Tiesdamas kelius į laisvę, taikė tautas
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
|
Lenkijos politikas, teisininkas,
istorikas, publicistas, Paryžiuje
leidžiamo žurnalo Kultūra ilgametis
redaktorius Ježis Vladislovas
Giedrojcas (1906-2000)
|
Neseniai sukako penkiolika metų nuo Lietuvos ir
Lenkijos diplomatinių santykių atnaujinimo. Oficiali šio įvykio
data 1991 m. rugsėjo 5-oji. Vėliau Vilniuje ir Varšuvoje įsteigiamos
diplomatinės atstovybės, pasirašomi dvišalius santykius nustatantys
dokumentai: 1992 m. sausio 13-ąją Vilniuje Draugiškų santykių
ir geros kaimynystės deklaracija, 1994 m. balandžio 26-ąją Draugiškų
santykių ir geros kaimynystės sutartis. 1997 metais įsteigtos trijų
tipų politinės institucijos, sąlygojančios dvišalį politinį dialogą.
Tai abiejų valstybių Prezidentų konsultacinis komitetas, Vyriausybių
tarnyba, Seimų narių asamblėja. Lenkija ryžtingai palaikė Lietuvos
narystės Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto sąjungoje idėją.
Penkiolikos metų dvišalis bendradarbiavimas davė
gerų rezultatų visose politinio, ekonominio ir kultūrinio plėtojimo
srityse. Visa tai savaime neatsirado.
Gruodžio viduryje Lenkų institutas Vilniuje, Vilniaus
universiteto Lenkų filologijos katedra ir Lietuvos istorijos institutas
Vilniuje surengė tarptautinę konferenciją Vidurio Europos reikšmė
viso žemyno kultūrinio tapatumo formavimui. Vienas iš keturiolikos
pranešimų buvo skirtas Lenkijos politiko, teisininko, istoriko,
publicisto, Paryžiuje leidžiamo žurnalo Kultūra ilgamečio redaktoriaus
Ježio Vladislovo Giedrojco (1906-2000) veiklai įvertinti ir aptarti.
Apie šio žmogaus pastangas tiesiant pavergtų Europos tautų kelius
į laisvę ir taikant susipykusias kaimynines tautas kalba svarbūs
faktai, deramai įvertinantys jo veiklą. 1997 metais jam suteikiama
Lietuvos garbės pilietybė, 1998 metais jis apdovanojamas Gedimino
I laipsnio ordinu. Lenkijos Respublikos Seimas 2006 metus paskelbė
J.Giedrojco metais. Tada sukako šimtas metų nuo šio žmogaus gimimo,
šešiasdešimt metų nuo jo įsteigto Literatūros instituto ir Kultūros
mėnraščio įsteigimo.
Kas gi buvo J.Giedrojcas ir už ką jis nusipelnė
tokių Lietuvos ir Lenkijos valstybių įvertinimų? Pažvelkime į jį
ir jo darbus iš arčiau.
J.Giedrojcas yra kilęs iš garsios kunigaikščių
Giedraičių giminės. Gimė jis 1906 m. liepos 27-ąją Minske. 1929
metais Varšuvos universitete baigė teisės mokslus, 1930-1931 metais
ten pat studijavo istoriją. Dar studijų metais įsitraukė į aktyvią
visuomeninę veiklą: buvo korporacijos Patria ir Tarpkorporacinio
ratelio prezidentas, dalyvavo studentų organizacijos Valstybės
mintis veikloje, darbavosi Lenkijos akademinio jaunimo sąjungos
Vyriausiojo akademinio komiteto užsienio skyriuje. Iki Antrojo pasaulinio
karo duoną pelnėsi Lenkijos valdžios įstaigose, redagavo laikraštį
Jaunųjų maištas, žurnalą Politika. Prasidėjus Antrajam pasauliniam
karui, J.Giedrojcas pasitraukė į Rumuniją, kur 1940 metais buvo
Anglijos pasiuntinybės bendradarbis, atsakingas už Lenkijos reikalus
Rumunijoje. Tais pat metais Anglijos pasiuntinybės buvo išvežtas
į Stambulą, savanoriu įstojo į kariuomenę ir, kaip teigia biografai,
išvyko į Palestiną. Tarnavo kareiviu nepriklausomoje Karpatų šaulių
brigadoje, dalyvavo Libijos kampanijoje, kovėsi Tobruke; vadovavo
II lenkų korpuso Propagandos biuro Karo spaudos ir leidybos skyriui
(1941-1944); dirbo Tankistų mokymo centre Galipolyje (Italijoje,
1944-1945); vėliau ėjo Lenkijos Respublikos vyriausybės Londone
Informacijos ministerijos Europos departamento direktoriaus pareigas.
1946 metais J.Giedrojcas Romoje įsteigė leidybos
ir tyrinėjimų centrą Literatūros institutą. Nuo 1947 metų pradėjo
leisti mėnraštį Kultūra. Tais pat metais Literatūros institutas
ir Kultūros redakcija persikėlė į Prancūziją, įsikūrė Paryžiaus
priemiestyje Maisons-Laffitte. Čia praėjo visas likęs J.Giedrojco
gyvenimas 53 metai. Pasitelkęs nemažą būrį žymių lenkų emigrantų
publicistų ir rašytojų J.Giedrojcas leido ne tik Kultūrą (buvo
vyriausiasis redaktorius), bet 1953 metais pradėjo Kultūros bibliotekos
leidimą. Tai politinio ir memuarinio pobūdžio literatūros kūriniai.
Tačiau ir tai jam atrodė per maža. 1962 metais įsteigiamas pusmetinis
(nuo 1972 metų ketvirtinis) žurnalas Istorijos sąsiuviniai, skirtas
naujausiai Lenkijos ir Vidurio Europos šalių istorijai tyrinėti.
Be visos šios veiklos, J.Giedrojcas buvo rusų disidentų leidinio
Kontinent redakcinės kolegijos narys, ukrainiečių ketvirtinio
leidinio Vidnova redakcinės tarybos narys. 1994 metais išleista
jo knyga Biografija keturioms rankoms. 1982 metais jo iniciatyva
įsteigtas Nepriklausomos lenkų literatūros ir mokslo fondas (buvo
jo narys).
Viename straipsnyje neįmanoma išsamiau peržvelgti
visos plačios J.Giedrojco veiklos. Tad stabtelėkime prie Kultūros.
Kultūra buvo leidžiama lenkų kalba. Tik keli
specialūs numeriai išleisti rusų kalba. Tuomet, kai sovietiniai
ideologai visaip niekino puikius Boriso Pasternako ir Aleksandro
Solženicyno kūrinius (buvau liudininkė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos
fakulteto komjaunimo ir partinio biuro sušauktų studentų susirinkimų,
kuriuose buvo pilamas juodžiausias purvas ant rašytojo B.Pasternako
ir jo romano Daktaras Živago), Kultūra spausdino jų vertimus,
taip pat pirmoji platesnei visuomenei pristatė Siniavskio ir Danielio
kūrybą. Daug kas Kultūrą lygina su Gerceno Kolokolu. J.Giedrojcas
niekada nesuabejojo, kad Sovietų Sąjunga, brutalia jėga sudaryta
imperija, subyrės. O kas tada įvyks? Į šį klausimą bene aiškiausiai
atsakė vienas Kultūros bendradarbių Tadeušas Kabelbachas dar 1956
metų pirmajame Kultūros numeryje: Sutraukius komunistinės vergijos
pančius, Lenkija prie rytinių savo sienų gali susidurti su naujomis
problemomis. Suirusi sovietų imperija paliks po savęs respublikas,
kurias pati dirbtinai kūrė. Šiandien jos klausančios kiekvieno
sovietų mostelėjimo, ryt paskelbs savo nepriklausomybes, nutraukdamos
Maskvos centralizmo saitus. Kiekvienas lenkas turi atsižvelgti į
šią galimybę, suprasti, kad išsilaisvinusi Lenkija gali ribotis
ne tik su laisva Lietuva, bet ir laisva Baltarusija ir Ukraina.
Nekyla abejonių, kad su šiomis tautomis lenkų tauta ne tik norės
kaimyniškai sugyventi, bet ir kartu formuoti savo ir jų ateitį.
1974 metų Kultūros devintajame numeryje Juliušas
Mieroševskis nedviprasmiškai pastebėjo: Ir lenkai, ir rusai turi
suprasti, kad tik neimperialistinei Rusijai ir neimperialistinei
Lenkijai gali pavykti atkurti ir sutvarkyti savo tarpusavio santykius.
Turime suprasti, kad visoks imperializmas yra blogis, ar jis būtų
lenkiškas, ar rusiškas ar įgyvendintas, ar tik potencialus, laukiantis
progos.
Ir dar aiškiau parašė:
Turime kartą ir visiems laikams atsisakyti Vilniaus,
Lvovo ir bet kokios politikos ar planų, kurių tikslas būtų, palankiai
progai pasitaikius, dominuoti Rytuose šių minėtų tautų sąskaita.
Tokias nuostatas Kultūra formavo daugiau nei
pusę šimto metų. 1952 metų pabaigoje žurnalas paskelbė diskusiją
apie Lenkijos rytinę sieną, pakvietė joje dalyvauti lietuvius. Diskusija
buvo tęsiama daugelį metų. Joje dalyvavo lietuvių intelektualai.
1955 metų dešimtajame numeryje filosofas dr. Juozas Girnius rašė:
Abiejų tautų intelektualai, nepaisydami tam
tikrų nemalonių akcentų, turėtų ieškoti kelių į dialogą.
Kai abiejose visuomenėse atsiras daugiau tarpusavio supratimo, bus
tikrai daugiau vilties, kad ir politikai ras tinkamą sprendimą.
Nelengva rasti kelią, vedantį prie santykių tarp mūsų pagerėjimo.
Tačiau šio kelio nerasime, jei mūsų ieškojimo nelydės gera valia.
1976 metų ketvirtajame Kultūros numeryje lenkų
rašytojas, kilęs iš Lietuvos bajorų, Česlavas Milošas (vėliau Nobelio
premijos laureatas) rašė: Nemanau, kad jaunoji karta, tiek lietuvių,
tiek lenkų, domėtųsi lietuvių ir lenkų ginču. Jis priklauso praeičiai,
o jei po jo liko visokių nuoskaudų, tai pati laiko tėkmė su jomis
susitvarkys. (...) Jeigu sugeba draugauti lenkai ir ukrainiečiai,
nors praeityje skerdė vieni kitus, juolab yra įmanoma ir, pasakyčiau,
natūrali lenkų ir lietuvių draugystė. (
) Labai norėčiau, kad Lietuvos
Didžioji Kunigaikštystė būtų genijų lopšys, nes čia savo išrinktuosius
globoja lietuvių protėvių dvasia. Kiek vėliau apie Vilnių Č.Milošas
rašė: Jeigu kas linki tam miestui gero, turi norėti, kad tai būtų
sostinė o tai automatiškai panaikina bet kokias lenkiškas pretenzijas
į lenkišką Vilnių.
Kultūra spausdino žinias iš okupuotos Lietuvos.
Jų padaugėjo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Adamas
Galkovskis pastebi: Tūkstančiams skaitytojų, išsibarsčiusių po
visą pasaulį, Kultūra tuo metu tapo vienu svarbiausių informacijos
šaltinių apie šalies politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą.
Kaip tiktai iš Kultūros buvo galima sužinoti apie Lietuvos disidentų
veiklą, apie suėmimų ir visokias represijų formas (įskaitant psichiatrijos
ligonines), kurių griebdavosi valdžia; apie Bažnyčios persekiojimą
Lietuvoje, apie intelektualų represijas už komunistinės santvarkos
šmeižimą, už klerikalizmą ir nacionalizmą. Kaip tiktai Kultūros
pastangomis žmogaus teisių pažeidinėjimo Lietuvoje problema buvo
pažįstama Europos komitetams ir komisijoms. Pagaliau kaip tiktai
Kultūra (nuo aštuntojo dešimtmečio antrosios pusės; taip pat Istoriniai
sąsiuviniai) nuolat priminė tarptautinei nuomonei, kad prievarta,
kurią Stalinas panaudojo prieš Baltijos šalis, anaiptol neužgniaužė
šalių nepriklausomybės siekių. Visus tuos metus Kultūra buvo atvira
tribūna įvairių politinių pažiūrų lietuviams iš viso pasaulio.
J.Giedrojcas mums, lietuviams, tiesė pagalbos
ranką sunkiausiu apsisprendimo dėl atkuriamos valstybės momentu.
1990 m. kovo 8 d. jis parašė laišką Lenkijos pilietiniam parlamentarų
klubui: Netrukus Lietuva paskelbs savo nepriklausomybę. Kreipiuosi
į Seimo narius ir senatorius, kviesdamas padaryti viską, kad Lenkija
tą aktą pripažintų viena pirmųjų. Broliškos rytų kaimynės nepriklausomybės
pripažinimas yra mūsų pareiga lietuviams ir Lietuvos lenkams, ją
privalome atlikti mūsų pačių laisvės vardan.
1998-ųjų sausį pokalbyje su žurnalistu J.Giedrojcas
sakė: Lenkai turi visiems laikams atsisakyti pretenzijų į Vilnių
ir Lvovą. Tai nelengvas sprendimas, nes gerai žinome, kokį vaidmenį
šie miestai suvaidino Lenkijos gyvenime. Tačiau tokia buvo neišvengiama
santykių su Lietuva ir Ukraina normalizavimo sąlyga. Reikėjo suprasti,
kad sentimentai nėra svarbiausia. Kad nepriklausomos Lietuva ir
Ukraina mums kur kas vertingesnės.
J.Giedrojco pastangas matyti Lietuvą kaip savarankišką
valstybę, draugišką ir susitaikiusią su Lenkija, vertiname ne tik
mes. Šias pastangas aukštai vertina šviesieji lenkų intelektualai.
Ana Stronska rašė: Nerastume politiko ir intelektualo, kuris būtų
tiek nuveikęs lėto, dar neišsivadavusio iš baimių ir naštų lietuvių
ir lenkų susitaikymo labui. Lietuvos valstybės ir Lenkijos lygiateisiškumo
labui. Jis suprato, kad, nepaisant sienų, kurias nubrėžė sąjungininkai,
nuo to, ar atsisakysime Vilniaus Lietuvos naudai, Lvovo ukrainiečių
naudai, priklauso, ar sveika bus mūsų politinė ateitis.
Ukrainietis Kultūros bendradarbis Bohdanas Osadčiukas
pastebi: Ježio Gedrojco pasiekimas, išties istorinis, buvo sprendimas
nužymėti naują kelią, kuriuo turėtų pasukti Lenkijos Rytų politika,
atsisakydama pretenzijų į Lvovą, Vilnių ir Gardiną. Tik tas, kuris
tuo metu gyveno emigracijoje ir žinojo, kokios nuotaikos sklando
Jungtinės Karalystės, Amerikos, Kanados lenkų diasporose bei tarp
lenkų, iškeldintų iš buvusių rytinių žemių, gali prisiminti ir suvokti,
kokios pilietinės drąsos ir fantazijos prireikė J.Giedrojcui, kad
ryžtųsi tokiai akcijai.
1992 metais J.Giedrojco kartu su Č.Milošu įsteigtas
Nepriklausomos lenkų literatūros ir mokslo pagalbos fondas skiria
stipendijas Lietuvos istorikams ir menininkams, pasiryžusiems dirbti
ir stažuotis Paryžiaus mokslo ir kultūros įstaigose.
J.Giedrojco ilgametę veiklą ir pastangas padėti
pavergtoms tautoms išsivaduoti iš sovietų nelaisvės įvertino ne
tik Lenkija ir Lietuva. Jis apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono
karininko kryžiumi, Rumunijos karaliaus karininko kryžiumi, Belgijos
karaliaus kavalerijos kryžiumi, estų Baltosios žvaigždės ordinu.
Friburgo (Šveicarija) universitetas jam suteikė Honoris causa daktaro
laipsnį. Šis mokslo laipsnis suteikiamas už mokslinius nuopelnus
be disertacijos gynimo.
Apie J.Giedrojcą rašoma ir Visuotinėje lietuvių
enciklopedijoje.
© 2006 XXI amžius
|