Emigracija dėl sugrįžimo?
Mindaugas GRIŠKEVIČIUS
|
Apie emigraciją Lietuvoje pastaruoju metu kalbama
itin dažnai. Apie jau įvykusius bei dar besirengiančius svetur vykti
lietuvius nuolat užsimenama masinės informacijos priemonėse, Vyriausybės
lygiu kuriamos įvairios komisijos kovai su emigracija ir viešųjų
diskusijų pagrindu svarstoma, kaip toliau kovoti su proto bei darbo
jėgos nutekėjimo pasekmėmis. Stebėdamas Lietuvoje vykstantį emigracijos
procesą, jį gali vertinti tik neigiamai. Spaudoje ir televizijoje
kuriamas neigiamas išvykstančio lietuvio įvaizdis: toks tautietis
mažų mažiausiai laikomas pasaulio perėjūnu, valkata arba, šovinistinėmis
kategorijomis apibūdinant, tėvynės išdaviku. Tolerancijos išvykstančiųjų
atžvilgiu stoką itin dažnai išduoda anoniminiai interneto diskusijų
dalyviai. Bet kad ir kokie yra subjektyvūs vertinimai ir statistiniai
išvykstančiųjų duomenys, žmonės kaip važiavo, taip ir važiuos. Viena
vertus, tai egzistencinis išvykstančiųjų pasirinkimas, kita vertus,
bet kokie juridiniai draudimai laisvai migruoti jau prieštarautų
Europos bendrijų teisei bei pačiai Europos Sąjungos idėjai.
Vienas jaunas mokslininkas, po aštuonerių gyvenimo
užjūriuose metų grįžęs į Lietuvą, vieną savo straipsnių pavadino
itin taikliai Ogi kodėl verta grįžti į Lietuvą? Surizikuosiu
būti nepopuliarus ir pabandysiu įvardyti teigiamus laikinos emigracijos
padarinius tautai ir atskiriems piliečiams.
Veikiausiai tik naivuoliai gali manyti, kad didžioji
dalis išvykstančiųjų iš Lietuvos gali vadovautis kitokiais, ne vien
tik ekonominiais motyvais. Šalis, kuriai britų savaitinio žurnalo
The Economist priedas Pasaulis 2007-aisiais (The World in 2007)
ir toliau prognozuoja vieną sparčiausių Europoje Bendrojo vidaus
produkto augimą (7 proc.), jau artimiausioje ateityje privalės pažaboti
aukštą infliaciją ir korupciją, užtikrinti daug greitesnį atlyginimų
augimą savo piliečiams tam, kad šie masiškai nevyktų dirbti ir gyventi
į kitas ES šalis. Juk tokiai mažai valstybei kaip Lietuvai yra didelis
nuostolis kasmet netekti tūkstančių išsilavinusių ir gabių jaunuolių;
emigracija jau įgijo tokį pagreitį, kad protų nutekėjimas įvardijamas
kaip viena rimčiausių grėsmių nacionaliniam šalies saugumui. Bet
argi jaunas, ką tik universitete parengtas gydytojas gali būti laimingas
gaudamas mažą atlyginimą bei dirbdamas skurdžiomis darbo sąlygomis
savoje šalyje, jeigu jam atsiveria dešimtys, o gal net šimtai profesinių
galimybių būti materialiai bei moraliai įvertintam Vakaruose? Argi
nėra pasityčiojimas, kad pedagogai, akademinė šviesuomenė ir gydytojai
Lietuvoje tapo nesibaigiančių reformų įkaitais, žymūs profesoriai
humanitarai desperatiškai viešai skelbia apie artėjančią aukštojo
mokslo griūtį, o ir pati nelanksti hierarchinė akademinė struktūra
stumte stumia jaunus ir gabius mokslininkus save išbandyti svetur.
Ir argi ne paradoksas, kai užsienyje netgi didelių
mokslų nebaigęs tautietis, gebantis komunikuoti užsienio kalba,
už nekvalifikuotą, bet legaliai dirbamą darbą gaunantis Vakarų šalies
nacionalinį minimumą, dažnai gali sau leisti daugiau nei tėvynėje:
išsinuomoti padorų būstą, aprūpinti Lietuvoje esančią ar greta besiglaudžiančią
savo šeimą, keliauti ir suvokti, kad gyvenimas nėra vien tik nuo
atlyginimo iki atlyginimo. Juk apsukrūs ir darbo nebijantys lietuviai
sugeba įpirkti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje arba užsienyje, planuoti
savo ateitį ir nebijoti, kad jų darbas priklauso vien tik nuo viršininko
ar viršininkės nuotaikos.
Negalima nepaminėti ir moralinio faktoriaus, darbinės
aplinkos kolektyvuose juk toli gražu ne vienas jaunas žmogus Lietuvoje
karjerą pradeda kaip samdomas darbuotojas, o ne kaip viršininkas
ar firmos savininkas. Su darbais kaip su pirmąja meile argi bent
truputį sveikos nuovokos nepraradęs jaunas žmogus bus laimingas
dirbdamas tokiam šauniam dienraščio redaktoriui, kuris dėl savo
švaistūniškumo ir neūkiškumo nustekena garsų leidinį iki bankroto
ribos, mėnesiais nemoka atlyginimų kūrybiniams darbuotojams, o pats
tuo metu rengia savo kūrybos pristatymo kurorte vakarą ir
važiuoja
atostogauti į Egiptą? Tad iš kieno pinigų tokia didelė aistra kelionėms?
Ką apie valstybinę tarnybą manys jaunas žmogus, dirbęs vienos tokios
įstaigos administracijoje, kuriai iškrypėliškais metodais vadovavusi
viršininkė lyg bulius užbaubdavo, kad visiems įstaigos darbuotojams
vyrams reikia
nutraukti kiaušinius? Juokai juokais, tačiau taip
ugdomi mankurtai ne vienas susitaiko su esama padėtimi žinodamas,
kad darbų Lietuvoje nėra gausybė, atlyginimai nedideli, senoji nomenklatūrininkų
oligarchija susaistyta konjunktūriniais galios ryšiais ir t.t. Iš
čia tas vergiškas nuolankumas iš bejėgiškumo ir negalėjimo keistis.
O gal tiesiog kartais jauno žmogaus nenorėjimo keistis?
Suprantama, kas nenorėjo ar nenori maudytis neretai
pasitaikančiame absurdo katile paprasčiausiai nusiperka vienpusį
lėktuvo bilietą ir neribotam laikui išvyksta į anglijas, airijas,
ispanijas ir švedijas. Arba amerikas. Ir tai nėra labai blogai
jau vien todėl, kad tai drąsus poelgis ir kiekvieno teisė rinktis.
Toli gražu ne kiekvienas nori, gali ir siekia save išbandyti kitoje
aplinkoje, kultūroje bei erdvėje. Ir netgi statistiškai grėslūs
emigracijos skaičiai iš tiesų nėra tragedija. Kodėl?
Juk ne kiekvienas ryžtasi savojo identiteto apibrėžčių
paieškoms, nežinomybei, savarankiškumo pamokoms ir asmeninės ateities
projekcijoms. Juk tūkstančiai tų pačių britų kasmet emigruoja ar
siekia emigranto statuso, legaliai Jungtinėje Karalystėje veikiančios
advokatų kontoros jiems padeda persikelti gyventi į Kanadą, Australiją,
Naująją Zelandiją arba JAV. Ir britų spauda toli gražu nekuria visuomenėje
įvaizdžio, kad išvykstantieji tai tėvynes išdavikai, prarastoji
karta ar klajojantys nomadai. Tiesiog Smitų šeima iš Edinburgo,
šiuo metu gyvenanti Adelaidėje. Arba graži Veterhilų šeimyna iš
Londono apylinkių, mėnesio pradžioje išvykstanti gyventi į Vankuverį.
Tokio pobūdžio antraštės nestebina ir nešokiruoja anglų. Tiesiog
jie supranta, kad jų tautietis, išvykęs svetur, ir toliau save suvoks
kaip anglas, gyvens pagal angliško genotipo dėsnius, puoselės angliškas
tradicijas.
Ar galima pasaulio perėjūnu vadinti jauną lietuvį,
po poros metų baigsiantį Harvardo verslo mokyklą bei galbūt dirbsiantį
garsiausiuose pasaulio investiciniuose bankuose ir taip garsinsiantį
Lietuvos vardą? Argi ne pats geriausias lietuviškumo įrodymas ir
pripažinimas yra tas, kai Jungtinės Karalystės universitetų bei
koledžų priėmimo tarnyba būsimus Anglijos universitetų studentus
iš Lietuvos bei kitų pokomunistinių šalių laiko pačiais kvalifikuočiausiais
per visą studentų priėmimo istoriją! Ir pagaliau praėjusių metų
pabaigoje Anglijos dienraščiuose nuskambėjusi istorija apie jauną
lietuvį gydytoją, atsisakiusį dirbti anglų Nacionalinėje sveikatos
tarnyboje dėl jo kvalifikaciją neatitinkančio atlyginimo bei prastų
darbo sąlygų argi tai ne priminimas mums visiems, kad kovoti už
save reikia visur, ir pilietiškumas prasideda nuo savojo intereso
teisingo suvokimo.
Lietuva niekuomet nebus itin įtakinga ir aktyvi
globalinių santykių dalyvė vargu ar diskusijos dėl klimato globalinio
atšilimo, alternatyvios energijos sukūrimo ir panaudojimo ar augančio
Kinijos bei Indijos ekonominio konkurencingumo eiliniams tautiečiams
kada nors masiškai taps įdomios ir vers juos konceptualizuotis.
Ir gerai palikime koncepcijas ir teorijas mokslininkams, inteligentijai
ar šiaip sąmoningiems piliečiams. Juk statistinio žmogaus būtis
gyvenimas čia ir dabar. Esame pernelyg maža ir dideliais resursais
nedisponuojanti šalis. Lietuvis niekada negalės pasijusti itin reikšmingas
Vakarų pasaulyje vien todėl, kad Vakarų visuomenėje daugybė interesų
grupių, išskaidytų ekonominių ir politinių centrų sistema beveik
nepalieka alternatyvos vartojimui bei kritiniam mąstymui. Pagaliau
ir kompetentingas savos profesinės srities specialistas lietuvis
užsienyje sutiks tūkstančius jo lygio kolegų, kovojančių už savo
įtaką ir karjerą ne mažiau, negu tai daroma Lietuvoje.
Ir vis dėlto gyvenimas Vakaruose dažnam iš mūsų
puikios gyvenimo pamokos, kurias būtina taikyti tėvynėje. Kai
vienam anglui be pykčio pasiguodžiau apie jau penkiolika metų
Lietuvą stekenančią valdžios poniją, išgirdau angliškai racionalų
atsakymą: tai vykite tuos dykūnus lauk! Gal prieš gerą dešimtmetį
intelektualų sluoksniuose būdavo kalbama apie ryškų racionalios
Lietuvos ateities vizijos trūkumą, užtat šiandien jau pastebima
nemažai viltį teikiančių ženklų. Visuomenė darosi sąmoningesnė,
žymūs intelektualai, gabūs jauni akademikai ir šiaip savajam kraštui
neabejingi piliečiai vis labiau įsitraukia į kovą su moraliniu absurdu
ir paralyžiumi. Juk trivialus posakis blogis kyla dėl gerų (sąmoningų)
žmonių neveiklumo Lietuvos atžvilgiu yra visiškai teisingas. Prekybos
centrų gausa, vartotojo krepšelio augimas ir augančios algos toli
gražu nėra savaiminis gėris Lietuvai Europoje būtinas dvasinis
atgimimas. Pati didžiausia lietuviškosios egzistencijos užduotis
išsivaduoti iš kalėjimo moralės gniaužtų, kurią taikliai yra
diagnozavęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Ir kas paprieštaraus, kad sociologijos klasikas
Maksas Vėberis, įrodinėjęs tiesioginį ryšį tarp protestantizmo ir
ekonominės plėtros, buvo visiškai teisus? Katalikiškos Airijos Respublikos
ekonominis fenomenas buvo pirma išimtis, paneigusi vėberišką tvarką.
Galbūt Lietuva taps antrąja išimtimi, Baltuoju tigru? Tuomet tai
būtų naujo dėsnio pradžia...
Wakefield, Didžioji Britanija
© 2006 XXI amžius
|