„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. sausio 10 d., Nr. 1 (138)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Tilžės aktas galioja – todėl įpareigoja

Vytautas Šilas,

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas

Pradėsime nuo tvirtinimo, kad prieš 88 metus pasirašytas Tilžės aktas apie Mažosios Lietuvos ir Lietuvos valstybės integralumą tebegalioja. Prisiminsime, kaip jis atsirado ir kokį poveikį yra padaręs per tuos 88 metus.

Lietuvių patarlė sako: proga pasitaiko, tačiau nesikartoja! Kai dvi grobuoniškas imperijas (ar būna kitokių?) – Vokietiją ir Rusiją išsekino Pirmasis pasaulinis karas, Didžiosios Lietuvos lietuviai pasinaudojo šia proga ir 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuris realizavosi lapkričio 11 dieną, kai pradėjo veikti pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė. Tai buvo diena, kai Vokietija, pralaimėjusi karą, turėjo pasirašyti preliminarinės kapituliacijos sąlygas. Tuomet Vokietijoje prasidėjo revoliucinė suirutė, ir sukruto Rytprūsių lietuviai, puikiai supratę – išmušė ir jų valanda!

Susiorganizavusi Prūsų Lietuvos tautinė komisija – Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis, Jonas Vanagaitis ir dar keli – net 100 tūkstančių egzempliorių tiražu išleido pašaukimą „Lietuviai pabuskite!“ ir lapkričio 16 dieną į Mažosios Lietuvos sostinę Tilžę sukvietė Klaipėdos, Šilokarčiamos (Šilutės), Ragainės, Tilžės, Pakalnės, Pilkalnio, Labguvos bei Vėluvos valsčių lietuvių atstovus tartis, kaip veikti toliau. Tą dieną buvo įsteigta Prūsų Lietuvos tautinė taryba, kuriai vadovauti paskirtas trijų žmonių darbo prezidiumas – teisininkas (vėliau – Lietuvos Respublikos diplomatas) Viktoras Gailius, „Birutės“ draugijos pirmininkas J. Vanagaitis ir Tilžės lietuvių klubo pirmininkas E. Simonaitis. Jie lapkričio 30 dieną sukvietė Prūsų Lietuvos tautinę tarybą, kuri pasirašė darbo prezidiumo parengtą Aktą, pagal pasirašymo vietą vadinamą Tilžės aktu. Jį pasirašė 24 posėdžio dalyviai, kartu patikslinę ir savo institucijos pavadinimą – Mažosios Lietuvos taryba.

Tilžės aktas deklaravo „mažlietuvių siekį vienoje valstybėje priglausti Mažąją Lietuvą prie Didžiosios Lietuvos“. Deja, nepaisant Mažosios Lietuvos tarybos ir pirmosios Lietuvos valstybės vyriausybės pastangų Tilžės aktas nebuvo ir iki šiol nėra galutinai realizuotas. 1919 m. balandžio 8 d. Mažosios Lietuvos taryba per Lietuvos valstybės atstovus perdavė Versalio taikos konferencijos pirmininkui Ž.Klemenso (G.Clemenceau) reikalavimą įtraukti Mažąją Lietuvą į atstatomą Lietuvos valstybę, nurodydama jos sieną: Labguva-Darkiemis-Geldapė. Dėl Prancūzijos ir Lenkijos politikų, kurie, švelniai tariant, žiūrėjo iš aukšto į lietuvių tautą ir ignoravo jos apsisprendimo teisę, Tilžės akto realizavimas tuomet įstrigo.

Pagal Versalio sutartį nuo Vokietijos 1919 metais buvo atskirta tik šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – Klaipėdos kraštas. Nors sutartyje motyvuota, kad „Klaipėdos kraštas visados buvęs lietuviškas“, jo valdymas buvo pavestas ne Lietuvai, o Prancūzijai. Prireikė 1923 metų sukilimo prieš Prancūzijos valdymą, kad Klaipėdos kraštas taptų Antantės Ambasadorių konferencijos pripažinta Lietuvos valstybės dalimi. Taigi už tai, kad šiandien mes, o ne slavai ar germanai valdo Klaipėdos uostą, pirmiausia turime būti dėkingi Tilžės akto signatarams ir Klaipėdos krašto sukilimo iniciatoriams E.Simonaičiui, M.Jankui, J.Vanagaičiui, V.Gailiui, J.Lėbartui.

Pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis, Karaliaučiaus kraštas, iki 1945 metų liko Vokietijos valdžioje. Potsdamo konferencijos dalyvių 1945 m. rugpjūčio 2 d. susitarimu Karaliaučiaus kraštas laikinai (iki Taikos konferencijos) buvo perduotas Sovietų Sąjungai valdyti. Žinotina, kad iš pradžių buvo ketinta visą ar dalį to krašto įtraukti į sovietinę Lietuvą. Tačiau 1946 metų pradžioje LKP pirmasis sekretorius A.Sniečkus (tarpininkaujant Michailui Suslovui) Karaliaučiaus krašto su jo gyventojais atsisakė.

1946 m. balandžio 7 d. Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas administruoti RTFSR ir pavadintas Kaliningrado sritimi. Iki 1949 metų buvo iškeldinti visi likę vietos gyventojai, pakeisti visi vietovardžiai ir beveik visi vandenvardžiai. Visi dabar šiame krašte gyvenantys žmonės yra pokario kolonistai arba čia gimę jų palikuonys. Dėl vykdyto genocido vietos gyventojų visai neliko, todėl Tilžės aktas įgavo testamentinę vertę. Nuo 1991 m. gruodžio 25 d. Karaliaučiaus kraštą Rusija administruoja jau kaip atskira valstybe, taip tapatindama save su Sovietų Sąjunga. Jai Tilžės aktas turėtų priminti, kad pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis – Karaliaučiaus kraštas nėra Rusija, o tik jos kolonija…

Nebūtų taip skaudu, kad baltiškąjį Karaliaučiaus kraštą valdo jokių teisių tam neturinti Rusija, jei šiame eksklave būtų nors kiek rūpinamasi Mažosios Lietuvos istoriniu kultūriniu paveldu ir čia dar gyvenančių lietuvių kultūrinėmis teisėmis. Deja, tenka konstatuoti, kad per penkiolika save demokratine valstybe laikančios Rusijos Federacijos egzistavimo metų Karaliaučiaus krašte nebuvo atstatytas nė vienas istorinis baltiškasis vietovardis (netgi Tolminkiemio, dėl kurio labiausiai stengtasi), nebuvo leista Vydūno name Tilžėje įkurti jo memorialinio muziejaus, įsteigti nors vieną lietuvišką mokyklą, buvo nugriautas ir neatstatytas paminklas didžiavyriui Herkui Mantui Narkyčiuose, auga sienos kirtimo problemos norintiems lankytis Kristijono Donelaičio muziejuje Tolminkiemyje (liežuvis nesiverčia sakyti: Čistuose Prūduose) ir t.t., ir t.t. Dėl esamos padėties yra kaltos ir mūsų ministerijos, bet iš esmės tai rusų administracijos politikos išdava. Tikru stebuklu būtų galima pavadinti 2005 metais Karaliaučiuje pastatytą paminklą Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui prof. Liudvikui Gediminui Rėzai. Tai išimtis, tiesiog viena iš kelių nepražiopsotų progų…

Nekviečiu eiti į karą su Rusija. Tačiau priminti jai ir pasauliui, kad jos žmonės gyvena svetimoje žemėje, naudojasi svetimos žemės turtais, būtų neprošal. Manau, Rusijos dar laukia neramūs laikai, kai jai teks atsisakyti ne tik Kurilų, Padniestrės ir Čečėnijos, bet ir Karaliaučiaus krašto. Jei pasaulis jau dabar bus įtikintas, kad tai mūsų palikimas, jis atiteks ne lenkams, ne vokiečiams, o mums. Pagal testamentinį Tilžės aktą.

Tilžės akto galiojimą patvirtino Vokietijos Fuldos mieste atsikūrusios Mažosios Lietuvos tarybos priimti ir didžiųjų valstybių vyriausybėms įteikti 1946 ir 1947 metų Fuldos aktai. 1948 metais, minint 30-ąsiais Tilžės akto metines, Mažosios Lietuvos tarybos pirmininkas E.Simonaitis priminė: „Kova dėl visos Mažosios Lietuvos išlaisvinimo nepasibaigiusi. Ši kova yra kiekvieno lietuvio patrioto rūpestis“. Tilžės akto signataras dr. Valteris Didžys tuomet išreiškė viltį, kad „kai naujai atsikurs laisva Lietuva, prie jos prisidės ir didesnė Mažoji Lietuva“ (t.y. Karaliaučiaus kraštas). Beje, šis Tilžės akto signataras ir Klaipėdos sukilimo savanorių organizatorius, gimęs 1888 m. sausio 16 d. Unguroje, todėl kitais metais minėsime jo 120-metį.

Tilžės aktas – tai ne tik testamentinio, bet ir gyvuojančio politinio aktualumo dokumentas. Juo rėmėsi 1953-2005 metais Šiaurės Amerikoje veikęs Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis. 1988-aisiais jos pirmininkas Algis Regis išsiuntė laišką SSKP generaliniam sekretoriui M.Gorbačiovui, primindamas jam, kad „Mažoji Lietuva nuo senų laikų yra lietuvių žemė ir kaip tokia priklauso lietuviams“. 1994 metais jis įteikė Lietuvos prezidentui A.Brazauskui raštą, primenantį, kad „jau atėjo laikas Karaliaučiaus srities klausimą spręsti“. Vadinasi, Lietuvos diplomatai neturėtų daryti jokių žingsnių, kurie ilgam įteisintų pavojingą Rusijos buvimą Lietuvos pašonėje. To reikalauja šią Lietuvos Respublikos Seimo įteisintą atmintiną dieną prisimenamas Tilžės aktas – lietuvių teisių į savo protėvių žemę testamentas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija