|
Lietuvos partizanai - Lietuvos kariuomenė okupuotoje
Lietuvoje
Auksė Ramanauskaitė- Skokauskienė
1918 m. vasario16 d. buvo paskelbtas Lietuvos
Nepriklausomybės Aktas, o tų pačių metų lapkričio 23-iąją sukurta
Lietuvos kariuomenė, išleistas pirmas įsakymas kurti Lietuvos ginkluotąsias
pajėgas.
Valstybė ir jos kariuomenė neatskiriamos sąvokos.
Kariuomenės istorija yra valstybės istorijos dalis.
Čia nagrinėjamas nedaug kur keliamas klausimas
apie Lietuvos kariuomenę antrosios sovietinės okupacijos metais.
Tą Lietuvos kariuomenę, kai formaliai nebuvo pačios Lietuvos, o
buvo LTSR (Lietuvos tarybų socialistinė respublika). Tada laisva
Lietuva, laisva Lietuvos Respublika, buvo gyva laisvės kovotojų
bunkeriuose, laisvės kovotojų širdyse. Šitose sąlygose Lietuvos
kariuomenė buvo Lietuvos partizanai, siekę sugrąžinti Lietuvai laisvę
ir nepriklausomybę. 1918 m. lapkričio 23 d. įkurtos Lietuvos kariuomenės
išugdytos tradicijos ir tautinis idealizmas padėjo organizuotis
ginkluotam pasipriešinimui sovietinei okupacijai.
Aktyvioji Lietuvos visuomenės dalis jau artėjant
sovietų kariuomenei ir ją lydintiems NKVD daliniams buvo apsisprendusi
ginklu ginti Lietuvos nepriklausomybę. O kariuomenei įžengus į Lietuvą,
tą apsisprendimą dar labiau stiprino prasidėjusios represijos, prievartinė
masinė mobilizacija į sovietinę kariuomenę. Tūkstančiai vyrų rinkosi
Lietuvos miškuose ir pradėjo žūtbūtinę kovą dėl Lietuvos valstybės
atkūrimo. Kaip teigia istorikai, jau 1945 metais Lietuvos miškuose
buvo apie 30 tūkst. partizanų. Formavosi dideli partizanų būriai,
kartais net iki 200 vyrų. Mūšiai su sovietine kariuomene vyko kaip
reguliariųjų kariuomenių susirėmimai. Stichiškai kilęs pasipriešinimas
greitai formavosi į struktūrą, pagrįstą kariniu teritoriniu principu.
Lietuvos partizanai, tęsdami Lietuvos kariuomenės tradicijas, veikė
kaip karinė struktūra.
Visoje Lietuvoje iki 1948 metų buvo sudarytos
trys sritys, kurių kiekvienoje buvo apygardos. Apygardose rinktinės,
būriai. Struktūriniai padaliniai turėjo jiems pavaldžius karinius
štabus. Tarp pasitraukusiųjų į mišką daugiausia buvo žemdirbių.
Buvo ir kaimo bei miesto inteligentų, studentų, kariškių. Pastarieji
tapo didesnių partizanų junginių vadais.
Daugelyje apygardų miškuose partizanai organizuodavo
karinius mokymus. Baigusieji karinio parengimo kursus laikydavo
egzaminus, partizanams buvo suteikiami ar keliami laipsniai.
Partizanai kūrė karinius norminius dokumentus,
kuriais siekė palaikyti drausmę, teisėtumą. Jų junginių vadai iš
kovotojų reikalavo besąlygiškai laikytis karinės drausmės, nustatytų
elgesio normų. Stodami į partizanų gretas būsimieji laisvės kovotojai
duodavo priesaiką, kurią sulaužius grėsė brolių arba (jei prasižengimas
sunkus) karo lauko teismas.
Partizanai dėvėjo karines uniformas ir atitinkamus
skiriamuosius ženklus. Laisvės kovotojai savo apranga, jos atributais
pabrėždavo, kad jie yra nepriklausomos Lietuvos gynėjai. Visi, kurie
tik turėjo menkiausią galimybę, stengėsi įsigyti nepriklausomos
Lietuvos kariuomenės uniformą. Nors ir buvo labai pavojinga, bet
nemažai gyventojų buvo išsaugoję jas, dalis kovotojų jas pasisiuvo.
Partizanų statutai reglamentavo ir pasižymėjusių
kovotojų bei rėmėjų atžymėjimą.
Laisvės kovotojai okupacijai priešinosi ne tik
ginklu, bet ir rašytiniu žodžiu. Per partizaninį karą Lietuvoje
ėjo apie 60-ies pavadinimų periodinių leidinių ir apie 20 neperiodinių
leidinių. Okupaciniams laikraščiams skleidžiant melą ir sovietinę
propagandą, partizanų laikraščiai buvo vienintelis šaltinis, iš
kurio gyventojai sužinodavo apie tarptautinius įvykius, jie buvo
vienintelė spauda, puoselėjanti tautinę kultūrą, tradicijas. Šioje
spaudoje buvo siekiama ugdyti tėvynės meilę, pilietiškumą, dorovę.
Pagal pasipriešinimo dydį, būdus, bendrosios vadovybės
kūrimo, partizanų karinių formuočių centralizacijos ypatumus, partizaninio
karo tyrinėtojai išskiria tris partizaninio karo etapus.
Pirmasis: 1944-1946 metai. Tai intensyviausios
kovos, didžiausių kautynių su okupacine kariuomene metai. Partizanai
miškuose telkėsi po 100 ir daugiau žmonių. Mažesniuose miesteliuose
jie sunaikindavo okupacinės valdžios įstaigas, nuginkluodavo vadinamuosius
,,naikintojų būrius, išlaisvindavo suimtuosius, sunaikindavo mobilizacinius
dokumentus, prievolių žiniaraščius. Šiais metais skaičiuojamos ir
didžiausios aukos. 1944-1945 metais žuvo apie 10 tūkstančių partizanų.
Tokios netektys vertė keisti kovos taktiką.
Antrasis partizaninio karo etapas: 1946-1948 metai.
Tai laikotarpis, kai imta vengti atvirų kautynių su daug gausesniais
NKVD daliniais. Partizanų būriai išsiskirstė mažesnėmis grupėmis.
Vietoj stovyklų miškuose įsirengė gerai užmaskuotus bunkerius. Šiuo
laikotarpiu aktyviai buvo kuriama bendra pasipriešinimo vadovybė,
ieškoma ryšių su Vakarais. Miškuose liko tik apie keturis tūkstančius
partizanų. Tai buvo visiškai apsisprendę, pasiryžę nesitraukti žmonės.
Trečiasis kovos etapas 1948-1953 metai. Šiuo
laikotarpiu, kai pasipriešinimas jau silpo ir tik apie du tūstančiai
partizanų tęsė aktyvią kovą, pogrindžiui pavyko suvienyti kovojančios
Lietuvos jėgas į organizaciją, sudaryti bendrą karinio ir politinio
pasipriešinimo vadovybę. 1949 m. nuo vasario 10 d. iki 20 d. vyko
visos Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavimas, kuriame
buvo atstovaujama visoms partizanų apygardoms. Suvažiavimo metu
buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis, pasirašyta Deklaracija
konstitucinio lygmens dokumentas, kartu ir valstybės atkūrimo
programa. Deklaracija įtvirtino pagrindinius konstitucinės demokratijos
principus, užakcentavo konstitucinės santvarkos tęstinumą, apibrėžė
ginkluoto pasipriešinimo teisėtumą. Šią deklaraciją LR Seimas 1999
m. sausio 12 d. paskelbė Lietuvos Respublikos teisės aktu.
O tuomet, vykstant partizaniniam karui, negalėdama
palaužti partizaninio pasipriešinimo karine jėga, okupacinė valdžia
stengėsi sunaikinti visuomenės sluoksnį, besąlygiškai rėmusį partizanus.
Buvo siekta pakirsti partizanų socialinę bazę. Aktyvėjo agentų,
smogikų veikla. Didžiausi trėmimai buvo 1948, 1949, 1951 metais.
Beveik 10 metų partizanai kovojo vienui vieni.
Partizanai siekė, kad pasaulis žinotų apie jų
karą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Tai turėjo paskatinti Vakarų
valstybes įsikišti ir padėti Lietuvai bei kitiems Sovietų Sąjungos
pavergtiems kraštams atgauti nepriklausomybę. Partizanai tikėjo
Vinstono Čerčilio ir Franklino D.Ruzvelto 1941 metais paskelbta
Atlanto Chartija, kurioje buvo pabrėžta kiekvienos tautos teisė
atkurti per karą agresorių atimtą nepriklausomybę. Jie nežinojo
apie Jaltos konferencijoje sudarytus sąjungininkų susitarimus, iš
tikrųjų suteikusius Sovietų Sąjungai teisę tvarkytis okupuotose
teritorijose.
Buvome ,,vienui vieni agresoriaus gniaužtuose.
Taip jau sutapo, kad 1949 metų vasarį, kuomet įvyko visos Lietuvos
partizanų suvažiavimas ir buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis,
pasirašyti suvažiavimo dokumentai, tarp jų ir mano minėtoji vasario
16- osios Deklaracija, skelbianti teisingumu ir laisve pagrįstos
taikos, demokratijos principus, tokie patys principai, po kelių
mėnesių (balandžio 4 dieną), beveik analogiškai, beveik pažodžiui
buvo įrašyti ir Šiaurės Atlanto sutartyje. Taigi turbūt pagrįstai
sakoma, kad faktiškai Lietuva jau 1949 metais parašė savo prašymą
priimti ją į NATO.
Partizanų pasiaukojamos, tragiškos kovos, trukusios
dešimtmetį, siekiai ir mūsų siekiai buvo apvainikuoti pergale 2002
metais buvome pakviesti į NATO. Turbūt visi prisimename JAV prezidento
Dž. Bušo pasakytus sveikinimo žodžius 2002 m. lapkričio 23-iąją
Vilniuje, Rotušės aikštėje. Sveikinimo kalboje, mums tapus NATO
nare, buvo labai gražiai prisiminti ir laisvės kovotojai.
Eina laikas, laisvės kovų metai jau tampa istoriniu
atminimu, istoriniu palikimu, iš kurio galime pasimokyti pilietiškumo,
patriotiškumo, rasti daugybę didingos meilės Tėvynei, pasiaukojimo
jai pavyzdžių. Šioje kovoje nuo pat pradžių iki pabaigos dalyvavo,
vadovavo ir savo gyvybę už Tėvynės laisvę atidavė ir mano Tėvelis
generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Nepriklausoma Lietuvos valstybė
partizanams suteikė kario savanorio statusą, atstatė jų turėtus
karinius laipsnius ir apdovanojimus. Kovos dėl Lietuvos laisvės
visuomet bus garbingas Lietuvos kariuomenės istorijos puslapis.
Jį ir norėjau bendrais bruožais prisiminti Lietuvos kariuomenės
dienos išvakarėse. Testiprėja mūsų kariuomenė, sugebanti ginti laisvę,
te visuomet būna giedras mūsų tėvynės dangus, o Lietuva būna visateisė
ir visavertė NATO narė, galinti jaustis saugesnė, galinti padėti
ir kitoms valstybėms jų saugumo užtikrinime.
Pranešimas, skaitytas Lietuvos kariuomenės
dienos proga NATO Lietuvos bendrijos surengtame LIETUVOS ATKURTOS
KARIUOMENĖS 15-ŲJŲ METINIŲ minėjime.
© 2006 XXI amžius
|
