Lietuvių informacijos centro vaidmuo užsienyje
Gintė DAMUŠYTĖ
Nuo pat pirmųjų 1991 metų dienų Atkuriamasis Seimas
turėjo patikimą partnerį užsienyje, kuris ne tik palaikė šią instituciją
ir visuotinį tautos pasipriešinimą, bet aktyviai rūpinosi informacijos
apie Lietuvos padėtį rinkimu ir skleidimu. Tai buvo Lietuvių informacijos
centras Niujorke.
Kai nuo 1961 metų Niujorke veikianti Lietuvių
Katalikų Religinė Šalpa, aktyviai organizuojanti paramą sovietų
režimo persekiojamai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, nusprendė 1979
metais įsteigti informacijos padalinį Lietuvių informacijos centrą
(LIC) Niujorke, tikslas buvo aiškus operatyviai informuoti pasaulį
apie įvykius Lietuvoje. Buvo nuspręsta imtis priemonių tarptautinei
atminčiai atgaivinti ir informuoti apie įvykius šalyje. Iš pradžių
tai buvo daroma remiantis pogrindžio spauda; vėliau, padėčiai Lietuvoje
pasikeitus, gyvais tų įvykių liudininkais ir dalyviais.
Vakarų pasaulis kurį laiką buvo užmiršęs Lietuvą.
Prasidėjus Lietuvos atgimimui, juolab ryškėjant nepriklausomybės
atkūrimo procesams, ne visi Vakaruose tai priėmė palankiai. Vieni
buvo labai skeptiškai nusiteikę, kiti atvirai priešinosi tokiam
destabilizuojančiam siekiui.
Lietuvių informacijos centro Niujorke steigimą
praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kaip ir jo veiklą devintojo
dešimtmečio pradžioje, motyvavo paprasta nuostata. Moderni visuomenė,
nepaisant politinių sąlygų ar laiko dvasios, ne vien aukštai vertina
informacijos reikšmę, bet ir jaučia jos galią, kuri formuoja viešąją
nuomonę. Vienas iš Informacijos centro tikslų buvo aktyviomis priemonėmis
formuoti tarptautinę viešąją nuomonę, kad ji būtų palankesnė Lietuvos
nepriklausomybės siekiui ir galiausiai remtų nepriklausomybės atstatymą.
Informacijos centro kūrėjai norėjo sudominti masines
informacijos priemones ir per jas plačiąją visuomenę Lietuvos
laisvės byla. Įdomu yra tai, kad, siekiant šio pagrindinio tikslo,
pavyko atlikti ir kitų, ne mažiau reikšmingų užduočių: palaikyti
glaudų ryšį tarp pasaulyje pasklidusių tautiečių ir Lietuvai prijaučiančiųjų,
mobilizuojant juos tapti svarbiais politikos veiksniais savo gyvenamosiose
šalyse; atlikti de facto Lietuvos atstovybės funkcijas, skleidžiant
ne tik informaciją, kuri tuomet tiesioginiais keliais nerasdavo
atgarsio užsienyje, bet ir organizuojant Sąjūdžio ir kitų Lietuvos
atstovų vizitus užsienyje, jų susitikimus su Vakarų šalių politikais
ir spaudos atstovais.
Neįmanoma aptarti dramatiškus 1991 metų įvykius,
nepažvelgus atgal į XX a. aštuntojo dešimtmečio įvykius.
Informacijos centro darbą reikėtų padalyti į du
etapus prieš ir po 1987 metų. 1979-1987 metais Informacijos centras
rėmėsi pogrindžio šaltiniais, kurie prasiverždavo pro sovietų blokadas
ir pasiekdavo Niujorką tik Religinei Šalpai žinomais ir patikimais
keliais. Į šį kurjerio darbą buvo įsitraukę ne tik Lietuvos rezistentai
ir jiems prijaučiantys akademikai, bet ir kai kurie užsienio diplomatai
ir korespondentai. Dėka jų drąsos ir ryžtingumo Lietuvos Katalikų
Bažnyčios kronika, Aušra, Perspektyvos ir daugybė kitų pogrindžio
leidinių, deklaracijų bei pareiškimų, pranešimų bei nuotraukų atkeliaudavo
įvairiais užslaptintais būdais.
Informacijos centro uždavinys buvo kuo greičiau
iššifruoti gautą informaciją, originalo kopiją perduoti Laisvosios
Europos, Amerikos balso ir Vatikano radijo lietuviškoms laidoms
bei glaustai anglų kalba surašyti ir išplatinti aktualiausias žinias
žiniasklaidos priemonėms.
Būtų netikslu tvirtinti, kad Informacijos centro
pranešimus iš pradžių visi priėmė palankiai. Kai steigėsi Centras,
vienas kolega žurnalistas teigė, kad mums nepavyks prasimušti pro
sieną, t.y. pro egzistuojantį spaudos priešiškumą nepatikimiems
informacijos šaltiniams. Užklausus, kodėl mus automatiškai traktuotų
kaip nepatikimą informacijos šaltinį, jo atsakymas, atspindintis
tuometį požiūrį, buvo toks: Jūs esate Rytų europietiška emigrantų
išlaikoma institucija, kurią įtars neobjektyvios, tendencingos informacijos
teikimu. Nepaisydami šios liūdnos prognozės, reguliariai ir sistemingai
teikėme informaciją be komentarų, t.y. leidome kalbėti faktams.
Ir ilgai netruko, kol Informacijos centro pranešimai spaudai pasirodydavo
ne tik Amerikos laikraščiuose, bet ir platesnėje pasaulinėje spaudoje.
Mūsų, kaip Informacijos centro patikimumą, liudijo tai, kad į mus
kreipėsi valdiškos ir nevaldiškos institucijos, akademikai, spauda
ir Lietuva besidomintys asmenys bei grupės iš viso pasaulio. Jei
kas norėjo ką nors sužinoti apie Lietuvą, kreipdavosi į Lietuvių
informacijos centrą Niujorke ir gaudavo atsakymą.
Didžiausiu laimėjimu laikėme tai, kai viena ar
kita žinia patekdavo į prestižinį, plačiai skaitomą laikraštį, kaip
pavyzdžiui, Frankfurter Allgemeine Zeitung, New York Times ar
Washington Post. Tačiau ne mažiau reikšmės skirdavome mažesniems
spaudos leidiniams, ypač regioninei spaudai, kuri pasiekdavo 25
proc. ar daugiau Amerikos gyventojų. Šios žinios nuskambėdavo per
visą Ameriką ir už jos ribų.
Antrasis Informacijos centro etapas prasidėjo
nuo 1987 metų. Buvo įsteigtas Informacijos centro filialas Vašingtone,
kuriam sumaniai vadovavo Viktoras Nakas. Jis iš pradžių užpildė
veiklos spragą ir dirbo politinį darbą su JAV Kongresu, nes JAV
Lietuvių Bendruomenė neturėjo nei savo būstinės, nei etatinio darbuotojo.
Tuomet VLIKo dėmesio centre irgi nebuvo darbas su Kongresu. Tačiau
VLIK'ui ir Bendruomenei pradėjus kaip reikiant skirti resursų darbui
su Kongresu, Informacijos centras sutelkė dėmesį į informacinį darbą.
Kadangi Vašingtono skyrius buvo visiškai integruotas į Informacijos
centro žinių rinkimą, parengimą ir teikimo procesą, labai sėkmingai
pavykdavo veikti keliais frontais.
Lietuvoje sąlygoms pradėjus keistis, kai varžtai
buvo šiek tiek atleisti, Informacijos centras pradėjo palaikyti
tiesioginius ryšius su kontaktais Lietuvoje, dažniausiai su buvusiais
politiniais kaliniais, kurie neturėjo baimės jausmo, ir iš jų rinkome
žinias. Tai buvo tikrai dramatiškas pasikeitimas Informacijos centro
darbe, kuris buvo pradėtas brežnevinės stagnacijos laikais, kai
dėl žinių reikėjo pasikliauti Lietuvos pogrindžio spauda bei grįžtančiųjų
iš Lietuvos pasakojimais. Dėl to skelbiamos Vakarų žiniasklaidai
žinios būdavo kelių savaičių ar net mėnesių senumo. Prisiminkime
1988 m. vasario 16-osios ir rugsėjo 28-osios dienų įvykius. Tuomet
Vakarų žiniasklaida tik protarpiais dėmesį skirdavo Lietuvai. Informacijos
centro pagrindinis tikslas buvo sužadinti tą spaudos dėmesį, neleisti
jai pamiršti, kad Lietuvoje vyksta nepaprasti įvykiai. Surinkę žinias
ir jas išvertę į anglų kalbą, tuoj siųsdavome Vakarų žiniasklaidos
korespondentams Maskvoje bei pagrindiniams spaudos leidiniams Šiaurės
Amerikoje. Tokiu būdu platinamos žinios buvo ne kelių mėnesių ar
savaičių senumo įvykiai, o gautos vos prieš kelias valandas.
Sąjūdžiui įsitvirtinus 1988 m. pabaigoje-1989
m. pradžioje, Informacijos centras vėl keitė informacijos teikimo
strategiją. Sąjūdžio įsteigta informacijos agentūra Vilniuje, su
kuria palaikėme labai glaudžius ryšius, užmezgė tiesioginius ryšius
su žurnalistais Maskvoje. Su Sąjūdžio informacijos agentūra neformaliai
pasidalijome darbais. Sąjūdžiui teko informuoti Rytų Europos ir
Sovietų Sąjungos žiniasklaidą, o Informacijos centrui Vakarų žiniasklaidą.
Sąjūdžio blokui laimėjus 1990 metų rinkimus ir
ėmus vadovauti Parlamentui bei Vyriausybei, Informacijos centras
analogiškus ryšius pradėjo palaikyti su Aukščiausiosios Tarybos
informacijos biuru.
Informacija tarp Vilniaus ir Niujorko nekeliavo
tik viena kryptimi. Mes į Lietuvą taip pat perduodavome informaciją,
kuri domino mūsų kolegas, pavyzdžiui, žinias apie Amerikos Kongreso
priimtas Lietuvą liečiančias rezoliucijas bei apie kitus nutarimus
bei akcijas, palaikančias Lietuvos laisvės bylą; apie organizacijų
teikiamą pagalbą ekonominės blokados metu; svarbiausias tarptautinės
žiniasklaidos pranešimus apie Lietuvą.
Informacijos centrui teko atlikti ir tarpininko
vaidmenį tarp Lietuvos atstovų ir Vakarų žiniasklaidos bei organizacijų.
Štai Los Angeles Times didžiulis sindikatas prašė Informacijos
centro parūpinti prof. Vytauto Landsbergio straipsnį apie Lietuvos
nepriklausomybės siekius. Informacijos centras tą padarė, straipsnį
išversdamas į anglų kalbą, kurį Los Angeles Times paskleidė per
savo pasaulinį tinklą. Jis buvo išplatintas visuose žemynuose, išspausdintas
anglų, prancūzų, italų, ispanų, vokiečių, arabų, net kinų kalbomis.
Tai buvo viena iš daugelio priemonių, neutralizavusių sovietų valdžios
antilietuvišką propagandą.
Man, kaip Informacijos centro vadovei, teko dalyvauti
daugelyje Helsinkio peržiūros konferencijų, kurių metu Sąjūdžio
atstovams, kitiems atstovams iš Baltijos valstybių rengdavome spaudos
konferencijas, juos pristatydami Helsinkio baigiamojo akto valstybių-signatarų
delegacijoms. Šį darbą aktyviai rėmė ir skatino Pasaulio Lietuvių
Bendruomenė talkinant JAV Lietuvių Bendruomenei.
Šalia tiesioginių dalykinių ryšių su žurnalistais,
Informacijos centras taip pat suvesdavo svečius iš Lietuvos su žiniasklaidos
ir nevyriausybinių organizacijų atstovais bei juos lydėjo į kongresmenų
įstaigas ir JAV Valstybės departamentą, kurio personalas ne kartą
buvo išreiškęs visišką pasitikėjimą Informacijos centru. Mums durys
į Valstybės departamentą buvo atviros.
Sąjūdžio vadovams organizuodavome lobistinius
susitikimus, kurių metu jie informuodavo JAV pareigūnus apie padėtį
Lietuvoje ir mobilizavo politinę paramą šaliai. Tą patį darėme ir
su kitais bendradarbiais, pradedant nuo labdaringų organizacijų
atstovų, pavyzdžiui, Lietuvos Caritas, suvedant juos su analogiškomis
partnerėmis užsienyje. Tai darėme ir su buvusiais politiniais kaliniais,
kurie susitiko su juos anksčiau gynusiais Amerikos politikais bei
visuomenės veikėjais. Rengėme jų paskaitas politologų institutuose,
juos supažindindavome su analogiškų interesų institucijomis, kad
kuo plačiau išplėstume ir įtvirtintume tarptautinius Lietuvos ryšius
ne tik su politiniais lyderiais, bet ir pilietinės visuomenės atstovais.
Kėlėme užsieniečių sąmoningumą apie Lietuvą. Šį darbą dirbome drauge
su tuomečiu Lietuvos Respublikos atstovu Vašingtone ambasadoriumi
Stasiu Lozoraičiu.
Informacijos centras pasiekė savo veiklos apogėjų
1991 m. sausio 13-osios žudynių ir ekonominės blokados metu. Nedidelis
Informacijos centro štabas dirbo visą parą, nes tuomet sulaukdavome
daugybės telefono skambučių ir užklausimų iš viso pasaulio. Jei
anksčiau per dieną telefonu teikdavome informaciją keliolikai žurnalistų
ir žinių agentūrų, tai šiuo kritiniu laikotarpiu šis skaičius padvigubėjo,
patrigubėjo.
Ir vėl buvome priversti prisitaikyti prie naujų
reikalavimų bei sąlygų. Neužteko tik perduoti sausus faktus. Informacijos
centro atstovai jau buvo kviečiami kalbėti užsienio televizijos
ir radijo laidose, komentuoti Lietuvos įvykius. Mus kvietė vertinti
Lietuvos įvykius ir komentuoti tuos faktus, kuriuos anksčiau perduodavome
be komentarų. Stengėmės užimti pozicijas, kurios atspindėjo ne tik
asmeninę nuomonę ar požiūrį, bet ir tautos nuotaikas. Be to, tekdavo
dažnai vakariečiams aiškinti jiems ne visada aiškius niuansus ar
subtilybes, o kai televizijos laidose oponentai būdavo Kremliaus
atstovai, diskusijos tiesiog virsdavo debatais.
Vertėtų išskirti tik kelis momentus, nors būtų
galima ir daug daugiau pasakyti apie Informacijos centro veiklą
tuo lemtingu laikotarpiu.
1. Informacijos centras Niujorke pastatė ne vieną,
o du informacijos tiltus. Pirmasis tiltas jungė Informacijos centrą
su Lietuva per tiesioginių ryšių palaikymą, o antrasis išeiviją
su Lietuva. Informaciją, kurią gaudavome, perduodavome ne tik Vakarų
žiniasklaidai ir Lietuvai, bet ir išeivijai. Mūsų žinias prenumeravo
apie 70 išeivijos laikraščių, radijo laidų, organizacijų. Informacijos
centro žinios padėjo išeivijai suprasti, kokios permainos vyko Lietuvoje,
taip pat tapo vidaus ir užsienio politikos veiksniu. Šios žinios
tapo orientyru išeivijos lobistinei veiklai jų gyvenamose šalyse.
Tai buvo pamatuota strategija, kuri lig šiolei nebuvo visiškai įvertinta.
2. Visi Informacijos centro darbuotojai gimė ir
augo JAV. Augdami Amerikos demokratinėje visuomenėje buvome mokomi
griežtai atskirti faktus ir žinias nuo asmeninių nuomonių ir nusistatymų.
Informacijos centrui pavyko sukurti lietuviškų žinių skleidimo agentūrą,
turinčią Vakarų spaudos pasitikėjimą kaip tik dėl to, kad teikėme
faktus objektyviai, be komentarų. Puikiai apsiėjome be faktų iškraipymo,
pamokymų, tendencingų žinių pristatymo. Įgijome žiniasklaidos ir
visuomenės pasitikėjimą, kuris pravertė ne tik Informacijos centrui,
bet vėliau ir Sąjūdžiui, Aukščiausiajai Tarybai, ypač plečiant ryšius
su užsieniu.
3. Bendru vadovybės ir tarybos narių sutarimu
nuspręsta Informacijos centrą uždaryti 1991 metais, Lietuvai sulaukus
pasaulio pripažinimo ir tapus Jungtinių Tautų nare. Daug kas pripažįsta,
kad po Informacijos centro uždarymo kuriam laikui liko rimta informacijos
spraga, kurios niekas nepajėgė užpildyti.
Lietuvių informacijos centras atliko labai reikšmingą,
pagalbinį vaidmenį užsienyje. Iš visų organizacijų lietuvių išeivijoje
bene vienintelė, kuri buvo pasirengusi taikiai Lietuvos revoliucijai,
buvo Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa ir jos Informacijos centras.
Ir ne dėl to, kad jinai būtų tokias permainas pranašavusi, o todėl,
kad organizacinė struktūra ir darbo kryptys buvo aiškiai nukreiptos
ilgalaikei veiklai, kuri siekė atsiliepti į Lietuvos rūpesčius ir
suteikti jos nepriklausomybės siekiui svaresnę paramą. Lietuvių
informacijos centro laimėjimus ir pasisekimus, kad ir kokie jie
buvo, nustatė patys įvykiai Lietuvoje, kolektyvo profesinis pasirengimas
ir išeivijos stipri finansinė parama šiam darbui.
Gintė Damušytė 1979-1991 metais vadovavo Lietuvių
informacijos centrui Niujorke. 1992 metais įstojo į Lietuvos diplomatinę
tarnybą. Šiuo metu eina URM ambasadorės ypatingiems pavedimams pareigas.
Kalba, pasakyta lapkričio 24 dieną Vilniuje,
konferencijoje 1991-ųjų metų sausis-rugsėjis: nuo SSRS agresijos
iki tarptautinio pripažinimo
© 2006 XXI amžius
|