Maskva žaidžia toliau…

Petras KATINAS

Likus kelioms dienoms iki NATO aukščiausiojo lygio vadovų susitikimo Latvijos sostinėje Rygoje, Maskva savo ir užsienio žiniasklaidoje bei diplomatiniais kanalais išmetė ištisą seriją propagandinių bombų. Jų visų tikslas vienas – pirmiausia sukiršinti Europos šalis su galingiausia ne tik Šiaurės Aljanso, bet ir pasaulio valstybe – Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Taip pat įtvirtinti Rusijos ne tik ekonominį, bet ir politinį dominavimą Europos Sąjungoje. Didžiausi kaltinimai metami strategine Lietuvos partnere vadinamai Lenkijai, kuri skelbiama kaip ištikimiausias JAV vasalas Europoje. Pasak Kremliui artimų politologų Andrejaus Baranovo ir Aleksejaus Ovčinikovo, „savo ištikimo vasalo – Lenkijos rankomis Amerika įkalė pleištą tarp Rusijos ir Amerikos“. Iš tiesų Maskvą, ir ne tik ją, bet ir kai kuriuos Kremliaus bičiulius iš „senosios“ Europos, labai supykdė tai, kad lapkričio 24 dieną Helsinkyje vykusiame susitikime kartu Lenkija atsisakė atšaukti savo veto dėl naujos ES ir Rusijos partnerystės sutarties sudarymo. Bent jau iki tol, kol Maskva neatšauks draudimo įvežti mėsos ir kitus žemės ūkio produktus. Maskva teigia, kad produktai iš Lenkijos įvežami su padirbtais dokumentais, o Lenkija – kad dėl to draudimo esą praradusi 350 milijonų dolerių per metus. Lenkija taip pat kategoriškai nesutinka su Rusijos vykdoma energetine politika. Varšuva iš Rusijos reikalauja garantijų dėl energetinių resursų tiekimo, taip pat Europos energetikos chartijos ratifikavimo, ką Maskva daryti atsisako. Lietuvos užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas ir premjeras G.Kirkilas ne kartą pareiškė, kad palaiko tokią Lenkijos poziciją. Tačiau kaip suprasti aukšto Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūno pareiškimą, paskelbtą Rusijos dienraštyje „Komsomolskaja pravda“: „Išskyrus Lenkiją, tarp visų ES šalių neatsirado nė vienos, kuri reikštų nepasitenkinimą Rusijos vykdoma energetine politika. Visos 24 ES narės neprieštarauja, kad derybos su ES dėl naujos ES ir Rusijos partnerystės sutarties vyktų be jokių išankstinių sąlygų. Tai ir suprantama, nes 44 proc. dujų, sunaudojamų ES valstybėse, taip pat kas trečia tona naftos ateina į Europą tik iš Rusijos“.

Taigi dabartinių Lietuvos vadovų pareiškimai apie solidarumą su Lenkija daugiausia skirti tik vidaus vartojimui. Aišku, Maskvai labai patinka, jog net strategine Lenkijos sąjungininke vadinamos valstybės ES naujokės atstovai kukliai kažką mikčiojo pritardami aiškiai prorusiško ES užsienio politikos koordinatoriaus Chavjero Solanos išvedžiojimams.

Kremlius labiausiai bijo posovietinės erdvės valstybių, ypač buvusių sovietinių respublikų, vienijimosi, jų bandymų priešintis Rusijos diktatui, ypač energetiniam. Tai rodo Maskvos džiūgavimas, kad vadinamasis GUAM (Gruzijos, Uzbekistano, Azerbaidžano ir Moldovos) susivienijimas nesugeba susivienyti ir, anot vieno Kremliaus stratego, „išleidžia paskutinį kvapą“. GUAM susivienijimas buvo įkurtas siekiant kiek galima labiau atsiriboti nuo Rusijos, pirmiausia pasinaudojant turtingais Azerbaidžano naftos resursais. Kremliui pavyko suskaldyti GUAM’ą pirmiausia atplėšiant Uzbekistaną, kurio valdžia, išsigandusi demokratinės opozicijos, vėl ėmė glaustis prie Rusijos.

Užtat dabar imta mušti pavojaus būgnus, kad per paskutiniuosius mėnesius tariamai Rusijos įtakai „teisėtai“ priklausančioje erdvėje kuriasi naujas antirusiškas blokas. Tą tariamą ar tikrą baimę be jokių užuolankų laikraštyje „Novoje russkoje slovo“ išdėstė vis dažniau besireiškiantis Rusijos imperininkas ir prezidento V.Putino šlovintojas Jevgenijus Krutikovas. Jis rašo: „Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pastaruoju metu Lenkija, Lietuva ir Ukraina vis dažniau daro bendrus politinius pareiškimus, skirtus pasaulio publikai. Galima įvairiai vertinti brolius Kačynskius, Valdą Adamkų ir Viktorą Juščenką, bet būtina konstatuoti faktą: kaip tik tokių asmenybių atsiradimas kažkada lėmė, ir gali lemti, Žečpospolitos atkūrimą su jos senosiomis sienomis. (Trūksta tiktai Baltarusijos naujai politinei jėgai atsirasti.) Beveik vieningos jėgos. Tariame „beveik“ todėl, kad Lenkija ir Lietuva kovoja po kilimu dėl dominavimo regione. Turint galvoje brolių Kačynskių vyriausybės silpnumą, greičiausiai nugalėtoja taps Lietuva. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad ši „trijų sąjunga“ (Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos – red.) tikriausiai nebus užfiksuota netgi popieriuje, kokioje nors oficialioje sutartyje. Ši sąjunga susiformavo estetiniu būdu – visos trijulės politiniai vektoriai ir interesai sutampa“.

Taigi pakankamai aišku, kad Varšuvos, Vilniaus ir Kijevo bendradarbiavimą Rusija bandys griauti visais įmanomais būdais. Ir tam nepagailės nei pinigų, nei energetinio šantažo, jau nekalbant apie „penktosios kolonos“, ypač Lietuvoje, veiksmų suaktyvinimą. Įdomu, kad ta penktoji kolona – tai ne nusenę „didžiojo tėvynės karo“, SMERŠ’o ar KGB veteranai, kuriuos neseniai susirinkusius Vilniaus rusų dramos teatre, neva minint 16-osios „lietuviškosios“ divizijos įkūrimo metines, sveikino ne tik Rusijos ir Baltarusijos ambasadoriai Borisas Cepovas ir Vladimiras Drašinas, bet ir buvęs A.Brazausko, dabar G.Kirkilo patarėjas, nors ir ne veteranas, bet ilgai dirbęs „žurnalistu“ JAV Vilius Kavaliauskas, pasveikinęs susirinkusius Lietuvos Vyriausybės vardu, už jų indėlį į Lietuvos „išvadavimą“. O paskutinieji „darbiečių“ aktyvo pareiškimai sudėjo visus taškus, kas yra ši organizacija, kieno syvais ir pinigais ji maitinasi. Štai K.Daukšys su L.Graužiniene net nesislėpdami aiškino, jog jiems nusispjaut, kad Valstybinė rinkimų komisija nusprendė neskirti jiems milijono litų dotacijos. Pasirodo, pinigų netrūks, nes jų duos… Maskva! Tai jau visas ribas peržengiantis pareiškimas, kokių nedaro net nuolat Maskvos išlaikomos kitų užsienio šalių „pažangios“ organizacijos.

Pagaliau Lietuvos – Latvijos pasienyje vyksta beprecedenčiai dalykai. Pasienio punktuose nusidriekė milžiniškos vilkikų eilės. Aukščiausi abiejų šalių pareigūnai tariasi be paliovos, tačiau šitokia ekstremali situacija gali tęstis dar ilgai. Tokia padėtis tarp dviejų ES šalių – neregėtas dalykas. Kaltinimai vieni kitiems, ypač kad Latvija pažeidžia visas ES nustatytas tvarkas dėl laisvo prekių ir krovinių judėjimo, teisėti tik iš dalies. Net ir Lietuvos aukšti pareigūnai puse lūpų pripažįsta, kad neregėta spūstis susidarė dėl Rusijos vykdomos politikos. Ypač artėjant NATO viršūnių susitikimui Rygoje. Juk dauguma tų milžiniškose eilėse stovinčio transporto savo krovinius gabena į Rusiją arba per jos teritoriją. Visai galimas dalykas, kad Maskva siekia, jog kroviniai iš Lietuvos būtų nukreipti per Baltarusijos teritoriją, ir taip Europos Sąjunga būtų priversta nutraukti Baltarusijos izoliaciją ir apskritai pakeisti ES politiką Minsko režimo atžvilgiu. Kita vertus, broliškų Latvijos ir Lietuvos valstybių santykiai iš tiesų galėtų būti geresni ir nuoširdesni. Pakanka tiktai prisiminti prieškario tragišką istoriją, kai faktiškai dėl Rygos neryžtingumo nepavyko sukurti Baltijos valstybių sąjungos. Be to, negalima pamiršti svarbaus dalyko, kad didžiąją dalį Latvijos krovinių vežimo kompanijų faktiškai kontroliuoja rusai, todėl Lietuvos vežėjų diskriminacija irgi suprantama. Tokia padėtis, aišku, ilgai tęstis negali. Briuselis norom nenorom turės įsikišti ir imtis priemonių.

O dėl Lenkijos pozicijos, nors net 13 valandų Helsinkyje buvo bandoma ją palaužti dėl jos veto naujai ES ir Rusijos partnerystės sutarčiai, tai čia turėtų ko pasimokyti iš jos Vilnius. Kaip reikia ginti savo nacionalinius interesus. Juk visi matome, kas išėjo iš to nuolatinio Lietuvos nuolaidžiavimo Maskvai. Geriausias pavyzdys – Kaliningrado tranzitas, kai Rusija jau kelerius metus taiko mums aiškiai diskriminacinio pobūdžio geležinkelio tarifus, o tai pirmiausia neigiamai atsiliepia Klaipėdos uostui.

© 2006 „XXI amžius“