Paskutinės komunizmo konvulsijos
Petras KATINAS
|
Generolas Voicechas Jaruzelskis
praneša apie įvedamą karinę padėtį
|
Lenkijos visuomenė paminėjo 25-ąsias metines, kai
komunistinė šalies valdžia, mirtinai išsigandusi kilusio Solidarumo
judėjimo, kuris, praėjus vos metams ir keturiems mėnesiams po savo
įsikūrimo, jau vienijo daugiau kaip dešimt milijonų, Lenkijoje įvedė
karinę padėtį. Solidarumo atsiradimas sukrėtė ne tik kolaborantinę
Lenkijos komunistinę valdžią, bet ir Maskvą bei visą socialistinį
lagerį. Tapo pakankamai aišku, jog tai visiškai naujas reiškinys
komunistinėje imperijoje nei 1956 metų įvykiai Vengrijoje ar 1968
metų Prahos pavasaris Čekoslovakijoje. Solidarumas, pirmoji
nepriklausoma profsąjunga visoje Sovietų Sąjungos pavergtoje Europos
dalyje, vienijo didelę šalies darbininkų dalį. Tam karštai pritarė
iškiliausi Lenkijos inteligentai, o svarbiausia Katalikų Bažnyčia,
kurios įtaka komunistinėje Lenkijoje buvo labai didelė, nepaisant
visų komunistinės valdžios bei saugumo represijų bei provokacijų.
Tuometinio Lenkijos Katalikų Bažnyčios primo kardinolo Stefano Vyšinskio
autoritetas buvo nepaprastai didelis. Lenkijos liaudies respublikos
valdžia iškart po Solidarumo atsiradimo buvo visiškai sutrikusi
ir net ėmė vaizduoti vedanti derybas su Solidarumo atstovais.
Kartu Maskvos KGB ir jos padalinys Serbijoje komunistinis saugumas
karštligiškai kūrė planus, kaip susidoroti su neregėtu visos tautos
judėjimu, kuris galėjo labai greitai išplisti po visą vadinamosios
Varšuvos sutarties bloką. Todėl 1981 m. gruodžio 13-ąją Lenkijos
liaudies respublikos Valstybės taryba, vadovaujama generolo Voicecho
Jaruzelskio, paskelbė šalyje karinę padėtį. Generolas V.Jaruzelskis
Kremliaus politbiuro ir KGB vadovybės rūmuose buvo bene vienintelė
tuometinės Lenkijos asmenybė, kuria buvo galima visiškai pasitikėti,
ir jis galėjo padaryti viską, kad įtiktų Kremliaus šeimininkams.
Tai buvo išties išbandytas kadras jau nuo 1943 metų, kai Sovietų
Sąjungoje buvo įkurta vadinamoji Lenkijos T.Kosciuškos divizija,
nuolat kilo karjeros laiptais. Jau 1948 metais tapęs Lenkijos komunistų
partijos, pavadintos Lenkijos jungtine darbininkų partija (LJDP),
nariu, V.Jaruzelskis 1960-1965 metais buvo paskirtas Lenkijos kariuomenės
vyriausiosios politinės valdybos viršininku. Tai yra, vyriausiuoju
kariuomenės politruku. Vėliau tapo gynybos ministru, partijos politbiuro
nariu, o 1981 metų vasarį ministru pirmininku. Pagaliau, nepaliaujamai
stiprėjant Solidarumui, 1981 metų spalį paskirtas Lenkijos komunistų
CK pirmuoju sekretoriumi, o netrukus ir vadinamosios Karinės nacionalinės
gelbėjimo tarybos pirmininku, o nuo 1983-iųjų lapkričio Lenkijos
gynimo komiteto pirmininku ir Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju
vadu.
Iki šiol, persivadinę įvairiais vardais, Lenkijos
komunistai aiškina, kad generolas V.Jaruzelskis, 1981 m. gruodžio
13-ąją įvedus karinę padėtį, trukusią 586 dienas, pasielgė labai
patriotiškai, nes išgelbėjo Lenkiją nuo Sovietų Sąjungos armijos
įsiveržimo, t.y. nuo tiesioginės okupacijos, kaip tai buvo padaryta
1956 metais Vengrijoje ar 1968-aisiais Čekoslovakijoje. Tačiau tuo
metu vargu ar Kremlius būtų ėmęsis tokios avantiūros. Pirmiausia
todėl, kad jau buvo pakankamai giliai įklimpęs Afganistane, ekonomika
šlubavo ant abiejų kojų. Todėl tas juodas darbas ir buvo pavestas
ištikimiausiam kolaborantui generolui V.Jaruzelskiui. Vos įvedus
karinę padėtį, buvo suimti ar internuoti apie trys tūkstančiai Solidarumo
veikėjų, tarp jų ir šio judėjimo įkūrėjas Gdansko laivų statybos
įmonės elektrikas, būsimasis laisvos Lenkijos prezidentas Lechas
Valensa. Buvo įvesta labai griežta cenzūra, kuri iki karinės padėties
įvedimo Lenkijoje buvo kur kas švelnesnė nei kitose komunistinio
bloko valstybėse. Sustabdyta visų laikraščių ir žurnalų leidyba.
Išėjo tik du laikraščiai partijos oficiozas Tribuna Ludu ir
Zolnierz Wolnosci. Tačiau tai jau buvo faktiška komunistinio režimo
agonija ne tik Lenkijoje, bet ir visame vadinamajame socialistiniame
lageryje. Praėjus aštuoneriems metams po karo padėties įvedimo komunistinis
režimas Lenkijoje žlugo. Beje, 1983 metais įkalintas Solidarumo
steigėjas L.Valensa gavo Nobelio taikos premiją, o 1990-aisiais
tapo atkurtos laisvos Lenkijos prezidentu.
Minint karinės padėties įvedimo 25-ąsias metines,
Lenkijoje netrūko įvairiausių sociologinių apklausų. Žmonės buvo
klausiami, kaip jie vertina to meto įvykius ir patį jau 83 metų
sulaukusį bei pasiligojusį generolą V.Jaruzelskį. Jeigu tikėsime
apklausomis, tai ir iki šiol 48 proc. lenkų karinės padėties įvedimą
vertina kaip neišvengiamą istorinę būtinybę. Pažymėtina, kad kas
antras aštuoniolikmetis lenkas išvis nėra girdėjęs apie to meto
įvykius. Tačiau Kremlius ir dabartinis jo valdovas V.Putinas, kaip
ir jo buvę pirmtakai iš SSKP CK politbiuro, aukštai vertina generolą
V.Jaruzelskį. Tą parodė pernykštės gegužės 9-osios iškilmės Maskvoje,
kai V.Jaruzelskis sėdėjo garbingiausių į Maskvą atvykusių užsienio
svečių tribūnoje, o tuometinis Lenkijos prezidentas A.Kvašnievskis
buvo nustumtas į paskutines nereikšmingų svečių eiles. Beje, šių
metų kovą Lenkijos generalinė prokuratūra apkaltino V.Jaruzelskį
vadovavus ginkluotai nusikalstamo pobūdžio organizacijai tuometinei
Valstybės tarybai.
Tačiau vargu ar šis 83 metų generolas sulauks
teisėto atpildo. Jis pernelyg senas ir ligotas. Kitas dalykas, tenka
sutikti su tais naujosios Lenkijos istorijos vertintojais, kad prieš
25-erius metus įvesta karinė padėtis nė kiek nepadėjo komunistiniam
režimui, o tiktai pagreitino jo galutinį žlugimą ne tik Lenkijoje,
bet ir visoje Rytų bei Vidurio Europoje. Pagaliau nemaža dalimi
lėmė ir pačios Sovietų Sąjungos subyrėjimą.
© 2007 XXI amžius
|