Žinojimo kaina – mirtis?

Marius Markuckas

Aleksandras Litvinenka AP nuotrauka

Palyginti visiškai neseniai, lapkričio pradžioje, Didžiosios Britanijos sostinėje Londone buvo įvykdytas pasikėsinimas į buvusio Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) darbuotojo 43 metų Aleksandro Litvinenkos gyvybę. Nors iš pradžių viltingai atrodė, kad šis mėginimas nužudyti buvusį pareigūną nepavyko, vis dėlto Londono medikai, iš visų išgalių kovoję dėl jo sveikatos, lapkričio 23 dienos vėlyvą vakarą buvo bejėgiai ir turėjo pripažinti bemaž tris savaites trukusią ir galiausiai pralaimėtą kovą su mirtimi. Šiuo metu Skotland Jardo tyrėjai intensyviai ieško kaltųjų dėl įtariamo A. Litvinenkos nužudymo. Savaime suprantama, jog po pavykusio pasikėsinimo į buvusį Rusijos šnipą, o pastaruoju metu Didžiosios Britanijos pilietį, atsirado įvairių hipotezių, bandančių aiškinti to priežastis. Visgi atsižvelgiant į tam tikrus faktus galėtume sakyti, kad realiausia iš jų susijusi su Maskva.

Kodėl A.Litvinenka?

Kaip žinoma, A.Litvinenka Didžiosios Britanijos pilietybę įgijo netrukus po to, kai, pabėgęs iš Rusijos Federacinės Respublikos (2000 metais), pasiprašė politinio prieglobsčio šioje šalyje. Pabėgimo priežastis dabar taip pat gana aiški: ne paslaptis, kad tuometiniam saugumiečiui buvo įsakyta organizuoti susidorojimą su įtakingu ir nepalankiu Kremliui Rusijos verslininku Borisu Berezovskiu, tačiau, FST papulkininkiui atsisakius tokią užduotį įvykdyti ir dar su keliais tarnybos bičiuliais viešai apie tai paskelbus Rusijos visuomenei, tapo aišku, kad A.Litvinenkos ir jo šeimos saugumui gimtinėje pradėjo grėsti dideli pavojai. Vis dėlto, kaip dabar galime matyti, buvęs FST darbuotojas visiškai saugus negalėjo jaustis net ir svetimoje valstybėje.

Pats A.Litvinenka dar būdamas gyvas teigė, kad labiausiai suinteresuoti jo mirtimi yra dabartiniai ,,didieji“ Kremliaus vadai. Norint įsitikinti tokio teiginio svarumu, pakanka prisiminti visiškai nesenus įvykius Rusijoje: kaip žinoma, šių metų spalio pradžioje buvo nužudyta garsi žurnalistė Ana Politkovskaja. Ne paslaptis, kad pagrindinė aukos problema buvo ta, jog ji taip ir netapo konformistine Kremliaus diktuojamos sistemos dalimi, o viešai per spaudą kritikavo Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomą politiką (daugiausia užsienio, susijusią su Čečėnijos karo klausimais). Tad panašus likimas, kaip galime nesunkiai suprasti, kažkada turėjo ištikti ir A. Litvininenką – ne ką mažesnį Maskvos galvos skausmą, kuris netgi po garsiosios žurnalistės mirties neišmainė rizikingo viešumo kelio į ne tokį pavojingą tylėjimą. Visgi kaina, kurią netrukus teko sumokėti už tokį pasirinkimą, pasirodė buvusi išties milžiniška.

Dėl teisybės reikėtų pridurti, kad A.Litvinenkos Kremliaus politikos kritikavimo kelias anaiptol nebuvo naujas (t.y. prasidėjęs tik po žurnalistės žmogžudystės). Jau kur kas anksčiau jis autorinėje knygoje bei įvairiuose užsienio interviu atvirai kritikavo Rusijos žvalgybos veikimo metodiką, kalbėjo apie tai, kas iš tikrųjų yra Čečėnijos karas ir kas labiausiai suinteresuoti jo tęstinumu, o tik paskutiniu metu teigė tvirtai žinąs ir turįs svarių įrodymų, atskleidžiančių, kodėl ir kas iš tikrųjų kaltas dėl A.Politkovskajos mirties. Vadinasi, nesunku suprasti, jog nusikaltėliai, bijoję ,,tiesos triumfo“, turėjo imtis priemonių, kad pastaroji tiesa liktų tik mitas. Kaip dabar galime matyti, ir ėmėsi. Kita vertus, turbūt tai esti ir geriausias patvirtinimas, kad ankstesnės buvusio šnipo kalbos nebuvo pramanytos ir rimtų įrodymų, demaskuojančių Rusijos žurnalistės žudikus, taip pat būta. Trumpai kalbant, pasitvirtino sena nerašyta taisyklė: ,,jei dėl kažko pyksti, tas kažkas yra tiesa“. Kaip galime suprasti iš paminėtų faktų, ,,pykti“ ant A.Litvinenkos Rusijos prezidentui ir jo aplinkai tikrai būta dėl ko.

KGB metodika – Rusijos vadų kraujyje

Matyt, nesuklystume teigdami, kad Litvinenkos nužudymas tik dar sykį priminė, kas gi iš tikrųjų yra dabartinė Rusijos Federacinė Respublika. Nors Kremliaus propagandininkai tarptautinei bendrijai vis dar bando įdiegti, kad nūdienos Rusijos mentalitetas neturi nieko bendra su buvusia ,,žiauriąja“ Sovietų Rusija, vis dėlto tokia klaidinanti migla pradeda nykti, kai neužmiršti, kokios ideologijos šalininkas yra dabartinis Rusijos prezidentas bei artimiausi jo bendražygiai. Tai, jog buvusio pavyzdingo KGB darbuotojo V.Putino savimonė galėjo kardinaliai pasikeisti nuo socialistinių šalių bloko žlugimo laikų, mažai tikėtina vien todėl, kad jis ne sykį (kartais lyg ir nekaltai) yra pagyręs ,,geruosius“ Sovietų Rusijos vadus bei pačios Sovietų Sąjungos idėją. Vadinasi, dabartinės Rusijos ideologija, o kartais netgi ir veikimo principai kol kas išlieka artimi ir lojalūs savo ,,didžiajai pirmtakei“. Būtent todėl mintis, kad dėl buvusio žvalgybininko mirties kalti aukščiausieji politiniai Rusijos pareigūnai, nėra stulbinanti.

Tiesa, šį bei tą atskleidžia ir A.Litvinenkos žmogžudystės būdas. Vietoj brutalaus ir greito bandymo susidoroti, buvo pasirinktas ,,subtilesnis“, tačiau ne ką mažiau mirties garantijų teikiantis žudymo variantas - nuodijimas radioaktyviomis medžiagomis. Kokios tai tiksliai medžiagos, iki šiol Londono medicinos mokslininkams lieka savotiška paslaptis (remiantis naujausiais tyrimų duomenimis, teigiama, kad tai radioaktyvusis polonis-210). Tačiau tikrai aišku, kad pastarųjų cheminių medžiagų veikimo principas gana paprastas, bet efektyvus: paveikiama žmogaus centrinė nervų sistema (kartu ir mąstysena), nuodinga radiacija vis plinta po visą organizmą, kurio imuninė sistema ilgainiui nusilpsta, organai atsisako funkcionuoti – ir galiausiai ligonis miršta. Iš to galime daryti išvadą, kad svarbiausias susidorojimas su buvusiu FST tarnautoju buvo ne fizinis, bet mentalinis. Visgi kad ir kokia sunki mirtis būtų, prieš palikdamas šį pasaulį Litvinenka dar suspėjo blaiviu protu vienareikšmiškai įvardyti (arba patvirtinti) savo žmogžudystės užsakovą – V.Putiną. Pastarasis priešmirtinis pasisakymas pasaulio visuomenėms buvo viešai praneštas netrukus po ligonio mirties.

,,Valymai“ dar tebevykdomi?

Be abejo, kažin ar verta tikėtis, jog A.Litvinenkos priešmirtinis pasisakymas pasaulio politiniame gyvenime kažką nulems ar pakeis. Juolab kad ir realių įrodymų, kieno tai darbas, greičiausiai nebus rasta. Vis dėlto dažnėjančios Maskvos politikai oponuojančių žmonių mirtys turėtų priminti, kad kadaise stalinistiškoje Rusijoje vykdyti ,,generolų valymai“ vis dar tęsiami, o skirtumas galbūt tik tas, kad žudomi nebe generolai, o potencialiai Kremliaus režimo stabilumui pavojingi asmenys, kurie putiniško autoritarizmo sąlygomis paprasčiausiai negali būti ,,kitokie“, t.y. naudotis laisvo žodžio teise. Todėl, pasak vieno Rusijos disidento Vladimiro Bukovskio, nekeista ir tai, kad su Dūmos ,,palaiminimu“ specialiosioms tarnyboms įstatymiškai buvo atverta galimybė ne tik Rusijos, tačiau ir kitų valstybių teritorijose naikinti režimo priešininkus arba, paprastai kalbant, Kremliaus kritikus. Kaip galime matyti dabar, ,,politinių“ aukų sąrašas vis ilgėja: šalia Galinos Starovoitovos (buvusios aktyvios žmogaus teisių gynėjos, partijos ,,Demokratinė Rusija“ lyderės) ar A.Politkovskajos, matyt, nesuklystume įrašydami ir A.Litvinenkos pavardę.

Tylėjimas – pražūtingas

Esant tokiai situacijai dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir tarptautinė bendrija, kuri kol kas drąsiai nesiima kvestionuoti šių ,,mirties“ klausimų, taip tarytum nebyliai pritardama tam, kas vyksta Rusijoje (arba vykdoma Rusijos). Kartu tai įrodo, jog vargu ar teisybė, kaip kad teigiama Putino ir jo aplinkos šalininkų, jog prieš Kremlių yra vykdoma provokacinė politika, nes, kaip jau minėjau, tarptautiniu mastu jokio pasmerkimo Maskvai nėra išreiškiama, vadinasi, nėra ir jokios valdžios diskreditacijos. Pavyzdžiui, iškart po A.Litvinenkos mirties Helsinkyje vykusiame Rusijos ir Europos Sąjungos viršūnių suvažiavime V.Putinui ir toliau buvo šypsomasi bei pagarbiai spaudžiama ranka, netgi visuotinai nebandant apsvarstyti, kas gi iš tiesų įvyko Londone. Taigi gaila, kad kol kas laimėti tiesai trukdo ir daugumos valstybių vadovų pasyvumas bei abejingumas. Vadinasi, kad ir kaip būtų ciniška, tačiau šiuo metu pražūtingos tylos fone iš esmės telieka vienintelis neatsakytas klausimas: kas gi kitas taikinys?

© 2006 „XXI amžius“