Tautiškumo naikinimas ir mūsų pasipriešinimas

Vilius BRAŽĖNAS

Akivaizdu, jog šios Tarptautinės mokslinės teoretinės-praktinės konferencijos „Tautinio tapatumo išsaugojimas Europos Sąjungoje“ organizatoriai ir pranešėjai nevengia pakelti akių nuo savų mokslinių darbų ir pažvelgti, kas vyksta pasaulyje. Tad Tiesos laimėjimo siekiančiam publicistui dalyvauti tokiame renginyje yra ne tik didi garbė, bet ir padrąsinantis malonumas. Man yra tekę susidurti su intelektualais, kurie yra abejingi viskam, kas vyksta aplinkui.

Šiandien ant Europos Sąjungos (ES) mokslininkų šešėlį meta su žmonių patriotizmą – Tėvynės meilę – žudančio globalizmo kardais rankoje atžygiuojantys Briuselio supervalstybės eurokratai. Nėra abejonės, kad prieš sąžiningus krikščionis, kitatikius ir gal net prieš tikėjimo neišpažįstančius inteligentus stovi kietos kovos būtinumo vizija.

Visi net esame klaidinami, bandant per pavadinimus suplakti į vieną – du skirtingus dalykus – globalizmą ir globalizaciją. „Globalizmas” pridengė labai aiškų pavadinimą: „pasaulinės valdžios kūrimą”, „priverstinį kosmopolitizmą”. O daug gera nešantis, nesustabdomas, amžiais vykstantis pasirinktinis kultūros ir technologijos sklidimas pavadintas „globalizacija”, „globalizmą” padarant irgi neva nesustabdomą.

Kinų filosofas ir strategas Sun Tsu kovotojams seniai yra pataręs pažinti priešą ir pažinti save. Pažvelgę į savas gretas ne visur matome malonų vaizdą. Karai pakirto gyvybės vertę. Intelektualų atsiribojimas nuo visuomenės pilietinio švietimo ir nuo Europai tradicinės krikščioniškos dvasios gynimo leido įsišaknyti įvairios kilmės materializmui ir kosmopolitizmui. Daug kas painioja „partiškumą” (dalyvavimą politinėje partijoje) su kiekvienam piliečiui privaloma „politika”, ir tuo atsiriboja nuo kovos už Tiesą. Tautos moralės reikalai, ypač jaunimo auklėjimas, daug kur užleistas Antikristo legionieriams. Į mokyklų programas skverbiasi „JTO švietimo ministerija”, vadinama UNESCO, garbindama planetą.

Dažnai teisinamasi, kad karo ir okupaciniais metais priešas buvo aiškus, ko nebėra dabar. Netiesa. Priešas ir dabar aiškus, žinomos jo organizacijos, jų vadai, jų veiklos metodai bei siekiai. Reikia tik paieškoti informacijos, už ką dar nesame baudžiami. Greit paaiškėtų, kad modernųjį globalizmą 1919 metais suorganizavo (apie „Apvalųjį stalą”) Anglijos ir JAV politikai, „angliškai kalbantieji” intelektualai ir milijonieriai. Tik jau ne „Vatikanas” ir ne „žydai”, į ką bandoma nukreipti dėmesį. Žinoma, visur buvo svajotojų valdyti pasaulį, gal ir tarp lietuvių.

Ar nepakankamai savo planus išdavė Vakarų globalistų numylėtinis Michailas Gorbačiovas 2000 metais kalbėdamas Londone ir pavadindamas ES „Nauju europiniu sovietu”? Jau 1920 metais Popiežius Benediktas XV pastebėjo: „Pasaulio valdžios atėjimo ilgisi visi blogiausi ir iškrypėliški elementai. Tokia valstybė (…) panaikintų visus tautinius lojalumus. Joje nebūtų pripažįstamas joks tėvo autoritetas savo vaikams ar Dievo viršenybė žmonių visuomenei. Jei tokios idėjos bus įgyvendintos, tai neišvengiamai atsiras dar neregėtas teroro viešpatavimas”. Tai tik vienas iš žinomų tokio lygio autoritetų pasisakymų.

Deja, per mažai yra žinoma ir apie tylų, bet destruktyvų, žmonių galvoseną pamažu keičiantį procesą – „gramšizmą”, įsiskverbiantį net į religiją. Tai Antonio Groncio pateiktas metodas – infiltruoti marksizmą per kultūrą. Vatikano istorikas rašytojas Malachis Martinas knygoje apie popiežių Joną Paulių II („Keys of This Blood“) teigia, jog šis italas komunistas esąs pavojingesnis už Leniną, kuris klaidingai manęs, jog marksizmą galima žmonijai primesti prievarta.

Kadangi publicistui nėra privaloma mokslinė metodologija ir daug kitų suvaržymų, galiu laisviau pažvelgti ir į daugeliui „šventa karve” tapusią ES.

Praėjusių metų vasarį Kremliaus Gulago kankinys, pasaulyje žinomas rezistentas Vladimiras Bukovskis pasakė kalbą Briuselyje. „Brussels Journal“ redaktorius vedamajame paskelbė, jog V.Bukovskis įspėjęs, kad ES atstovauja totalitarinei vizijai, prieš kurią jis kovojo Rusijoje: „V.Bukovskis ES pavadino „pabaisa“ (monster), kuri turi būti sunaikinta, kol ji visiškai neišsivystė į totalitarinę valstybę”. Esą jis 1992 metais matęs slaptus apie ES steigimą sovietų dokumentus, tad turįs mintyse planus ir struktūras, vedančias į „tautų sunaikinimą, ko buvo siekiama Sovietų Sąjungoje”.

Du anglai žurnalistai, Christoferis Bukeris ir Ričardas Nortas, remdamiesi žurnalistiniu tyrimu ES, 2003 metais paskelbė leidinį „Didžioji apgaulė: slapta ES istorija“ („The Great Deception: The Secret History of the European Union“). ES sukūrimą Europos valstybių nepriklausomybių ir žmonių laisvių sąskaiton autoriai vadina „lėtai slenkančiu sensacingiausiu perversmu” istorijoje. Esą ES kūrėjai, pasinaudoję Belgijos ministro pirmininko Paulo Henrio Spaak patarimu pristatyti ES tik kaip prekybos užtvarų griovėją, kaip „bendrą rinką”, o ne politinę sąjungą.

Kai kurie tarptautinių ryšių žinovai teigia, kad 1957 metais „Romos sutartis” buvo paremta klaidinimu, pavadinant ją „sutartimi”. Sutartis nepažeidžia ją pasirašiusių valstybių suvereniteto nei sienų apsaugos teisių, nei tų valstybių piliečių apsisprendimo laisvės, kaip tai padaryta „Romos sutartyje”. Vėliau tai išsivystė į ES Konstituciją.

Apie ES svajojo ir Hitleris, ir Stalinas. Bet jau 1917 metais L.Trockis kalbėjęs apie „proletariato atkurtą Europą”. Anot dr. Algimanto Liekio, ir Leninas buvo parengęs programą, kaip JAV pavyzdžiu sukurti „Jungtines Europos valstijas”. Įsidėmėtina, kad šiandien JAV patriotai antiglobalistai kovoja prieš globalistų planus – pagal ES pavyzdį – sulieti Amerikos žemyno valstybes į „Amerikos Sąjungą”.

Nuo bolševikų neatsiliko ir Vakarai. 1947 metais Harvarde (JAV) pasakytoje kalboje Dž.K.Maršalas pristatė „Europos rekonstrukcijos planą” kaip būsimą Europos Sąjungą. O V.Čerčilis 1948 metais sušaukė Hagoje „Europos Kongresą”, kurio rezoliucija Nr.7 be užuolankų skelbė: „Europos suvienijimas turi būti suprastas kaip svarbiausias pasaulio suvienijimo žingsnis”.

Yra politologų ir žurnalistų, kurie skundžiasi, jog esą sunku rasti aiškių skirtumų tarp kairės ir dešinės tradicinių partijų. Tačiau kai kurie JAV politologai jau seniai teigia, jog dabar varžybos vyksta ne tarp kairės ir dešinės, o tarp globalizmo ir nacionalizmo. Laimei, matome, kad daug kur nacionalizmas neslūgsta, o kyla.

Vykstančios ES krizės rodo, jog dar nepadėtas taškas ant supervalstybinės diktatūriškos ES architektų vizijos. Todėl ypač SSRS „supervalstybės” tironiją išgyvenusios ES narės turėtų skatinti ES tautas identiteto gelbėjimo veiklą pradėti nuo ES grąžinimo į jos pradinę, kandidatams pristatytą kaip tautų solidarumo sandorą, „laisvos prekybos” sandorą ant tvirtų dvasinių pamatų, bet atsikratančią gresiančio Briuselio diktato. Jeigu be kovos atsisakysime Nepriklausomybės ir (per tai neišvengiamai) tautinio identiteto, įstumsime tautiškumą, kurį bandoma sutapatinti su nacizmu, į „pasaulio piliečių” mėsmalę, Europos ateities tautos – jų likučiai – mūsų kartą, ypač jos elitą, galės apkaltinti „Tėvynės išdavimu”. Ateities kartoms būtų siaubinga gyventi religiniai, dvasiniai, kultūriniai pilkame pasaulyje, apgyvendintame pilkų asmenybių.

Dvasiniame kovos už tautiškumą fronte tenka gintis dvasiniais ginklais įvairiuose kovos frontuose: jaunimo auklėjime, žiniasklaidoje, politiniame švietime, politiniais parapijų komitetais tautos moralei kelti. Džiugu, kad popiežius Benediktas XVI nedviprasmiškai nurodė intelektualams ir inteligentams pareigą įsitraukti į politiką. Tai padarys ES atsparią ir Rytų, ir Vakarų, ir islamu prisidengiančiam, mahometiškam globalizmui. Manytina, kad Popiežius turėjo mintyse ir katalikų dvasininkų pareigą pažadinti pasauliečius kovai už ketvirtuoju Dievo įsakymu – „Gerbk savo tėvą ir motiną” – privalomą patriotizmą. Juk tauta yra šeimos praplėtimas. Sunaikinus tautą, ateitų eilė ir šeimai. Jau dabar ji yra įnirtingai ardoma.

Popiežiaus ir savos sąžinės paraginti krikščionybės gėrio riteriai, susibūrę į dvasinio fronto kovos vienetus, lengvai išstums tautų ir tikėjimo žudikus iš visuomeninių ir politinių apkasų. Tačiau tai pavyks, jei virš jų plevėsuos Kryžiaus vėliava ir kitų vėliavų bei kitų tautų nežeminančios nacionalinės vėliavos.

Negalima pamiršti Stalino recepto, skirto visiems tautų žudikams: „Jei sugebėsime sunaikinti bent vienos kartos tautinę savigarbą ir patriotizmą, būsime nužudę tautą”. Tai ir rodo mums, už ką kovoti.

Tad metas ant krikščionybės pamatų Europą sukūrusių tautų žmonėms įsitraukti į lemiamą kovą už laisvą žmonijos ateitį per laisvą ES. Tikiu, jog ši tikrai nekasdienė konferencija paskatins bent kelių tautų dvasinės kovos arenon įžengti joje dar nematytiems talentams. Kiekvienas patriotas yra reikalingas „bėgti” šios kartos estafetėje už gėrio pergalę Viešpaties Olimpiadoje. Mūsų visų pareiga – užtikrinti, kad ši karta garbingai perduotų estafetės lazdelę kitai kartai. Viešpats gal neklaus mūsų, „ar tau pavyko?”, bet tikriausiai klaus, „ar bandei?”. Yra įmanoma turėti dvasiniai stiprią Europos Sąjungą, kurioje išliks ir krikščionybė, ir krikščioniškas nacionalizmas, atsparus bet kokiam mums gresiančiam neišvengiamai tironiškam globalizmui.

Kalba, pasakyta 2006 m. lapkričio 10-11 d. VDU Katalikų teologijos fakultete vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Tautinio tapatumo išsaugojimas Europos Sąjungoje“.

© 2006 „XXI amžius“