Kas kam kasa duobę?

Petras KATINAS

Nuo 2007 m. sausio 1-osios Rumunija taps visateise Europos Sąjungos nare. Ta proga prezidentas Trajanas Besesku sušaukė didelę spaudos konferenciją, kurioje dalyvavo ne tik Bukarešte akredituoti užsienio žurnalistai, bet ir specialiai atvykę ir kitų šalių. Rumunijos prezidentas padarė keletą svarbių pareiškimų. Pagrindinis jų – kreipimasis į visas ES šalis, kad jos nedelsdamos imtų skubiai ieškoti alternatyvų nuo Rusijos dujų priklausomybės, tai, T.Besesku nuomone, yra svarbiausias ES prioritetas. Rumunijos prezidentas pažymėjo, jog netolimojoje ateityje atsiras didelė rizika, kad Rusijos koncernas „Gazprom“ taps pagrindine spaudimo ES priemone.

Toks Rumunijos prezidento pareiškimas buvo labai neigiamai sutiktas Maskvoje ir ypač pabrėžiama, jog T.Besesku kartu su kitais Kremliaus priešais skėlė antausį Rusijai. Ir buvo bemat prilygintas dabartiniams Lenkijos vadovams Lechui ir Jaroslavui Kačynskiams.

Aišku, Rumunija skirtingai nuo kitų daugelio ES šalių, turi gana nemažai savo dujų resursų, tačiau jų nepakanka, ypač žiemą ji priversta importuoti iš Rusijos apie 40 proc. jai reikalingų dujų. Ir mokėti už jas daugiausia iš visų Rusijos dujų vartotojų Europoje – po 285 dolerius už 1000 kubinių metrų dujų. Rumunijos kairieji, buvę komunistai, kaltina valdžią, jog tokia didelė kaina už dujas Rumunijai yra kerštas už tai, kad po 1989 metų antikomunistinės revoliucijos Bukareštas vykdo atvirai antirusišką politiką, nutraukdamas ne tik politinius, bet ir ekonominius ryšius. Kaip teigia vienas iš Kremliaus politikos formuotojų Michailas Petrovičius, skirtingai nuo kitų buvusių komunistinių šalių, Rumunija tuo atžvilgiu yra vienintelė išimtis, praktiškai nepalaikanti su Rusija jokių ekonominių santykių. Išskyrus naftos ir dujų importą. Kodėl taip yra, geriausiai paaiškina vienas įtakingiausių Bukarešto laikraščių savo vedamajame straipsnyje „Juodoji jūra – Rusijos ežeras“. Jame rašoma: „Rusija visokiais būdais skatina įtemptą situaciją aplink Juodąją jūrą. O „Gazprom“ tėra tiktai politinio spaudimo prieš Europos Sąjungą instrumentas“.

Taigi dabar, be Lenkijos, iš dalies Baltijos šalių, ir Rumunija paskelbta Maskvos prieše. Tačiau su neslepiamu nepasitenkinimu Maskvoje vertinamas NATO ekonomikos konsultantų pranešimas, kuriame analizuojama, kaip Rusija kuria strateginės partnerystės planą su kitomis dujas eksportuojančiomis valstybėmis siekiant dar labiau sustiprinti politinį spaudimą Europai. NATO ekspertai primygtinai rekomenduoja Šiaurės Atlanto aljansui rimtai susimąstyti, kaip apsisaugoti nuo Rusijos kuriamo pasaulinio dujų tiekimo monopolio. NATO ekonomikos konsultantai savo rekomendacijoje, nusiųstoje visoms 26 NATO valstybėms, pateikia konfidencialią informaciją apie tai, kaip Rusija aktyviai propaguoja strateginės sąjungos sudarymą su pagrindiniais dujų eksportuotojais. Panašią į naftos eksportuotojų OPEK organizaciją. Į tą „dujų sąjungą“, NATO ekspertų teigimu, įeitų Alžyras, Kataras, Libija, Centrinės Azijos šalys ir tikriausiai viena iš JAV paskelbtų „blogio ašies“ valstybių Iranas. NATO ekonomikos komitetas akcentuoja, kad dujų aljansas Rusijai pirmiausia reikalingas dėl savo politinių tikslų realizavimo. Ypač spaudžiant Gruziją ir Ukrainą, o vėliau ir kitas šalis.

Tokį NATO ekspertų pranešimą griežtai sukritikavo Rusijos prezidento V.Putino spaudos sekretoriaus pavaduotojas Dmitrijus Peskovas. Jis pareiškė: „Tiktai silpnapročiams gali ateiti į galvą mintis, jog Rusija gali šantažuoti Europą dujomis. Vien todėl, kad ir mes daugeliu atžvilgiu priklausome nuo Europos dujų vartotojų“. Šiuo metu „Gazprom“ tenka 24 proc. dujų bendro Europos energetinio balanso. 13 proc. Europos šalių nafta ir dujomis aprūpina Norvegija. Apie 10 proc. Europos energobalanso priklauso nuo tiekimo iš Alžyro. Nuo pastarojo tiekiamų dujų labiausiai priklauso Ispanija ir Italija.

Toks NATO ekspertų pranešimas ir jų rekomendacijos gerokai sugadino nuotaiką Kremliui. Kaip, beje, ir NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Rygoje. Čia, be aukštų Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnų, ypač reiškiasi politologas, pagrindinis televizijos programos „Odnako“ apžvalgininkas, labai įtakingas asmuo V.Putino administracijos aparate Michailas Leontjevas. Štai kaip jis įvertino NATO aukščiausiojo lygio susitikimą: „Amerika persigėrė SSRS laidotuvėse“. M.Leontjevą ir jo imperijos atkūrimo šauklius ypač sunervino, kad Aljanso aukščiausiojo lygio susitikimas įvyko buvusioje sovietinėje „respublikoje“. „Kada NATO vadovai sugalvojo surengti tokio lygio susitikimą visiškai šalia Rusijos sienos, jie, aišku, dar kartą norėjo parodyti Rusijai špygą ir sušokti pergalės šokį ant subyrėjusios SSRS kalų“. Toliau M.Leontjevas ir kiti NATO aukščiausiojo lygio susitikimo Rygoje kritikai džiūgauja, kad špygos Maskvai parodyti nepavyko, nes patį Aljansą drasko vidiniai prieštaravimai, ir dar visai neaišku, kas ir kokį šokį šoks ne ant SSRS, o ant Šiaurės Aljanso kaulų.

Tiesa, sprendžiant iš oficialių ir neoficialių Maskvos komentarų, dabar pagrindinis Kremliaus uždavinys – neleisti NATO plėtros į Rytus. Pirmiausia į Ukrainą ir Gruziją. Dienraštis „Komsomolskaja pravda“ taip išdėsto Kremliaus poziciją: „O dėl Ukrainos ir Gruzijos bei dėl jų galimo tapimo Šiaurės Atlanto narėmis – tai ne vien tik NATO veržimasis į Rytus. Tai klausimas ne tik NATO: kiek Aljansas bandys pulti, o Rusija atsitraukti. NATO puls tol, kol Rusija jam nuolaidžiaus. Jeigu Rusija atsitrauks iki Poliarinio rato, ji apskritai netaps jokia problema Aljansui“. Todėl, remiantis tokiomis išvadomis, Maskvos politika aiški kaip ant delno: skaldyti NATO visomis išgalėmis, pirmiausia priversti NATO vadovybę laikyti buvusias komunistines satelites ir sovietines „respublikas“ antrarūšėmis valstybėmis, su kuriomis niekas neprivalo skaitytis.

© 2007 „XXI amžius“