Apie amžinąsias revoliucijas: Venesuelos prezidento rinkimai

Marius MARKUCKAS

Venesuelos prezidentas Hugo Čavesas

Pasaulyje intensyviai ir plintant antiamerikietiškoms idėjoms, visiškai nebestebina tai, kad jos nesudėtingai suranda palankią terpę ir Jungtinių Amerikos Valstijų ,,kaimynų“, t.y. temperamentingųjų Pietų (Lotynų) Amerikos gyventojų sąmonėje. To puikiausias įrodymas – šio žemyno šalių politinių rinkimų rezultatai, iš kurių dabar turbūt didžiausio dėmesio verti yra būtent Venesuelos prezidento. Juo, kaip žinoma, vėlgi tapo garsusis kairiųjų pažiūrų atstovas Hugo Čavesas (prezidentaujantis nuo 1998 metų), gruodžio 3 dienos rinkimuose užtikrintai įveikęs savo oponentą Manuelį Rosalesą. Tad net ir praėjus šiek tiek laiko po paskutiniųjų rinkimų bei ataušus pirminėms aistroms, verta dar sykį sutelkti dėmesį į Venesuelos įvykius ir išsamiau apmąstyti, ką gi iš tikrųjų reiškia ši politinė H.Čaveso sėkmė. Tokių svarstymų aktualumą nulemia tai, kad ši pergalė daug ką atskleidžia ne tik apie pačios Venesuelos gyvenimą, tačiau kartu ir tarptautinę politiką, susijusią su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

,,Blogoji“ JAV – ,,gerųjų“ pergalės garantas

Norint suprasti, kodėl rinkimus Venesueloje laimėjo būtent H.Čavesas, pirmiausia derėtų trumpai apžvelgti dabartinės pasaulio politikos funkcionavimo tendencijas, kurios iš tiesų esti gana paprastos bei pakankamai aiškiai regimos. Tokį aiškumą iš dalies nulėmė tai, kad Jungtinių Amerikos Valstijų politinė vadovybė, šio amžiaus pradžioje pradėjusi oficialų karą su terorizmu, visą pasaulį tarytum perskyrė į dvi stovyklas: valstybės, kurios „už“, ir valstybės, kurios „prieš“ JAV. Po tokios takoskyros sukūrimo nedaug liko neutralių valstybių. Savaime suprantama, tai leido atsirasti bei išryškėti tarptautinei konfrontacijai, kurios esmė taip pat paprasta – ideologinio (kartais ir ne tik) karo palaikymas, be kurio dabartinis pasaulis, žvelgiant politikos ar kultūros prasme, kone nebeįsivaizduojamas. Tad būtent todėl galėtume drąsiai sakyti, kad, net ir nežvangant ginklams, pasaulyje savotiškas „įtampos“ karas (panašiai kaip „šaltojo karo“ metais) vis dėlto nuolat vyksta ir grėsmės židinių tik daugėja.

Be abejo, šį teiginį pakankamai vaizdingai patvirtina ir kai kurie Lotynų Amerikos politinių rinkimų rezultatai. Juos, kaip galime matyti iš turimų faktų, dažniausiai laimi tie, kurie žada ne tik ekonomines permainas arba materialiai gerėsiantį paprastų piliečių gyvenimą, bet ir nesitaikymą su „JAV diktatu“. Tiesą sakant, pastarasis „politinės pergalės receptas“ pakankamai efektyviai veikia bei yra plačiai naudojamas ne tik kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, tačiau net ir kituose žemynuose. Norint tuo įsitikinti, pakaktų prisiminti Baltarusiją ar Šiaurės Korėją, kurių režimams išsilaikyti labai padeda „priešo“ egzistavimas (savaime suprantama, kad pastarasis „priešas“ tradiciškas ir bendras – tai Jungtinės Amerikos Valstijos). Tokiais autoritariniais ar totalitariniais principais besiremiančiose šalyse nesunkiai sukuriamas „gerojo vado“ fenomenas ir suformuojamas jo charizmatiškumas, kurį vėliau masinės propagandos priemonėmis belieka tik išlaikyti, pavyzdžiui, nuolatos primenant, kad priešų vis dar esama. Taigi kuo toliau, tuo labiau turime progą įsitikinti, kad toks valdžios legitimavimo modelis populiarėja ir jau naudojamas ne tik griežtai autoritarinėse valstybėse, tačiau, kaip minėta, ir formaliai demokratinėse šalyse, tokiose kaip Nikaragva, Bolivija ar Venesuela.

H. Čaveso pergalė – tik stagnacija

Vis dėlto paprastiems venesueliečiams kur kas labiau rūpi H.Čaveso pažadėto mistiškojo „XXI amžiaus socializmo“ perspektyva nei realiai veikianti demokratija. Kitaip sakant, revoliucionieriui prezidentui buvo pakankamai nesunku laimėti rinkimus, nes, esant tokiai ekonominei ir kultūrinei šalies piliečių būklei, politinius balsus galima paprasčiausiai pirkti (ne tik tiesiogiai, tačiau ir vaizdingais pažadais). Kaip nesunku suprasti, iš naftos verslo įspūdingus turtus susikrovusiam H.Čavesui tai padaryti nebuvo sunku. Vis dėlto makroekonominė Venesuelos situacija yra išties komplikuota, o įvertinant dar ir tai, kad šios valstybės gerovė ypatingai priklauso tik nuo naftos (Venesuela – viena didžiausių naftos eksportuotojų pasaulyje), galėtume teigti, kad, nepaisant įspūdingų perrinktojo prezidento pažadų, ir ateityje šioje valstybėje niekas kardinaliai nesikeis: žmonių raštingumo bei švietimo lygis liks panašiai toks, koks buvęs, o gyventojų materialiniai reikalai iš esmės ir toliau priklausys tik nuo prezidento „dosnumo“ bei naftos produkcijos kainų. Vadinasi, H.Čavesas, net ir atvirai vadindamas JAV „blogio imperija“, o jos vadovą Dž.Bušą – „velniu“, visgi kartu yra labai priklausomas nuo jų. Taip esti vien todėl, kad JAV – viena stambesnių venesuelietiškos naftos pirkėjų. Išsiaiškinus santykį tarp naftos pardavimų, paprastų venesueliečių gyvenimo kokybės ir H.Čaveso populiarumo, nesunku suprasti, kad „drąsiojo prezidento“ karingumas išties tėra tik povyza, kuri tikrai nėra nesugriaunama.

Kalbant apie patį „XXI amžiaus socializmą“, galėtume sakyti, jog ir tai – tik mases vienijantis, tačiau vargiai ar tvirtą pagrindą turintis lozungas. Iš tiesų naivu būtų tikėtis, kad pastaroji „socialistinė idėja“ pakeis iki šiol Venesueloje vyravusią situaciją bei stebuklingai panaikins valstybės ekonomines problemas ar ekonominio žlugimo grėsmę. Lakoniškai kalbant, „XXI amžiaus socializmas“ Venesueloje funkcionuos iš esmės tol, kol nebus „pravalgytas“ ir galutinai išaiškės, jog tai tebuvo graži, bet pražūtinga iliuzija, tačiau, deja, kone nieko bendra su tikruoju socializmu taip ir neturėjusi. Todėl beveik net neabejotina, jog ryškūs skirtumai tarp skurstančiųjų ir turtingųjų niekur artimiausiu metu nedings, vadinasi, H.Čaveso pergalė – ne kas kita, kaip tik stagnacijos įtvirtinimas.

,,Amžinosios revoliucijos“ tęsiasi

Stebint Pietų Amerikos politinių įvykių tendencijas, susidaro įspūdis, jog silpstančios sveikatos Kubos diktatoriaus Fidelio Kastro revoliucinės valdžios dvasia iš tiesų pereina ne į jo brolio Raulio, bet į visiškai kitos valstybės reprezentanto - perrinktojo prezidento H.Čaveso – rankas. Todėl Vašingtonui tikėtis, kad kai nebebus jų aršiojo priešininko F.Kastro ne tik Kubos, bet ir visos Lotynų Amerikos konfrontuojanti politika JAV atžvilgiu nunyks – iš tiesų nelabai prasminga. Taip yra vien todėl, kad skurstančiųjų gausa Pietų Amerikos valstybėse neišvengiamai duos akstiną rastis vis naujoms revoliucijoms bei perversmams, o tokiomis sąlygomis įsitvirtinti demokratijai beveik neįmanoma. Būtent todėl kartu atsiras ir naujų „gerųjų prezidentų“ arba, paprasčiau sakant, diktatorių populistų, kurių pergalės garantas, kaip jau ne sykį minėta, yra įspūdingi pažadai, dažniausiai nieko bendra neturintys su realybe, ir kovinga pozicija prieš visuotinį „blogio šaltinį“, kuriuo jau pakankamai seniai esti JAV. Vadinasi, toks nuolatos besikartojantis ratas sudaro prielaidas „amžinosioms revoliucijoms“. Gaila, tačiau kaip galime matyti šiuo metu, pastarosios revoliucijos bei perversmai nieko konstruktyvaus ir apčiuopiamo nesukuria, o dėl to, be abejo, tik dar labiau kenčia ne galingieji magnatai, bet paprasti žmonės.

© 2007 „XXI amžius“