Nauja senoji Azija

Rodžeris Beikeris

Oficialus, aštuonias dienas trukęs JAV prezidento Dž.Bušo vizitas Vietname, kurio metu jis dalyvavo Azijos – Ramiojo vandenyno Ekonominio bendradarbiavimo viršūnių susitikime ir daugelyje dvišalių bei daugiašalių susitikimų su Kinijos, Rusijos, Australijos, Pietų Korėjos, Japonijos, Vietnamo, Indonezijos ir Singapūro vadovais, buvo pirmoji jo tolimesnė išvyka po triuškinančios Demokratų partijos pergalės prieš respublikonus Kongrese. Pastaruosius rinkimus Azija stebėjo sulaikiusi žadą, nes nuo Vašingtono realijų smarkiai priklausys įvykiai šiame regione per ateinančius porą metų.

Dž.Bušas vyko į Aziją, kur Šiaurės Korėja ką tik buvo sėkmingai išbandžiusi branduolinį ginklą, Japonija atvirai kalbėjo apie branduolinės programos metmenis, Pietų Korėja ėmė siekti glaudesnio bendradarbiavimo su Šiaurės Korėja užuot stengusis suartėti su JAV, o Kinija skanduote skandavo apie naujų karinių lėktuvų įsigijimą iš Rusijos.

Visas savo pajėgas ir dėmesį sutelkusi į Iraką, rytinę Azijos dalį, JAV be priežiūros paliko Šiaurės ir Pietų Korėjas, Vietnamą ir Kiniją. Dėl to Azija ėmė formuoti naują, savarankišką savo perspektyvos kryptį. Iš šaltojo karo metu sukurtų blokų teliko tik šešėlis, o nepažeidžiamos ir visagališkos JAV įvaizdis ėmė tirpti tarsi pavasarinis sniegas.

Kitais žodžiais tariant, Azija grįžta prie seno ir, jei Vašingtonas sumanys vėl įžengti į šį regioną, jis gali likti nemaloniai nustebintas: Azija bus nebeatpažįstamai pasikeitusi.

Strateginis aljansas

Istoriškai Rytų Azija sukosi apie du polius: Kiniją – galingą sausumos jėgą, mongolų valdymų laikais nusidriekusią iki pačios Europos vartų, ir Japoniją – itin stiprų karinį laivyną turinčią valstybę.

1930-aisiais Japonija tapo dominuojančia jėga regione. Prieš imdamosi „klestinčios Azijos“ kūrimo misijos, japonų pajėgos okupavo Mandžiūriją ir rytinę Kinijos dalį. Japonijos pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare į Azijos - Ramiojo vandenyno regioną atvedė JAV, kuri netruko čia įsigalėti. Japonija buvo priversta demilitarizuotis ir atsisakyti bet kokių tolesnių pasipriešinimo veiksmų.

Laikui bėgant Tokijas išmoko pasinaudoti savo patogia padėtimi. Šaltojo karo metais Vašingtonas naudojosi Japonija kaip siena, atmušančia sovietų povandenines pajėgas Ramiojo vandenyno pakrantėje, nors pati JAV privertė Japoniją į jos naująją Konstituciją įtraukti punktus dėl kolektyvinės savigynos draudimo bei disponavimo karine technika ir jos panaudojimo ribojimo.

Faktas, kad Amerikos pajėgos buvo įsikūrusios Japonijoje, pastarosios valstybės nacionalinį saugumą pavertė vienu svarbiausiu strateginių JAV prioritetų. Taigi papildomų lėšų krašto apsaugai Japonijai skirti nebereikėjo – visa, kas buvo reikalinga, skyrė Vašingtonas, o taip sutaupytus pinigus ir energiją japonai galėjo investuoti į ekonomiką. Taip Japonija tapo antra pasaulyje pagal ekonominį pajėgumą.

Kaip ir visi geri dalykai, ši Japonijai itin patogi padėtis turėjo kažkada baigtis. Jos pabaigą nulėmė šaltojo karo saulėlydis.

XX a. devintajame dešimtmetyje JAV nelaikė Kinijos rimta karine grėsme, todėl strateginės perspektyvos požiūriu Rytų Azijos sąjungininkių, tarp jų ir Japonijos, svarba sumažėjo. Amerikai ramybės nedavė kita mintis – milžiniškas Japonijos ekonominis potencialas ir nenutrūkstamas jo augimas. Kilo grėsmė, kad palyginti maža sala dar kartą parodys savo nagus ir ims kelti dideles problemas. Žlugus Sovietų Sąjungai, konkurencija tarp ekonomiškai pasaulyje pirmaujančių valstybių ypač paaštrėjo, įgavo vis naujas, kartais netgi atviras formas. Šiuo metu akivaizdžiai jaučiama įtampa tarp Vašingtono ir Tokijo dėl pastarojo santykių su Iranu – mat susidūrė abiejų šalių interesai: Japonijos – užsitikrinti nuolatinį, atsarginį energijos tiekimą ir JAV – neleisti Iranui pradėti branduolinių ginklų gamybos, kas smarkiai pakirstų jos pozicijas Irake.

Galima netgi teigti, kad Kinijos įtakos išaugimas ir periodiški Šiaurės Korėjos ekscesai veikė tarsi saugiklis nuo tiesioginių JAV konfrontacijų su Japonija proveržio.

Kuomet po kruvinųjų rugsėjo 11-osios išpuolių JAV sutelkė dėmesį į Vidurio Rytus, jos sąjungininkės Azijos – Ramiojo vandenyno regiono saugumo srityje Australija ir Japonija privalėjo prisiimti didesnius saugumo užtikrinimo įsipareigojimus.

Naujoji Japonijos kryptis

Per pastarąjį dešimtmetį, o ypač ministro pirmininko Juničiro Koidzumio vadovavimo metais, Japonija ėmė permąstyti savų gyvybinių interesų gynybos ir įgyvendinimo perspektyvą. Prabilta ne tik apie karinių pajėgų Irake dislokavimą, bet ir apie punktų, ribojančių karinius veiksmus, pataisas šalies Konstitucijoje.

Šiandien, pirmininkaujant premjerui Šindzo Abei, japonai ir toliau siekia nusikratyti juos pusšimtį metų slėgusio tabu dėl karinio potencialo apribojimo. Nacionalinė Japonijos gynybos agentūra paskatino kabinetinio lygio diskusiją apie galimybę Japonijai imtis branduolinio ginklo kūrimo.

Ne paslaptis, jog didžiausias Japonijos prioritetas yra tiekimo kelių apsauga. Japonija yra sala, kuriai trūksta dirbamos žemės ir gamtinių išteklių. Ši realija daugelį amžių veikė japonus tarsi variklis: įgyvendindama sėkmingą imperializmo politiką, Japonija stengėsi įgyti vis naujų išteklių šaltinių. Apsupti vandenų, japonai neketina sukonstruoti neperžengiamų sienų mechanizmo, kas tuo pat metu reikštų ir tiekimo gyslų atkirtimą. Juk nors ir būdama ekonomiškai susaistyta, Perl Harborą 1941- aisiais Japonija pavertė pelenais tik todėl, kad JAV buvo vienintelė jėga, galinti pasikėsinti į jos įtakos sferą Ramiojo vandenyno teritorijoje.

Šiandien japonai įžvelgia galimą pavojų teritorijose nuo Pietų Kinijos jūros, Indijos vandenyno iki Vidurio Rytų – būtent tokiu maršrutu driekiasi Japonijos energijos tiekimo kelias. Tokijas niekam neleis pasikėsinti į šaliai gyvybiškai svarbią energiją, todėl nenustebkime, jei artimiausiu metu Japonija ims sudarinėti saugumo susitarimus su Taivanu, Singapūru ir Indija, šalimis, kuriomis keliauja energijos srautai. Taip pat tikėtina, jog Japonija sutelks papildomas jūrų ir oro laivyno pajėgas.

Kinijos trajektorija

Japonijai formuojant naują politikos kryptį, kurios esmė yra kuo mažesnis JAV kišimasis į šalies reikalus, Kinija taip pat nesnaudžia ir ima žengti savo keliu. Kaip sausumos valstybei, jai rūpi santykiai su kaimynais. Tibetas, Sinczianis ir Mongolija yra svarbiausi faktoriai Kinijos siekyje visapusiškai sustiprinti valstybę ir sukurti galingą atsvarą potencialiems įsibrovėliams.

Nuo komunistų pergalės 1949-aisiais Kinija susikoncentravo į šalies sienų apsaugą ir centrinę, visapusiškai šlovinamą bei garbinamą valdžią. Nesutarimai dėl sienų įvėlė Kiniją į konfliktus su Indija, Rusija, Vietnamu, privertė įsikišti į Korėjų karą. Šiandien Kinija laikosi kitokios apsisaugojimo pozicijos – ekonomiškai bendradarbiauja ir ieško sutarimo su kaimynais. Tvirtai kontroliuodama savo pasienio ruožus, Kinija vėl žvalgosi į Rytus, į jūrą.

Skirtingai nei Japonija, kuri nuolat jautė žemės ir išteklių stygių, Kinija niekuomet nepasižymėjo agresyviu ekspansyvumu (neskaitant anksčiau minėtų Tibeto, Sinczianio ir Mongolijos). Kinija turi daug žemės resursų, tačiau spartėjantis ūkio modernizacijos procesas pareikalauja vis daugiau energijos sąnaudų. Šis poreikis provokuoja aktyvesnę Kinijos užsienio politiką, naujų energijos šaltinių ir žaliavų paiešką. Štai čia ir susikerta Kinijos ir Japonijos interesai: abi trokšta rasti energijos išteklių kuo arčiau savęs.

Lyg tarp dviejų girnapusių

Pastebėtina, jog šių dienų Azijos varomoji jėga – dvikova tarp liūto ir banginio. Taip metaforiškai būtų galima pavadinti Kinijos konkurenciją su Japonija. Be abejonės, trintis tarp dviejų milžinių negali nepalikti pėdsakų kitų Azijos valstybių gyvenime, tačiau ji ypač jaučiama Korėjos pusiasalyje.

Aptarkime Šiaurės Korėjos branduolinio ginklo klausimą. Juk nei Kinija, nei Japonija negali pasigirti šiltais santykiais su Pchenjanu. Pekino akimis, Šiaurės Korėja yra tarsi siena, sauganti Kiniją nuo galimų įsibrovėlių, JAV įtakos ir Japonijos interesų intervencijos. Japonija Šiaurės Korėją regi kaip galimą grėsmę šalies nacionaliniam saugumui ir svarbų faktorių santykiuose su Kinija.

Kad ir kaip būtų keista, pastebimas vis glaudesnis Šiaurės ir Pietų Korėjų suartėjimas, galbūt tam, kad paerzintų jų šaltojo karo globėjus Pekiną ir Vašingtoną. Nors jos eina gana skirtingais keliais, abi Korėjos puikiai žino, kad jų ateitį lems Kinijos ir Japonijos konkurencinė kova.

Korėja, ilgą laiką įstrigusi tarp „dviejų girnapusių“, išsiugdė kelias, nors ir ne visiškai veiksmingas, savo nepriklausomybės išsaugojimo strategijas: kartais – visišką izoliaciją, o kartais – nuolaidžiavimą vienai iš hegemonių vien tam, kad apsisaugotų nuo antrosios.

Šiandien tiek Šiaurės, tiek Pietų Korėja ypatingą dėmesį skiria krašto apsaugai stiprinti ir neatmeta galimybės, jog netrukus bendru sutarimu jos vėl susijungs į vieną valstybę. Taip, vienintelis kelias joms nusikratyti galingųjų įtakos – vėl tapti viena visuma: 70 milijonų gyventojų turinčia valstybe su Šiaurės Korėjos ištekliais ir darbo jėga bei Pietų Korėjos technologiniais pranašumais.

Tokia dinamika pasitiko Dž.Bušą jo kelionės po Rytų Aziją metu. Vietinės jėgos vis stiprėja ir drąsiai kratosi šaltojo karo joms primestų įsipareigojimų. JAV, nors ir įtakinga žaidėja regione, jau „nebevadovauja paradui“. Azija atsigręžia į praeitį, siekia susigrąžinti savo vaidmenį.

Vertė Justina ŽEIŽYTĖ

© 2006 „XXI amžius“