Paralelės

Petras KATINAS

Pastaruoju metu netgi patriotais besivadinantys kai kurie publicistai ir politikai, vis stiprėjant draugiškiems ryšiams su kaimynine Lenkija, ypač po „Mažeikių naftos“ pardavimo Lenkijos koncernui „PKN Orlen“ ir pasirašyto susitarimo dėl elektros tilto statybos per Lenkijos teritoriją, tarsi pagal komandą ėmė šnekėti ir rašyti apie neva Vilniaus parsidavimą Varšuvai. Šie rašeivos ir kalbėtojai nieko nauja neišrado. Jie paprasčiausiai nusirašo iš „patriotinės“ ir atvirai fašistuojančios Rusijos spaudos nuolat skelbiamus Varšuvos dešiniųjų „sąmokslus“ prieš Rusiją. Netgi apie planus atkurti istorinę Žečpospolitą, prijungiant prie jos ne tik Lietuvą, bet ir Ukrainą bei Baltarusiją. Maskvos žiniasklaida netgi neslėpė savo susierzinimo, kai Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus neseniai apsilankė istorinėje Lucko pilyje, Vakarų Ukrainoje, kur Lietuvos karaliumi turėjo būti karūnuotas didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis. Tai buvo pateikiama kaip Žečpospolitos atkūrimo vienas iš scenarijaus elementų. Tokių draugiškų santykių su Lenkija kritikams, Varšuvos ir Vilniaus strateginę partnerystę vertinant vos ne kaip tautos išdavystę, vertėtų paklausti: prie kokio gi strateginio partnerio šiuo metu glaustis Lietuvai, jeigu ne prie Lenkijos? Juk Lenkija, tapusi Europos Sąjungos nare, turi nepalyginti didesnę įtaką nei kitos pokomunistinės šalys, tapusios ES narėmis. Juk net NATO sąjungininkai, ypač Prancūzija ir Vokietija, vis labiau į kompromisus su Kremliumi linkusi socialistų valdoma Ispanija vengia net kalbėti apie vieną pagrindinių Šiaurės Atlanto sutarties punktų: „Visi už vieną, vienas už kitus“. Kol kas pasitikėti Berlyno, jau nekalbant apie Paryžiaus, užtarimu ar solidarumu, Rusijos pavojaus akivaizdoje nėra jokios prasmės. Bent jau artimiausiu laikotarpiu. Energetinė priklausomybė tarsi užbūrė Vakarų politikus, kurie, pasirodo, nieko nepasimokė iš istorijos. O greičiausiai pataikaudami savo rinkėjams, tapusiems materializmo ir hedonizmo vergais, patys tokiais ir tapo. Kita vertus, įžvalgių politikų dabar, ypač „senojoje“ Europoje, sunku surasti net su žiburiu. Apie tai jau ne kartą bandė įrodinėti Lietuvoje prof. Vytautas Landsbergis. Deja, iš kitų Lietuvos politikų tokių dalykų neišgirsi. Todėl geriau pacituoti profesoriaus Leonido Donskio straipsnio ištraukas. Šiame straipsnyje prof. L.Donskis faktiškai nepasako nieko nauja, o tiktai atkreipia dėmesį į Vakarų žiniasklaidos naivumą, taip pat ir Vakarų Europos politikos atotrūkį nuo tų idealų, su kuriais bent jau iki šiol buvo galima tapatinti Vakarų pasaulį. Štai tik kelios L.Donskio straipsnio citatos. (Beje, tokių net matyti ar girdėti nenori mūsų valdančioji koalicija – red.)

„Tad mes esame ant istorinės reikšmės moralinės ir politinės ribos: arba Europa atpažins joje vėl kybančią fašizmo grėsmę ir pasakys aiškų „ne“ (net jei dėl to teks pažaboti savo dujų ir naftos apetitus), arba paaiškės, kad po dviejų pasaulinių karų atėjusi taikos ir demokratijos įtvirtinimo epocha tebuvo miražas ir graži saviapgaulė. O istorija kartojasi. Iš pataikavimo Rusijai ir jos prezidentui Vladimirui Putinui galima suprasti, kokia buvo Vakarų Europos reakcija į praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kylantį nacių režimą. Tik iš knygų žinojęs protu sunkiai suvokiamą faktą, kad Europa ne kartą taikstėsi su dalykais, kurie paneigia visą jos buvimo prasmę bei vertybių sistemą, pagaliau gali šitą išvysti savo akimis. (...) O šiuo metu Rusija sparčiai ritasi į fašizmą, ironiška, kad tuo ji nuolat mėgina kaltinti mažytes ir vis jai neįtinkančias Latviją ir Estiją. Bet tai nekeičia reikalo esmės – šiuo metu Rusija yra net pavojingesnė sau ir pasauliui nei buvusi Sovietų Sąjunga kai kuriais savo laikotarpiais. Tad putinizmo – su demokratija sėkmingai flirtuojančio fašizoidinio sindromo – stiprybė didele dalimi slypi Vakarų žiniasklaidos infantilizme, lygiai kaip ir tokių politinių instrumentalistų, kaip Žakas Širakas ir Gerhardas Šrioderis amoralioje elgsenoje. (...) Tad laikas atsikvošėti tiems, kuriems dujos ir nafta atrodo svarbesni už žmogaus gyvybę. Nuvertinus ją svetur, anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai ji bus nuvertinama ir pas save“ („Klaipėda“, 2006 12 11).

Užtat mūsų užsienio politikos vairuotojai ir tvarkytojai deda visas pastangas kuo daugiau įtikti Maskvai arba Minskui. Štai Maskvos ir Minsko laikraščiai pasimėgaudami paskelbė nežinia kam dabar iš tiesų priklausančios ELTOS pranešimą, pavadintą: „Lietuva apgins Baltarusiją nuo Šengeno“. Straipsnyje giriamas naujasis Prezidento patarėjas Lauras Bielinis, kuris baltarusių žurnalistams, atvykusiems į Lietuvą mūsų Užsienio reikalų ministerijos kvietimu, pažadėjo, kad Lietuva, tapusi Šengeno zonos nare nuo kitų metų spalio 1-osios, dės visas pastangas, kad Baltarusijos piliečiai būtų įleidžiami ne tik į Lietuvą, bet ir į visą Šengeno zoną nemokamai. L.Bielinis pažadėjo, jog Lietuva nuolat primena Europos Sąjungai apie tai, kad Baltarusija yra Europos dalis, todėl jis manąs, jog Lietuva ras būdų, kaip spręsti šią problemą. Tad reveransai Maskvai iš naujojo mūsų užsienio reikalų ministro ir jo politikos gerbėjų (ar netiesioginių instruktorių) pilasi kaip iš gausybės rago. Patarėjas L.Bielinis stengiasi įsiteikti aukštiems Kremliaus pareigūnams, kurie važinėdami po Europos sostines vis nepamiršta priminti, kad Lietuva Briuselyje nepakankamai gina Maskvos reikalus ir nepadaro visko, ko iš jos tikėtasi tapus ES nare.

Tai, kad Maskva neatsisako savo ketinimų pastatyti Lietuvos valdžion dar palankesnių asmenų, rodo garsiojo „Almaks“ iš Maskvos „juodųjų technologijų“ centro veikėjų Anos Zatonskajos ir Anatolijaus Potnino ketinimas apsilankyti Lietuvoje. Šių veikėjų pavardės ir jų atlikti darbai išryškėjo prezidento R.Pakso apkaltos metu. Tai šie „rinkimų kampanijų specialistai ir psichologai“ organizavo visokius šou spektaklius, skraidymus sraigtasparniu po Lietuvą savo kandidato, tiksliau, ne Zatonskajos ir Potnino, o jų senųjų šeimininkų pasirinkto kandidato į Lietuvos prezidentus. Matyt, žinodami, kad šie „Almaks“ specialistai Lietuvoje paskelbti nepageidaujamais asmenimis, jie norėjo patekti į Vilnių per Berlyną, bandydami gauti vizas Lietuvos ambasadoje. Vadinasi, R.Pakso paslaugų dar neatsisakyta. Tą rodo ir tai, jog Lietuvos dienraščiai ir šiaip panaši spauda jau užpilti to paties R.Pakso raginimais pagaliau įvesti Lietuvoje „tvarką ir teisingumą“. Tiesa, tų mokamų straipsnių tonas mažumėlę pasikeitęs, nežadama rengti vaišių rinkėjams, „popso žvaigždžių“ pasirodymų, nedalyti rašiklių ir degtukų su „gelbėtojo“ atvaizdais, bet stilius lygiai toks pats kaip ir per R.Pakso rinkimų kampaniją. Taigi autoriai ir dirigentai – tie patys. Tik dar nežinia, ar tai vienintelė „Almaks“ ir kitų Kremliaus ekspertų viltis Lietuvoje. Sprendžiant iš didžiulio puolimo prieš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadas apie Lietuvos VSD veiklą, matyti ir kitų. Tą rodo ir buvusio užsienio reikalų ministro paskleistas „specialistų teisininkų“ (aišku, jų neįvardijant) išaiškinimas, kokia pragaištinga ir neteisinga VSD veiklą tyrusio Seimo komiteto veikla ir jo paskelbtos išvados. Todėl visiškai teisi publicistė Jūratė Laučiūtė, kai, vertindama eksministro A.Valionio nupirktą „ekspertizę“, klausia, už kiek ir iš ko jis tą „ekspertizę“ pirko. „Sužinoję tų „ekspertų“ kainą, kiti ekspertai nesunkiai apskaičiuos, kas pajėgė (ar pašykštėjo?) tokią kainą mokėti. Tad iš čia – tik pusė žingsnelio iki tos paslaptingos rankos, kuri, matyt, šokdina ir Antaną Valionį, ir Artūrą Paulauską, ir Arvydą Pocių, ir Premjero naująjį patarėją Albiną Janušką, ir Prezidento patarėją L.Bielinį... O gal... baisu net ištarti... ir patį Prezidentą. Juolab kad tai būtų ne pirmas kartas, kai Prezidentas tampa savo patarėjų įkaitu“ („Lietuvos žinios“, 2006 12 13).

O gal jau visiškai pamiršta, ką 2004 metais kalbėjo ir rašė buvęs JAV ambasadorius Lietuvoje Keitas Smitas savo parengtoje pažymoje. Šis JAV diplomatas be užuolankų rašė, kad per „Gazprom“ Lietuvoje įsteigtas įmones Rusija atsilygina kai kuriems Lietuvos politikams, o tos pačios įmonės veikia kaip slaptos žvalgybos agentūrų priedangos. Todėl nežinia, kodėl taip supyko ir prakalbo Prezidentas, tarsi koks Bronius Bradauskas, dėl Tėvynės sąjungos lyderio Andriaus Kubiliaus komentaro apie dalies Seimo narių priešinimąsi NSGK išvadoms dėl VSD veiklos. Prezidentui ypač nepatiko A.Kubiliaus teiginys, jog šiandien nesusiduriame su tokia situacija, kuri skiriasi nuo įprastos pasaulyje, kur saugumo departamentai saugo valstybes, o Lietuvoje, deja, valstybę reikia saugoti nuo Saugumo departamento. Tad faktiškai VSD stojo ginti ir Konstitucinis Teismas savo skubiai paskelbtuose „paaiškinimuose“ dėl NSGK išvadų. Apskritai pastarojo meto Konstitucinio Teismo (KT) „išaiškinimai“, švelniai kalbant, gana keisti. Pirmiausia visų mūsų gausią išeiviją sukrėtęs iki šiol galiojusio Pilietybės įstatymo „išaiškinimas“, kad asmuo, norintis susigrąžinti Lietuvos pilietybę, turi atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės. Pasak absoliučios daugumos užsienyje gyvenančių lietuvių, kurių didelė dalis visą gyvenimą paskyrė kovai dėl Lietuvos išlaisvinimo, toks KT sprendimas nutrauks visus išeivių ryšius su Lietuva. Tai labai skaudus smūgis ne tik gausiai lietuvių išeivių bendruomenei, bet ir visai Lietuvos visuomenei. Mūsų valstybei pernelyg didžiulė prabanga atstumti visus tuos žmones, nes toks stiprus ryšys kaip pilietybė byloja apie žmogaus identitetą. Be to, faktiškai ir teisiškai dvigubos pilietybės institutas neprieštarauja nei patriotizmo, nei tautinio prieraišumo principams. Todėl visiškai suprantama, kad visa mūsų išeivija dėl tokio KT „išaiškinimo“ jaučiasi labai įžeista ir atstumta, o žmonės nebesuvokia, kas atsitiko. Aišku, KT sprendimo šalininkai bando aiškinti, jog, keičiant iki šiol galiojusį Pilietybės įstatymą, siekiama neleisti, kad pilietybė būtų sutelkta asmenims, siekiantiems tik pragmatinių tikslų. Pirmiausia, kad galėtų laisvai keliauti po Europos Sąjungą. Tokių gana abejotinų pilietybės suteikimo atvejų yra buvę, bet tai jau atskirų aukščiausių valdžios pareigūnų kaltė. Tad atstumti visus mūsų išeivius yra nusikaltimas tautai ir valstybei.

© 2007 „XXI amžius“