„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. lapkričio 29 d., Nr. 20 (136)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Aukščiausioji Taryba 1991 metais kovose už Lietuvos valstybę

Vytautas Landsbergis

Lapkričio 24-ąją Vilniuje, LR Seimo rūmuose, įvyko konferencija „1991ųjų sausis – rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo“, skirta tarptautinio Lietuvos pripažinimo 15 metų sukakčiai. Pranešėjai perskaitė daug įdomių ir reikšmingų pranešimų. Tarp tokių reikia paminėti: prof. Vytautas Landsbergis „Aukščiausioji Taryba 1991 metais kovose už Lietuvos valstybę“, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius „Bažnyčios veikla ekstremaliomis sąlygomis“, Bronislovas Kuzmickas „Lietuva ir užsienio viešoji nuomonė 1991-ųjų sausį - rugsėjį“, Česlovas Stankevičius „Lietuva ir Rusija 1991: nepriklausomybės pripažinimo atnaujinimas“, Gintė Damušytė „Lietuvių informacijos centro vaidmuo užsienyje“, Emanuelis Zingeris „Šiaurės šalys ir didžiosios valstybės Sausio ir Kovo šviesoje“ ir kt. Plačiau apie šią konferenciją rašysime „XXI amžiaus“ kito trečiadienio numeryje. Šiame „Horizontų“ numeryje skaitytojams pristatome V.Landsbergio pranešimo tekstą. Penktadienio „XXI amžiuje“ spausdinsime arkiv. S.Tamkevičiaus pranešimą, o vėliau „Horizontuose“ spausdinsime kai kuriuos kitus konferencijoje skaitytus pranešimus.

Kovo 11-osios Aukščiausioji Taryba, kurią vėliau pavadinome Atkuriamuoju Seimu, turėjo dvi svarbiausias užduotis: a) atkurti nepriklausomą valstybę formuojant jos suverenius įstatymus ir institucijas, b) apginti teisiškai nepriklausomą Lietuvos Respubliką nuo jos nepripažįstančios ir norinčios toliau valdyti kaip savo integralią arba vasalinę dalį Sovietų Sąjungos.

1990 m. kovo 11-osios aktai buvo tik pagrindas, konstitucinis pamatas valstybės statybai, tad pirmiausia reikėjo išvengti Babelio bokšto statytojų nesėkmės, kai aną aukštąjį tikslą užgožė ginčai skirtingomis kalbomis. Lietuvoje to neatsitiko, parlamentas išliko pakankamai vieningas. Sąjūdžio idėjos vedamų deputatų, gan ilgai neiškrikusių į grupinių interesų pašalius, dar buvo pakankamai daug. Konsoliduodavo ir iššūkiai. Taip 1991 metų sausį Aukščiausioji Taryba atsilaikė ir atlaikė valstybei tekusį didžiausią išmėginimą.

Vis dėlto grėsmė išliko ir ligi rugpjūčio pabaigos tebebuvo išties reali. Sovietų Sąjungos agonija, pasireiškianti nauju agresyvumu – teroristiniais OMON’o veiksmais ir pastangomis atskelti Rytų Lietuvą manipuliuojamų „autonomininkų” pagalba – teikė prielaidų laukti naujos smurtinės „dienos X”, ir ji būtent atėjo rugpjūčio 19-ąją.

Išpuoliai skatino imtis ryžtingų prevencijos ir pilietinę bei politinę visuomenę integruojančių veiksmų. Taip nelaukdami Kremliaus kombinatorių referendumo už būsimo nežinomo dalyko (kitokios Sovietų Sąjungos) išsaugojimą dabar, paskelbėme Lietuvos piliečių, tai yra, turinčių teisę pagal įstatymą dėl pilietybės, balsavimą už pirmąjį naujos Konstitucijos straipsnį. Ar už, ar prieš, kad „Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika”. Visi suprato, kad balsuoja už nepriklausomybę, parama buvo didžiulė, įvardinome ją AT vasario 11 dienos aktu kaip tautos plebiscitą. Vakaruose tai buvo įvertinta kaip deramas atsakomasis smūgis M.Gorbačiovui už Sausio 13-ąją ir labai sustiprino Lietuvos pozicijas. Ir JAV prezidento Dž.Bušo pageidavimas, tiesiog pasiūlymas man (1990 m. gruodžio 10 d. Baltuosiuose rūmuose) surengti referendumą dėl nepriklausomybės, buvo įvykdytas. Į Lietuvą jau sausį atvyko Islandijos užsienio reikalų ministras J.B.Hanibalsonas (netrukus Islandija paaiškino Kremliui, kad tai ir buvęs pripažinimo veiksmas), po to didelė JAV Kongreso delegacija, vadovaujama demokrato S.Hojerio (dabar jis tapo daugumos lyderiu), atvežusi ir Dž.Bušo žodinį paramos „laišką” AT pirmininkui. Panašų žodinį laišką su klausimais netrukus atvežė JAV prezidento siųstas buvęs prezidentas R.Niksonas, o gegužės pradžioje teko vykti oficialiu kvietimu į Vašingtoną, dalyvauti kartu su Latvijos ir Estijos premjerais JAV Kongreso žmogaus teisių komiteto klausymuose dėl padėties Baltijos valstybėse. Ta proga padarėme bendrą (Baltijos valstybių tarybos vardu) pareiškimą, surašytą per naktį Lietuvos atstovybėje. Birželio mėnesį – panašūs Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) klausymai, dalyvaujant ir SSRS atstovams, Helsinkyje. Aukščiausiajai Tarybai bei jos pirmininkui (šiam ir pagal laikinąją Konstituciją) teko įvairių užsienio politikos vykdymo, vadovavimo jai bei šiaip diplomatinių funkcijų. Nemaža jų turėjo, derinant veiksmus, ir užsienio reikalų ministras A.Saudargas. Po Sausio 13-osios jis dar ilgokai dirbo tiesiog užsienyje su įgaliojimais, esant reikalui, sudaryti Vyriausybę užsienyje, stūmė pirmyn jau mano iš principo sutartą su J.B.Hanibalsonu abipusių diplomatinių Lietuvos-Islandijos santykių atkūrimo deklaraciją. Ji buvo parengta pasirašyti dar prieš vasarą.

Užsienyje kaip diplomatai veikė ir AT pirmininko pavaduotojas B. Kuzmickas, taip pat turėjęs mano oficialų įgaliojimą, ir deputatai E.Zingeris, Č.Okinčicas. Iš Lietuvos kaip parlamento delegacija (kartu su latvių ir estų AT vadovais bei delegacijomis) lankėmės Šiaurės Tarybos ir Beniliukso Tarybos oficialiuose posėdžiuose. Briuselyje gegužės 31-ąją V.Landsbergis su A.Riuiteliu (Estija) apsilankė ir į NATO būstinėje. Lietuvoje URM grupė su viceministru V.Katkumi rengė valstybinių santykių su Lenkija deklaraciją (lenkų pusė vilkino, pasirašyta tik 1992 m. sausio 13 d.), o valstybinė delegacija, vadovaujama kito AT pirmininko pavaduotojo Č.Stankevičiaus, sėkmingai ėjo pirmyn rengdama Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį. (J.B.Hanibalsonas vis domėdavosi, kaip vyksta šis procesas.)

SSRS ir Lietuvos derybos, kurios buvo tarsi tęsiamos, – atnaujintos nepavykus sovietų Sausio 13-osios agresijai, – iš tikrųjų nejudėjo pirmyn. Kremlius traktavo jas tik formaliai, gal manydamas tuo iškankinsiąs (ir dabartinė Rusija naudoja tokias taktikas), tačiau veikiausiai nė nemanė dėl ko nors susitarti, veikiau griauti (OMON’as, Naujosios Vilnios bankas, užgrobtoji televizija ir Ateities forumas) arba vėl smogti ginklu.

Kita vertus, SSRS vadovybė vis dar tikėjosi primesti „respublikoms” vadinamąją naująją arba naujos, atnaujintos Sovietų Sąjungos sutartį. Nors Lietuva, Latvija ir Estija jau 1990 metų gruodį buvo pareiškusios, kad į ją neis, buvo svarbu ir įdomu stebėti Rusijos Federacijos (B.Jelcino) stiprėjimą ir „raumenų pamėginimus“, išsireikalaujant vis daugiau būsimų kompetencijų. Nors Pietų Kaukazo šalys linko į mūsų pusę, pareiškė, kad ir jos nesirašys. Tų įtampų kulminacija atėjo 1991 metų rugpjūtį.

Vidaus reikalais Aukščiausiajai Tarybai teko spręsti, tarp kitų, jautrius ūkinės įstatymdavystės (rinkos ekonomika turėjo būti paremta privačia nuosavybe ir valstybės teisės tęstinumu) bei institucinės statybos dalykus.

Antai patyrę tiesioginę agresiją sparčiau kūrėme Lietuvos kariuomenę (jau 1991 m. sausio 18 d. priimtas Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymas), policiją, sienų apsaugą. Pastaroji tapo didžiausiu valstybės išmėginimu – teroristiniai SSRS vidaus reikalų ministerijos pajėgų puldinėjimai, galiausiai Medininkų žudynės. Tęsėme praėjusių 1990 metų principinį, nelengvai pasiektą sprendimą dėl svetimos valdžios atimto nekilnojamojo turto grąžinimo – tai ypač lietė žemę, ir čia aršiai priešinosi LKP-LDDP, nenorėjo nė dalis socialdemokratų. Taigi AT debatuose rengė atitinkamą įstatymą, kuris buvo priimtas 1991 m. birželio 18 d. Tačiau pažanga šia kryptimi, o viskas buvo vieša, tikriausiai prisidėjo prie išankstinio kolūkių turto grobstymo jau 1991 metų pavasarį. Aukščiausiojoje Taryboje mėginta, premjero G.Vagnoriaus siūlymu, stabdyti tą procesą, leisti kontroliuoti ir bausti, tačiau įstatyminis aktas, leidžiąs valstybei prižiūrėti kolūkių turtą, buvo atmestas. Taip jau gegužės mėnesį konkrečiai pasireiškė naujoji kairioji dauguma – atvirai šnekant, sumani LKP nomenklatūra ir įtakinga dalis kolūkių pirmininkų bei „sekretorių”. Talkino Generalinė prokuratūra. Kolūkių grobimas dar paspartėjo. G.Vagnorius ėmėsi savų drastiškų priemonių, ir galų gale kalti liko ne grobstytojai, bet nepriklausomybininkai.

Šie susirėmimai, požiūrių bei interesų skirtumai, suprantama, silpnino valstybę, jos valdymo struktūrų sąveiką. Kritišką lygmenį tai pradėjo siekti metų pabaigoje, Lietuvai išsikovojus visapusišką atkurtos valstybės pripažinimą ir Vakaruose, ir Rytuose, kai daugeliui mūsų Aukščiausiojoje Taryboje atrodė, jog pavojai – praeityje ir galima atsipalaiduoti vidaus kovoms. Tačiau per 1991 metus dar išlikome pakankamai susitelkę. Vertinome savo ir kitų laisvę, pirmieji pasaulyje parlamento sprendimais pripažinome Slovėnijos ir Kroatijos nepriklausomybę. Lietuvos kelyje esminis dalykas buvo bendradarbiavimas su Rusijos Federacijos AT pirmininku, kuris netruko tapti prezidentu, B.Jelcinu, su demokratinės pakraipos rusų parlamentarais ir didžiųjų miestų vadovais. Taip sėkmingai atėjome į 1991 metų liepą, į svarbiausiąją Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį su Rusija. Iš Lietuvos pusės ją parengė jau minėta delegacija, vadovaujama Č.Stankevičiaus, o paskutinius sunkiausius klausimus teko spręsti man – dviese su B.Jelcinu. Pavyko išsikovoti – žinoma, geruoju ir tik dėka draugiškų santykių – Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos aneksijos pasmerkimą su viltimi, kad visos šio neteisėto veiksmo pasekmės bus likviduotos, ir svarbiausia – Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą pagal mūsų Kovo 11-osios aktus. Tai reiškė, kad ir pagal juose įrašytą Vasario 16-ąją, ir Lietuvos valstybės tęstinumą. Pasirašėme sutartį liepos 29-ąją, ir jau po dviejų dienų, tarsi SSRS keršto atsakas – Lietuvos pareigūnų žudynės Medininkuose, pasienio poste. Tokia kaina pasaulis įsisąmonino, kad Lietuva turi sienas. O mes suvokėme, kad artėja nežinoma, tikriausiai kruvina atomazga ir lemiamas ištvermės išmėginimas.

Iš tikrųjų artėjo rugpjūčio 20-ąją numatytas naujosios SSRS sutarties pasirašymas Maskvoje. Ją ketino pasirašyti tik devynios respublikos, ir atrodė tartum neįtikėtina, nejau taip ir bus išspręsta mūsų santykių su SSRS problema. Liksime sau už tos sutarties ir valstybės ribų? Žinoma, imperininkai griebėsi paskutinio ginklo – rugpjūčio 19-osios perversmo. Tikro ar suvaidinto, neva nušalinant atostogaujantį M.Gorbačiovą, bet nepriklausomybės siekiančioms šalims ir pačios Rusijos demokratams tai galėjo virsti tragedija.

Sušaukiau nepaprastąją, neeilinę parlamento sesiją, pakeliui telefonu atmečiau sovietų Pabaltijo karinės apygardos vado ultimatumą paklusti jo valdžiai, ir vienu pirmųjų žygių ratifikavome neseniai pasirašytą Lietuvos ir Rusijos sutartį. (Mintis buvo ta, kad jeigu mus ir sunaikins, tai Lietuvos parlamentas bus šį darbą padaręs iki galo.) Priėmėme dokumentus, remdami demokratinę Rusiją ir jos teisėtos valdžios pasipriešinimą pučistams. AT vėl buvo kovojantis parlamentas ir politinis Lietuvos gynybos štabas. Tačiau dabar mūsų likimą lėmė įvykiai Maskvoje. B.Jelcinas atmetė perversmininkų reikalavimus ir atsilaikė. Pučas žlugo, demokratinė Rusija laimėjo, sovietija garmėjo į duobę, kurią pati išsikasė. Pagaliau visišką nepriklausomybę paskelbė estų ir latvių parlamentai. Mums atrodė, kad švinta nauja gadynė ir platesniam pasauliui, todėl rugpjūčio 24 dieną AT priėmė kreipimąsi į visų demokratinių valstybių parlamentus. Jame perspėjome, kad žlungantis totalitarinis komunistų režimas palieka grėsmingą nusikaltėlišką paveldą. Todėl bolševizmas turi būti pasmerktas, kad neatgimtų jokiu pavidalu, o jo nusikaltimų iniciatoriai ir vykdytojai – teisiami; pasiūlėme įsteigti Vilniuje tokį tarptautinį teismą, tribunolą. Išvakarėse Vilniuje vykusioje tarptautinėje parlamentarų konferencijoje „Baltijos laisvė ir naujoji Europa” jį anonsavau kaip būsimą „bolševizmo Niurnbergą”.

Buvome idealistai ir tikėjomės pritarimo bendram reikalui. Tačiau pritariančių oficialių atsiliepimų nesulaukėme, ir nebent šiandien Europa gal jau suvokia, kokia didelė pasidaro abejingumo ir neryžtingumo kaina, kuomet politikos bolševizmas atgimsta net ir nelabai nutolusiais pavidalais, vėl brutaliai diktuoja valią, platina terorą Rusijos viduje ir aplink.

Su anuomete Rusija ir toliau bendradarbiavome draugiškai. Atgavome televizijos pastatus, uždarėme KGB, išgrūdome OMON’o teroristus, pradėjome periminėti valstybės sienų kontrolę. OMON’o nedelsiamas išsikraustymas iš Lietuvos tapo visos okupacinės kariuomenės išvedimo pradžia. Kai ji virto Rusijos kariuomene, tartis ir susitarti jau darėsi kur kas lengviau. Su nepriklausomybę paskelbusios Baltarusijos AT pirmininku S.Šuškevičiumi be jokių problemų per mėnesį parengėme ir 1991 m. spalio 24 d. pasirašėme dvišalių santykių deklaraciją. Lenkija iš karto po Maskvos pučo (L.Valensos telefono skambutis) paskyrė savo ambasadorių Lietuvai Vilniuje. Tai reiškė ir mūsų sostinės pripažinimą mums – kiek vėliau paaiškino Stasys Lozoraitis. Jį paskyrėme ambasadoriumi JAV iš karto, 1991 m. rugsėjo 6 d., nors žodinį prezidento Dž.Bušo sutikimą, kaip ir agremaną, gavau tik 1991 m. rugsėjo 17 d. Vašingtone.

Nauji tarptautinės veiklos barai vėrėsi ir pačiai Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui. Užsienio reikalų komisija ir Prezidiumas skyrė Lietuvos pasiuntinius į kitas šalis, pirmiausia senuosius – A.Simutį, V.Balicką, V.Dambravą, o pirmininkas priiminėjo užsienio ambasadorių kredencialus. Rugpjūčio 30 dieną į Vilnių netikėtai atvyko Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos prezidentas Andersas Bjorkas, kurio patariamas parašiau oficialią paraišką Lietuvai stoti į Europos Tarybą. AT pradėjo netrukus veikti tarptautinėse parlamentinėse organizacijose – Šiaurės Atlanto Asamblėjoje ir ETPA kaip stebėtoja, pati aktyviai kūrė Baltijos Asamblėją (nuostatai patvirtinti 1991 m. lapkričio 8 d. Taline). Bet valstybės įtvirtinimui ir apsaugai svarbiausi buvo du žingsniai – stojimas ir priėmimas į Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizaciją (Helsinkyje pasirašiau 1975 metų Baigiamąjį aktą) bei į Jungtinių Tautų organizaciją. Ten tartum pasaulio akivaizdoje į Lietuvos prisistatymo kalbą įterpiau ir reikalavimą „išvesti iš mūsų teritorijos visą joje esančią svetimą kariuomenę”. Ši įstojimo į JTO diena – 1991 m. rugsėjo 17-oji – turėtų mums likti kaip itin šviesi naujosios Lietuvos istorijos gairė.

Vienas bruožas, kurį dera pabrėžti kalbant apie parlamentarizmą, buvo mūsų pripažinimas Vakaruose, ypač JAV (dar ligi abipusių diplomatinių santykių atkūrimo), kaip žmonių arba tautos išrinktų atstovų. Tai buvo vertybė, su tuo skaitėsi ir oficialiai pabrėždavo. Šį demokratinės mąstysenos bruožą prisiminkime ypač susidurdami su posovietinėmis autoritarinėmis tendencijomis menkinti žmonių išrinkto Seimo galias.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija