„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. sausio 10 d., Nr. 1 (138)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lietuvių informacijos centro vaidmuo užsienyje

Gintė DAMUŠYTĖ

Nuo pat pirmųjų 1991 metų dienų Atkuriamasis Seimas turėjo patikimą partnerį užsienyje, kuris ne tik palaikė šią instituciją ir visuotinį tautos pasipriešinimą, bet aktyviai rūpinosi informacijos apie Lietuvos padėtį rinkimu ir skleidimu. Tai buvo Lietuvių informacijos centras Niujorke.

Kai nuo 1961 metų Niujorke veikianti Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa, aktyviai organizuojanti paramą sovietų režimo persekiojamai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, nusprendė 1979 metais įsteigti informacijos padalinį – Lietuvių informacijos centrą (LIC) Niujorke, tikslas buvo aiškus – operatyviai informuoti pasaulį apie įvykius Lietuvoje. Buvo nuspręsta imtis priemonių tarptautinei atminčiai atgaivinti ir informuoti apie įvykius šalyje. Iš pradžių tai buvo daroma remiantis pogrindžio spauda; vėliau, padėčiai Lietuvoje pasikeitus, – gyvais tų įvykių liudininkais ir dalyviais.

Vakarų pasaulis kurį laiką buvo užmiršęs Lietuvą. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, juolab ryškėjant nepriklausomybės atkūrimo procesams, ne visi Vakaruose tai priėmė palankiai. Vieni buvo labai skeptiškai nusiteikę, kiti atvirai priešinosi tokiam „destabilizuojančiam“ siekiui.

Lietuvių informacijos centro Niujorke steigimą praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kaip ir jo veiklą devintojo dešimtmečio pradžioje, motyvavo paprasta nuostata. Moderni visuomenė, nepaisant politinių sąlygų ar laiko dvasios, ne vien aukštai vertina informacijos reikšmę, bet ir jaučia jos galią, kuri formuoja viešąją nuomonę. Vienas iš Informacijos centro tikslų buvo aktyviomis priemonėmis formuoti tarptautinę viešąją nuomonę, kad ji būtų palankesnė Lietuvos nepriklausomybės siekiui ir galiausiai remtų nepriklausomybės atstatymą.

Informacijos centro kūrėjai norėjo sudominti masines informacijos priemones ir per jas – plačiąją visuomenę Lietuvos laisvės byla. Įdomu yra tai, kad, siekiant šio pagrindinio tikslo, pavyko atlikti ir kitų, ne mažiau reikšmingų užduočių: palaikyti glaudų ryšį tarp pasaulyje pasklidusių tautiečių ir Lietuvai prijaučiančiųjų, mobilizuojant juos tapti svarbiais politikos veiksniais savo gyvenamosiose šalyse; atlikti de facto Lietuvos atstovybės funkcijas, skleidžiant ne tik informaciją, kuri tuomet tiesioginiais keliais nerasdavo atgarsio užsienyje, bet ir organizuojant Sąjūdžio ir kitų Lietuvos atstovų vizitus užsienyje, jų susitikimus su Vakarų šalių politikais ir spaudos atstovais.

Neįmanoma aptarti dramatiškus 1991 metų įvykius, nepažvelgus atgal – į XX a. aštuntojo dešimtmečio įvykius.

Informacijos centro darbą reikėtų padalyti į du etapus – prieš ir po 1987 metų. 1979-1987 metais Informacijos centras rėmėsi pogrindžio šaltiniais, kurie prasiverždavo pro sovietų blokadas ir pasiekdavo Niujorką tik Religinei Šalpai žinomais ir patikimais keliais. Į šį kurjerio darbą buvo įsitraukę ne tik Lietuvos rezistentai ir jiems prijaučiantys akademikai, bet ir kai kurie užsienio diplomatai ir korespondentai. Dėka jų drąsos ir ryžtingumo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Perspektyvos“ ir daugybė kitų pogrindžio leidinių, deklaracijų bei pareiškimų, pranešimų bei nuotraukų atkeliaudavo įvairiais užslaptintais būdais.

Informacijos centro uždavinys buvo kuo greičiau iššifruoti gautą informaciją, originalo kopiją perduoti „Laisvosios Europos“, „Amerikos balso“ ir Vatikano radijo lietuviškoms laidoms bei glaustai anglų kalba surašyti ir išplatinti aktualiausias žinias žiniasklaidos priemonėms.

Būtų netikslu tvirtinti, kad Informacijos centro pranešimus iš pradžių visi priėmė palankiai. Kai steigėsi Centras, vienas kolega žurnalistas teigė, kad mums nepavyks prasimušti pro sieną, t.y. pro egzistuojantį spaudos priešiškumą „nepatikimiems informacijos šaltiniams“. Užklausus, kodėl mus automatiškai traktuotų kaip „nepatikimą“ informacijos šaltinį, jo atsakymas, atspindintis tuometį požiūrį, buvo toks: „Jūs esate Rytų europietiška emigrantų išlaikoma institucija, kurią įtars neobjektyvios, tendencingos informacijos teikimu“. Nepaisydami šios liūdnos prognozės, reguliariai ir sistemingai teikėme informaciją be komentarų, t.y. leidome kalbėti faktams. Ir ilgai netruko, kol Informacijos centro pranešimai spaudai pasirodydavo ne tik Amerikos laikraščiuose, bet ir platesnėje pasaulinėje spaudoje. Mūsų, kaip Informacijos centro patikimumą, liudijo tai, kad į mus kreipėsi valdiškos ir nevaldiškos institucijos, akademikai, spauda ir Lietuva besidomintys asmenys bei grupės iš viso pasaulio. Jei kas norėjo ką nors sužinoti apie Lietuvą, kreipdavosi į Lietuvių informacijos centrą Niujorke – ir gaudavo atsakymą.

Didžiausiu laimėjimu laikėme tai, kai viena ar kita žinia patekdavo į prestižinį, plačiai skaitomą laikraštį, kaip pavyzdžiui, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „New York Times“ ar „Washington Post“. Tačiau ne mažiau reikšmės skirdavome mažesniems spaudos leidiniams, ypač regioninei spaudai, kuri pasiekdavo 25 proc. ar daugiau Amerikos gyventojų. Šios žinios nuskambėdavo per visą Ameriką – ir už jos ribų.

Antrasis Informacijos centro etapas prasidėjo nuo 1987 metų. Buvo įsteigtas Informacijos centro filialas Vašingtone, kuriam sumaniai vadovavo Viktoras Nakas. Jis iš pradžių užpildė veiklos spragą ir dirbo politinį darbą su JAV Kongresu, nes JAV Lietuvių Bendruomenė neturėjo nei savo būstinės, nei etatinio darbuotojo. Tuomet VLIK’o dėmesio centre irgi nebuvo darbas su Kongresu. Tačiau VLIK'ui ir Bendruomenei pradėjus kaip reikiant skirti resursų darbui su Kongresu, Informacijos centras sutelkė dėmesį į informacinį darbą. Kadangi Vašingtono skyrius buvo visiškai integruotas į Informacijos centro žinių rinkimą, parengimą ir teikimo procesą, labai sėkmingai pavykdavo veikti keliais frontais.

Lietuvoje sąlygoms pradėjus keistis, kai „varžtai“ buvo šiek tiek atleisti, Informacijos centras pradėjo palaikyti tiesioginius ryšius su kontaktais Lietuvoje, dažniausiai su buvusiais politiniais kaliniais, kurie neturėjo baimės jausmo, ir iš jų rinkome žinias. Tai buvo tikrai dramatiškas pasikeitimas Informacijos centro darbe, kuris buvo pradėtas brežnevinės stagnacijos laikais, kai dėl žinių reikėjo pasikliauti Lietuvos pogrindžio spauda bei grįžtančiųjų iš Lietuvos pasakojimais. Dėl to skelbiamos Vakarų žiniasklaidai žinios būdavo kelių savaičių ar net mėnesių senumo. Prisiminkime 1988 m. vasario 16-osios ir rugsėjo 28-osios dienų įvykius. Tuomet Vakarų žiniasklaida tik protarpiais dėmesį skirdavo Lietuvai. Informacijos centro pagrindinis tikslas buvo sužadinti tą spaudos dėmesį, neleisti jai pamiršti, kad Lietuvoje vyksta nepaprasti įvykiai. Surinkę žinias ir jas išvertę į anglų kalbą, tuoj siųsdavome Vakarų žiniasklaidos korespondentams Maskvoje bei pagrindiniams spaudos leidiniams Šiaurės Amerikoje. Tokiu būdu platinamos žinios buvo ne kelių mėnesių ar savaičių senumo įvykiai, o gautos vos prieš kelias valandas.

Sąjūdžiui įsitvirtinus 1988 m. pabaigoje-1989 m. pradžioje, Informacijos centras vėl keitė informacijos teikimo strategiją. Sąjūdžio įsteigta informacijos agentūra Vilniuje, su kuria palaikėme labai glaudžius ryšius, užmezgė tiesioginius ryšius su žurnalistais Maskvoje. Su Sąjūdžio informacijos agentūra neformaliai pasidalijome darbais. Sąjūdžiui teko informuoti Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos žiniasklaidą, o Informacijos centrui – Vakarų žiniasklaidą.

Sąjūdžio blokui laimėjus 1990 metų rinkimus ir ėmus vadovauti Parlamentui bei Vyriausybei, Informacijos centras analogiškus ryšius pradėjo palaikyti su Aukščiausiosios Tarybos informacijos biuru.

Informacija tarp Vilniaus ir Niujorko nekeliavo tik viena kryptimi. Mes į Lietuvą taip pat perduodavome informaciją, kuri domino mūsų kolegas, pavyzdžiui, žinias apie Amerikos Kongreso priimtas Lietuvą liečiančias rezoliucijas bei apie kitus nutarimus bei akcijas, palaikančias Lietuvos laisvės bylą; apie organizacijų teikiamą pagalbą ekonominės blokados metu; svarbiausias tarptautinės žiniasklaidos pranešimus apie Lietuvą.

Informacijos centrui teko atlikti ir tarpininko vaidmenį tarp Lietuvos atstovų ir Vakarų žiniasklaidos bei organizacijų. Štai „Los Angeles Times“ didžiulis sindikatas prašė Informacijos centro parūpinti prof. Vytauto Landsbergio straipsnį apie Lietuvos nepriklausomybės siekius. Informacijos centras tą padarė, straipsnį išversdamas į anglų kalbą, kurį „Los Angeles Times“ paskleidė per savo pasaulinį tinklą. Jis buvo išplatintas visuose žemynuose, išspausdintas anglų, prancūzų, italų, ispanų, vokiečių, arabų, net kinų kalbomis. Tai buvo viena iš daugelio priemonių, neutralizavusių sovietų valdžios antilietuvišką propagandą.

Man, kaip Informacijos centro vadovei, teko dalyvauti daugelyje Helsinkio peržiūros konferencijų, kurių metu Sąjūdžio atstovams, kitiems atstovams iš Baltijos valstybių rengdavome spaudos konferencijas, juos pristatydami Helsinkio baigiamojo akto valstybių-signatarų delegacijoms. Šį darbą aktyviai rėmė ir skatino Pasaulio Lietuvių Bendruomenė talkinant JAV Lietuvių Bendruomenei.

Šalia tiesioginių dalykinių ryšių su žurnalistais, Informacijos centras taip pat suvesdavo svečius iš Lietuvos su žiniasklaidos ir nevyriausybinių organizacijų atstovais bei juos lydėjo į kongresmenų įstaigas ir JAV Valstybės departamentą, kurio personalas ne kartą buvo išreiškęs visišką pasitikėjimą Informacijos centru. Mums durys į Valstybės departamentą buvo atviros.

Sąjūdžio vadovams organizuodavome lobistinius susitikimus, kurių metu jie informuodavo JAV pareigūnus apie padėtį Lietuvoje ir mobilizavo politinę paramą šaliai. Tą patį darėme ir su kitais bendradarbiais, pradedant nuo labdaringų organizacijų atstovų, pavyzdžiui, „Lietuvos Caritas“, suvedant juos su analogiškomis partnerėmis užsienyje. Tai darėme ir su buvusiais politiniais kaliniais, kurie susitiko su juos anksčiau gynusiais Amerikos politikais bei visuomenės veikėjais. Rengėme jų paskaitas politologų institutuose, juos supažindindavome su analogiškų interesų institucijomis, kad kuo plačiau išplėstume ir įtvirtintume tarptautinius Lietuvos ryšius ne tik su politiniais lyderiais, bet ir pilietinės visuomenės atstovais. Kėlėme užsieniečių sąmoningumą apie Lietuvą. Šį darbą dirbome drauge su tuomečiu Lietuvos Respublikos atstovu Vašingtone ambasadoriumi Stasiu Lozoraičiu.

Informacijos centras pasiekė savo veiklos apogėjų 1991 m. sausio 13-osios žudynių ir ekonominės blokados metu. Nedidelis Informacijos centro štabas dirbo visą parą, nes tuomet sulaukdavome daugybės telefono skambučių ir užklausimų iš viso pasaulio. Jei anksčiau per dieną telefonu teikdavome informaciją keliolikai žurnalistų ir žinių agentūrų, tai šiuo kritiniu laikotarpiu šis skaičius padvigubėjo, patrigubėjo.

Ir vėl buvome priversti prisitaikyti prie naujų reikalavimų bei sąlygų. Neužteko tik perduoti „sausus“ faktus. Informacijos centro atstovai jau buvo kviečiami kalbėti užsienio televizijos ir radijo laidose, komentuoti Lietuvos įvykius. Mus kvietė vertinti Lietuvos įvykius ir komentuoti tuos faktus, kuriuos anksčiau perduodavome be komentarų. Stengėmės užimti pozicijas, kurios atspindėjo ne tik asmeninę nuomonę ar požiūrį, bet ir tautos nuotaikas. Be to, tekdavo dažnai vakariečiams aiškinti jiems ne visada aiškius niuansus ar subtilybes, o kai televizijos laidose oponentai būdavo Kremliaus atstovai, diskusijos tiesiog virsdavo debatais.

Vertėtų išskirti tik kelis momentus, nors būtų galima ir daug daugiau pasakyti apie Informacijos centro veiklą tuo lemtingu laikotarpiu.

1. Informacijos centras Niujorke pastatė ne vieną, o du informacijos tiltus. Pirmasis tiltas jungė Informacijos centrą su Lietuva per tiesioginių ryšių palaikymą, o antrasis – išeiviją su Lietuva. Informaciją, kurią gaudavome, perduodavome ne tik Vakarų žiniasklaidai ir Lietuvai, bet ir išeivijai. Mūsų žinias prenumeravo apie 70 išeivijos laikraščių, radijo laidų, organizacijų. Informacijos centro žinios padėjo išeivijai suprasti, kokios permainos vyko Lietuvoje, taip pat tapo vidaus ir užsienio politikos veiksniu. Šios žinios tapo orientyru išeivijos lobistinei veiklai jų gyvenamose šalyse. Tai buvo pamatuota strategija, kuri lig šiolei nebuvo visiškai įvertinta.

2. Visi Informacijos centro darbuotojai gimė ir augo JAV. Augdami Amerikos demokratinėje visuomenėje buvome mokomi griežtai atskirti faktus ir žinias nuo asmeninių nuomonių ir nusistatymų. Informacijos centrui pavyko sukurti lietuviškų žinių skleidimo agentūrą, turinčią Vakarų spaudos pasitikėjimą kaip tik dėl to, kad teikėme faktus objektyviai, be komentarų. Puikiai apsiėjome be faktų iškraipymo, pamokymų, tendencingų žinių pristatymo. Įgijome žiniasklaidos ir visuomenės pasitikėjimą, kuris pravertė ne tik Informacijos centrui, bet vėliau ir Sąjūdžiui, Aukščiausiajai Tarybai, ypač plečiant ryšius su užsieniu.

3. Bendru vadovybės ir tarybos narių sutarimu nuspręsta Informacijos centrą uždaryti 1991 metais, Lietuvai sulaukus pasaulio pripažinimo ir tapus Jungtinių Tautų nare. Daug kas pripažįsta, kad po Informacijos centro uždarymo kuriam laikui liko rimta informacijos spraga, kurios niekas nepajėgė užpildyti.

Lietuvių informacijos centras atliko labai reikšmingą, pagalbinį vaidmenį užsienyje. Iš visų organizacijų lietuvių išeivijoje bene vienintelė, kuri buvo pasirengusi taikiai Lietuvos revoliucijai, buvo Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa ir jos Informacijos centras. Ir ne dėl to, kad jinai būtų tokias permainas pranašavusi, o todėl, kad organizacinė struktūra ir darbo kryptys buvo aiškiai nukreiptos ilgalaikei veiklai, kuri siekė atsiliepti į Lietuvos rūpesčius ir suteikti jos nepriklausomybės siekiui svaresnę paramą. Lietuvių informacijos centro laimėjimus ir pasisekimus, kad ir kokie jie buvo, nustatė patys įvykiai Lietuvoje, kolektyvo profesinis pasirengimas ir išeivijos stipri finansinė parama šiam darbui.

Gintė Damušytė 1979-1991 metais vadovavo Lietuvių informacijos centrui Niujorke. 1992 metais įstojo į Lietuvos diplomatinę tarnybą. Šiuo metu eina URM ambasadorės ypatingiems pavedimams pareigas.

Kalba, pasakyta lapkričio 24 dieną Vilniuje, konferencijoje „1991-ųjų metų sausis-rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija