„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. sausio 10 d., Nr. 1 (138)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Didysis brolis“ peržengia visas ribas

Petras KATINAS

Mūsų politikai ir istorikai dėjosi nepastebėję, kad Rusijoje pasirodė „Didžioji rusų tautos enciklopedija“, kurios ištisas tomas skirtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos ne tik kaip valstybių, bet ir kaip tautų šmeižimui ir niekinimui. Teko girdėti tik vieno Klaipėdos universiteto docento Vyganto Vareikio komentarus, kuriuose jis šią enciklopediją pavadino grubiausia istorine klastote, kurioje šmeižiamos ir niekinamos Baltijos valstybės, atvirai tyčiojamasi iš jų. Šios 20 tomų enciklopedijos „Šventoji Rusia. Didžioji rusų tautos enciklopedija“ vyriausiasis redaktorius Rusų civilizacijos instituto direktorius Olegas Platonovas teigia, kad jau išleista dešimt šios enciklopedijos tomų. Tiesa, pavadinti tai enciklopedija būtų labai sunku. Kaip pažymėjo doc. V.Vareikis, iš visų 30 straipsnių apie „Pribaltiką“ nėra nė vieno, atitinkančio tikrovę. Vien tai, jog Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pavadinta dirbtine ir negyvybinga valstybe, egzistavusia nuo XIII iki XVIII amžiaus, rodo ne tik O.Platonovo, bet ir tų, kurie už jo stovi, ne tik ideologinį nacionalfašistinį pamišimą, bet ir apskritai jų silpnaprotystę. Pavyzdžiui, kaip galima tvirtinti, kad jau nuo IX amžiaus Baltijos jūros pakrantėse gyveno vien rusai, o apie lietuvius ar estus net neužsimenama. Beje, O.Platonovas garsėja ne tik kaip vienas aršiausių Baltijos valstybių priešų, bet Rusijos priešais skelbia ir visas kitas valstybes, drįstančias prieštarauti Kremliaus užmačioms. Štai tik viena iš Rusų civilizacijos instituto enciklopedijos tomo „Rusijos valstybė“ ištrauka: „Baltijos šalys yra Rusijos Šiaurės Vakarų teritorija šalia Baltijos jūros, vien iš Rusijos valstybės istorinių žemių: IX-XII amžiais Pabaltyje įsikūrė rusai, kurie atnešė ten įsikūrusioms etninėms gentims estams, latgaliams ir žemaičiams kultūrą ir dvasinį švietimą (...) X-XII amžiuje šios teritorijos faktiškai įėjo į Rusijos valstybės sudėtį“. Toliau O.Platonovas dėsto, kad vėliau tas Baltijos teritorijas užgrobė vokiečių okupantai, pasinaudodami tuo, jog Rusijos valstybė buvo nusilpusi kovodama su totoriais ir mongolais. Dar daugiau „istorinių faktų“, kuriuos suteikia O.Platonovo Rusų civilizacijos institutas: „1240 metais atsirado Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), o jos pagoniškas elitas pagal savo kultūros išsivystymą buvo smarkiai atsilikęs nuo savo pavaldinių kultūros. Šis dirbtinai sukurtas darinys (LDK) buvo negyvybingas valstybinis darinys, neturėjęs netgi savo valstybinės kalbos ir naudojosi rusų kalba. Galų gale šį negyvybingą darinį „prarijo“ Lenkija“.

Aišku, toje „enciklopedijoje“ interpretuojami ir vėlesni laikai bei Baltijos šalių istorija: „Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos generalinis štabas parengė planą atskirti Pabaltįjį nuo Rusijos. Todėl ir buvo sukurtos marionetinės valstybės (Estija, Latvija ir Lietuva), kurias valdė vokiečių agentai ir politiniai avantiūristai (...) 1940 metais šie provakarietiški režimai žlugo, ir šalys teisėtai sugrįžo į Rusijos sudėtį“. (Iš tiesų įdomus pastebėjimas – jau ne į SSRS „broliškų respublikų sąjungą“, o į Rusijos sudėtį. Kaip, beje, ir buvo iš tiesų. Tad tokiems istorikams dabar Rusijoje jau nebėra reikalo maskuotis SSRS – P.K.)

Toliau rašoma: „Po SSRS subyrėjimo 1991 metais marionetinėms Pabaltijo valstybėms ėmė vadovauti JAV Centrinės žvalgybos valdybos ir kitų Vakarų specialiųjų tarnybų atstovai. Baltijos šalys tapo Vakarų kolonijomis, pagrindiniais tarptautinio organizuoto nusikalstamumo centrais. Čia klesti prekyba ginklais ir narkotikais, veši prostitucija ir sodomija. Tokio pavojingo kaimyno egzistavimas kelia rimtą grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui“. Tokio begėdiško melo, neapykantos, grubiausio istorijos klastojimo neleisdavo sau net sovietų istorikai bei ideologai.

Štai neseniai teko peržiūrėti vieną kaimyninės Baltarusijos istorijos vadovėlį vidurinių mokyklų aukštesniųjų klasių moksleiviams. Šioje „istorijoje“ irgi gana keistai traktuojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susikūrimas: „Vietoj kelių dešimčių senosios Rusios žemių ir kunigaikštysčių išaugo dvi galingos valstybės: Maskvos Rusia (Moskovskaja Rusj) ir Lietuvos Rusia (Litovskaja Rusj). Trys ketvirtadaliai senųjų rusų miestų – Kijevas, Polockas, Smolenskas, Černigovas ir daugelis kitų – pateko į Lietuvos Rusios sudėtį. Europos centre susikūrė daugiaetninė ir apsišvietusi valstybė – Didžioji Lietuvos, Rusų ir Žemaičių kunigaikštystė“. Ką gi, palyginti su O.Platonovo „enciklopedija“, tai jau galima vadinti šiokia tokia pažanga.

Tačiau labiausiai nustebino Rusijos spaudoje pasirodęs kažkokio V.Strogijaus straipsnis, kurį bemat paskelbė Lietuvoje išeinantis rusų savaitraštis „Obzor“ (2006 12, Nr. 52). Straipsnis pavadintas „Nepastebėta data. Šiuolaikinės Lietuvos nauja atsiradimo pradžia“. Didesnių nesąmonių dar neteko skaityti jokiose fantastinėse apysakose ar romanuose. Lietuvos politikai ir istorikai užsipuolami už tai, kad jie nepaminėjo 140 metų sukakties, kai Rusijos caras Aleksandras II, „rekomenduojant“ grafui M.Muravjovui (Korikui), Rusijos Šiaurės Vakarų krašto generalgubernatoriui, paskelbė „ukazą“, kuris, pasirodo, garantavo lietuvių kalbai pilietines teises Suvalkijos krašto mokyklose! „Tuo Aukščiausiuoju Reskriptu buvo organizuota lietuviška gimnazija Marijampolėje, pradinių mokyklų mokytojų seminarija Veiveriuose. Paskiriama daug stipendijų į Rusijos universitetus, skirtų specialiai lietuvių valstiečių šeimų vaikams. Jų tikslas – atitraukti nuo lenkų kultūros vietinius gyventojus. Po šio imperatoriaus „įsakymo“ Nemuno krašto teritorijoje ir pradėjo veikti mokyklos, kuriose buvo mokama vietine žemaičių („žmudskom“) kalba, kaip tada buvo vadinama lietuvių kalba. Lietuvių kalba ėmė išeiti įvairūs populiarūs leidiniai, išspausdinti kirilica. Vietose ir krašto gilumoje šią kalbą propagavo visų pirma katalikų kunigai. Pavyzdžiui, Peterburgo dvasinėje akademijoje gavęs išsilavinimą lietuvių literatūros įkūrėjas A.Baranauskas“. Taigi spaudos draudimas, kirilicos įvedimas, knygnešių persekiojimas ir tai, kad kunigai propagavo kirilicą, vadinama lietuvių tautos kultūrinio atgimimo žadinimu. Tokio baisaus melo ir paties grubiausio istorijos klastojimo dar neteko girdėti. Toliau – dar „gražiau“: „Daugelis jaunų žmonių, ypač iš pasiturinčių šeimų, vyko mokytis į Rusijos imperijos sostinės aukštąsias mokyklas. Tarp jų buvo ir Jonas Basanavičius, Antanas Smetona bei kiti būsimosios Lietuvos valstybės kūrėjai. Maskvos universitete mokėsi ir „Lietuvių gramatikos“ kūrėjas Jonas Jablonskis. Dargi M.K.Čiurlionis savo dailės išsilavinimą ir pasaulinį pripažinimą gavo būtent Sankt Peterburge. Taip XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje prasidėjo lietuvių nacionalinės inteligentijos formavimasis. Kaip tik tie žmonės vadovavo jaunalietuviams, kurie po 56 metų, 1918-aisiais, po Brest Litovsko derybų tarp kaizerinės Vokietijos atstovų ir Rusijos bolševikų valdomos Rusijos, pradėjo formuoti naują lietuvių valstybę. Kaip, beje, ir kitos etninės grupės, gyvenusios Vokietijos užgrobtose teritorijose, buvusios Rusijos imperijos sudėtyje. Lietuvos Respublika, kaip suvereni nepriklausoma valstybė, tarptautinės bendruomenės buvo pripažinta tik 1923 metų pradžioje. Tos valstybės jokiu būdu negalima lyginti su Didžiąja Lietuvos Kunigaikštyste, kuri nuo pat pradžių buvo stačiatikių slavų valstybė ir neturėjo jokių saitų su dabartine Lietuva ir lietuviais apskritai. Prisimindami tą reikšmingą datą (spaudos draudimo įvedimą – P.K.), lietuvių nacijos formavimosi pradžią, mes priversti pažymėti, kad dabartiniai Lietuvos inteligentijos ir politikos atstovai visiškai „pamiršo“ apie tą labai reikšmingą faktą“.

Tad, kol „pragmatinė“ Lietuvos valdžia suka galvas, kaip kurti Lietuvos įvaizdį pasaulyje ir kam patikėti šį darbą, Maskva jį atlieka jau seniai. Pasirodo, net lietuvių tautą prikėlė iš numirusių Muravjovas-Korikas imperatoriaus Aleksandro II padedamas ir Stalinas pakartotinai ją išvadavo – tad jeigu ne rusai, tai, anot visokių Rusijai palankių politikų, visiškai pražūtume. Užtat Rusijos informacijos agentūra „Regnum“ su pasitenkinimu cituoja mūsų kultūros atašė Kaliningrade A.Juozaitį, kuris, lankydamasis Šiauliuose, pasakė, kad lietuviai niekada neturės Prezidento lietuvio. „Regnum“ cituoja tokius A.Juozaičio žodžius: „Prezidentas privalo būti susietas su Amerika. Jis bus lyg ir lietuvis. Kalbės lietuviškai, bet bus kitų jėgų atstovas. Amerika bijo, jog prezidentas nebūtų Rusijos šalininkas. R.Paksą todėl ir pašalino, kad jį laikė Rusijos žmogumi“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija