Kaip Vladimiras Vladimirovičius susipyko su Aleksandru Grigorjevičiumi

Pakeitus vieno rusų literatūros klasiko visiems žinomą kūrinio pavadinimą, kaip Ivanas Ivanovičius susipyko su kitu Ivanu, berods Ivanu Nikiforovičiumi, taip galima apibūdinti paskutiniųjų savaičių ir dienų geriausių bičiulių Maskvos ir Minsko šeimininkų prezidentų V.Putino ir A.Lukašenkos santykius. Spalio viduryje dar nesančios sąjunginės Rusijos-Baltarusijos valstybės sekretorius P.Borodinas netvėrė džiaugsmu, kad jau artimiausiomis savaitėmis įvyks referendumas dėl bendros konstitucijos bei jos valdymo sistemos. Taip pat, jog netrukus bus įvesta bendra valiuta – rusiškas rublis. Atrodė, kad ilgus metus linksniuojamai ir diskutuojamai temai pagaliau bus padėtas taškas, ir ta bendra valstybė atsiras. Ir štai, baigiantis 2006 metams, paskutinėmis jų minutėmis, Baltarusijos oficialios delegacijos buvo priverstos pasirašyti Rusijos-Baltarusijos sutartį dėl naujų Baltarusijai tiekiamų dujų kainų, kurios padidėjo dvigubai. Negana to, Baltarusija privalės perleisti Rusijai pusę savo vamzdynų akcijų. Su neslepiamu užmoju pasiimti ir kitą likusią pusę už simbolinę kainą. Tai, be abejo, ne tik Baltarusijos kapituliacija, bet ir labai skaudus smūgis jos ekonomikai, kurį mažesniesiems broliams slavams smogė vyresnieji. Kita vertus, niekam ne paslaptis, kad Baltarusijos ekonomika, beveik nepasikeitusi nuo sovietinių laikų, iš esmės gyvuoja tiktai pigių rusiškų dujų ir naftos dėka. Perdirbusi tą naftą Baltarusija pardavinėjo degalus – benziną ir dyzeliną – jau pasaulinėmis kainomis.

Atsakydamas į Maskvos žingsnius ir priverstas pasirašyti „Gazprom“ primestą sutartį, Baltarusijos „tėtušis“ A.Lukašenka prapliupo vos ne keiksmais ir, pareiškęs, kad Baltarusija neparduos savo nepriklausomybės, pabrėžė, jog nuo šiol Rusija privalės mokėti už visas Baltarusijos teikiamas paslaugas Rusijai. Taip pat ir už Rusijos karinių bazių buvimą. Pagal A.Lukašenkos nurodymą už kiekvieną per jos teritoriją eksportuojamą naftos toną Rusija privalės mokėti 45 dolerius muito mokestį. Per metus Rusija per Baltarusiją transportuoja apie 100 milijonų tonų naftos. Jeigu toks mokestis bus įvestas ir Maskva sutiktų jį mokėti, tai Baltarusijos biudžetas pasipildytų maždaug 4,5 milijardo dolerių kasmet. Maskva jokiu būdu nesutinka to daryti ir bemat apkaltino A.Lukašenką grubiai pažeidus 1992 m. Rusijos ir Baltarusijos sutartį, kuria abi šalys įsipareigojo užtikrinti laisvą prekių ir kitos šalies tranzitą per savo teritoriją. Be to, remiantis 1998 m. sutartimi dėl Muitų sąjungos šalių prekių tranzito, už tranzitu gabenamas prekes nemokami muitų mokesčiai bei jokios muitinės rinkliavos.

A.Lukašenka jau nuo 1994 metų, kai tapo Baltarusijos prezidentu, nuolat skelbė, kad jo pagrindinis tikslas – Baltarusijos susivienijimas su Rusija. To siekė ir Maskva, tačiau daugelis įtakingų Kremliaus politikų baiminosi, kad Baltarusija tokiu atveju taps sunki našta Rusijos ekonomikai. Todėl maždaug 50 proc. Baltarusijos įmonių taptų nemokios, jeigu negautų paramos iš valstybės. O ta parama faktiškai ateina iš Rusijos, pirmiausia dėl pigių dujų ir naftos. Pasak Baltarusijos ekonomisto Leonido Slotnikovo, tiktai taip A.Lukašenkos režimas ir išsilaiko, ir jis visiškai priklausomas nuo Rusijos. Tiesa, pats A.Lukašenka jau nekalba apie sąjungą su Rusija ir pabrėžia, kad daugiau kaip 70 proc. baltarusių palaiko šalies nepriklausomybę ir jokiu būdu jos neatsisakys. Tuos Baltarusijos prezidento žodžius patvirtina ir užsienio politikos stebėtojai.

Kita vertus, negalima pamiršti, jog kainas už dujas Baltarusijai padidino ne „Gazprom“ vadovas A.Mileris, o tikrasis šio koncerno valdytojas pats prezidentas V.Putinas. Be to, tai dar vienas akivaizdus priminimas ne tik Rusijos kaimynams, bet ir visai Europai, kad senasis žemynas privalo kuo greičiau ir efektyviau ieškoti alternatyvų Rusijos energijos ištekliams, nes, pasak amerikiečių laikraščio „The Washington Post“, niekas nežino, ką gali iškrėsti Kremlius ateityje.

Esant tokiai situacijai iškyla problemų ir Europos Sąjungai, ketinančiai įvesti naujas sankcijas autoritariniam ir griaunančiam demokratiją A.Lukašenkos režimui. Pasak apžvalgininkų, Briuselio biurokratams būtina gerai pagalvoti, kaip geriau pasinaudoti Kremliaus gobšumu ir bandyti sutelkti demokratines Baltarusijos jėgas.

P.K.

© 2006 „XXI amžius“