Suomija geopolitiniuose Rusijos planuose

Kazys Blaževičius

Molotovo-Ribentropo pakto slaptojo protokolo pirmajame punkte Suomija buvo priskirta SSRS interesų sferai. Todėl Stalinas, „susitvarkęs“ su Lietuva, Latvija ir Estija, t.y. pradėjęs jų okupaciją, panoro tą patį padaryti ir su Suomija. Tačiau ji nepakluso Kremliui ir nekapituliavo. Stalinui jėga teko „pamokyti“ nepaklusnų „nykštuką“. Toji pamoka jam labai brangiai kainavo. Svarbiausia, abiem kojom sušlubavo mitas apie Raudonosios armijos „nenugalimumą“. Karas parodė, kad „nenugalimoji“ tėra tik palaida bala, kuri pasiekti kokią nors pergalę gali ne su savo ginklų tobulinimo ir vadų talento pagalba, bet savosios „patrankų mėsos“ kalnais. Taip buvo Suomijos, Antrojo pasaulinio karo, agresijos Afganistane metais, dabar tas pats vyksta Čečėnijoje.

Suomijos karo rezultatai paskatino Hitlerį paskubinti „žygį į Rytus“.

Leningrado korta

Leningrado geografinė padėtis visą laiką buvo Kremliaus galvos skausmas. Stalinas ir jo parankiniai suprato, jog skelbti pasauliui, kad Suomija kelia grėsmę Leningrado saugumui, nerimta. Buvo sugalvotas mitas, jog į Leningradą per Suomijos teritoriją, šiai net nesutinkant, gali veržtis trečioji šalis. Realiai tai galėjo būti Vokietija, Didžioji Britanija ar Prancūzija. Remdamasi tuo mitu SSRS ir formavo savąją politiką su Suomija. Jos esmė buvo reikalavimas Leningrado saugumo problemą spręsti Suomijos suverenumo ir teritorinio vientisumo sąskaita. Tokią politiką Maskva pradėjo vykdyti gerokai anksčiau iki Molotovo ir Ribentropo pakto.

Už Suomijos sienos, SSRS teritorijoje, liko dideli plotai, apgyvendinti suomiams giminingų karelų genčių. Tos gentys kentėjo bolševikų terorą. 1935 metais Suomija oficialiai pasmerkė Kremliaus vykdomą karelų terorą, masinius trėmimus, politinę ir kultūrinę diskriminaciją ir kt. Nuo bolševikų ne mažiau kentėjo ir sovietinėje Karelijoje bei Leningrade gyvenantys suomiai. Todėl Suomijos požiūris į kaimynę Rytuose negalėjo būti geras. Kaimynų santykiai ypač paaštrėjo po to, kai 1936 metų pavasarį SSRS Liaudies komisarų tarnyba nutarė Karelijos sąsmaukoje iškelti karelus iš 3400 ūkių, o jų vietoje įrengti karinius poligonus, statyti įtvirtinimus ir įvairius karinius objektus.

1938 metų balandį SSRS bandė vesti konfidencialias derybas dėl karinio bendradarbiavimo tuo atveju, jei vokiečiai per Suomiją bandytų pulti Leningradą. SSRS reikalavo, kad Suomija leistų Suursaari (Godlando) saloje įrengti karinę jūrų ir aviacijos bazę. SSRS žadėjo paremti Suomiją, jei ši pasipriešintų vokiečiams, ir garantavo, kad Raudonoji armija tuoj po konflikto likvidavimo apleis Suomiją. Dar buvo siūloma pasirašyti karinį susitarimą, kuris galiotų tik tuo atveju, jei vokiečiai įsiveržtų į Suomiją.

Visi tie pasiūlymai Suomijai buvo nepriimtini, ji juos atmetė.

1939 metų kovą Maskva vėl atakavo Helsinkį su naujais pasiūlymais. Šį kartą ji pasisiūlė garantuoti Suomijos neliečiamumą, suteikti būtiną paramą galimos agresijos metu ir paremti Alandų salų statuso pakeitimą (Alandų salos buvo demilitarizuotos). Už visas tas geradarystes Suomija turėtų padėti užtikrinti Leningrado saugumą. O tam ji turėtų SSRS 30 metų išnuomoti Suursaari salą ir kitas kaimynines salas, kuriose SSRS įsirengtų tik stebėjimų punktus.

Suomija ir šiuos pasiūlymus atmetė.

Netrukus į Helsinkį atvyko buvęs SSRS pasiuntinys Suomijoje B.E.Šteinas tęsti nutrūkusių derybų. Šį kartą maršalas G.Manerheimas sutiko tartis dėl SSRS dominančių salų, nes jas savo gynybai Suomija negali efektyviai panaudoti. Tačiau B.E.Šteinas papildomai pareikalavo, kad Suomija Karelijos sąsmaukoje perleistų dalį teritorijos SSRS mainais į dvigubai didesnį plotą sovietinėje Karelijoje.

Šie reikalavimai pasirodė per daug įžūlūs, todėl ir juos Suomija atmetė.

Kremlius mosuoja vėzdu

Stalino įsakymu Generalinio štabo viršininkas B.M. Sapožnikovas parengė karo su Suomija planą, kurį Vyriausioji karo taryba (VKT), vadovaujama Stalino, svarstė 1939 metų vasarą. Plane gana realiai buvo įvertintas Suomijos armijos gynybinis pajėgumas bei įtvirtinto pasienio, vadinto Manerheimo gynybine linija, pralaužimo sunkumai. Stalinas buvo nustebęs, kad mažytei Suomijai sutriuškinti Sapožnikovas reikalauja tiek daug jėgų ir lėšų. Leningrado karinės apygardos (LKA) vadui K.A.Mereckovui buvo pavesta parengti alternatyvų planą pasikliaujant tik LKA jėgomis, t.y. 20–ia šaulių divizijų. Toks planas buvo parengtas ir pagal jį pradėtas karas.

Akivaizdus spaudimas Suomijai prasidėjo po to, kai invazijos į Lenkiją metu, 1939 m. rugsėjo 11–14 d., Vorošilovo ir Sapožnikovo direktyva LKA pradėta atvirai rengtis karui. Pravesta dalinė mobilizacija, atšauktos karininkų atostogos, pasienyje su Suomija pradėta kariuomenės koncentracija, telkiamas laivynas, aviacija ir kt.

Visa tai kėlė nerimą Suomijoje. Spalio 7–11 dienomis šalyje prasidėjo dalinė mobilizacija, įvesta cenzūra, suimta nemažai įtariamųjų, vadovavimą armijai perėmė maršalas G.Manerheimas, pasienyje suintensyvėjo kelių statyba, gynybinės linijos stiprinimo darbai, prasidėjo savanoriška evakuacija iš stambiųjų miestų ir Karelijos sąsmaukos ir kt. Tačiau viltis išvengti karo dar ruseno…

1939 m. spalio 12 d. Maskvoje prasidėjo paskutinysis derybų raundas. Sovietų derybų delegaciją sudarė V.M.Molotovas, V.P.Potiomkinas ir SSRS pasiuntinys Suomijoje V.K.Derevianskis. Dalyvavo ir Stalinas. Suomijos delegacijai vadovavo Suomijos pasiuntinys Švedijoje J.Paasikivis, kuris neturėjo įgaliojimų pasirašyti bet kokią sutartį. Derybos su pertraukomis tęsėsi iki lapkričio pabaigos. Suomija sutiko daryti kai kurias nuolaidas Karelijos sąsmaukoje. Tačiau Kremliaus tai netenkino, jis reikalavo žymiai didesnių nuolaidų. Galiausiai ultimatyviai buvo pareikalauta atitraukti Suomijos kariuomenę per 25 kilometrus nuo pasienio. Suomiai su tuo sutiko, jei tą patį padarys ir SSRS. Toks logiškas Suomijos pasiūlymas buvo įvertintas kaip didelis Helsinkio priešiškumas Maskvai ir pavadintas absurdišku.

Derybos vyko tuo metu, kai šimtai ešelonų su karine technika ir kariuomene važiavo Leningrado kryptimi…

Mainilos provokacija

Kai tapo aišku, kad Suomija nesirengia kapituliuoti, beliko ieškoti preteksto karui pradėti. Tokiu pretekstu paprastai būna provokacija, ką Kremlius gerai moka. Buvo nuspręsta pradėti propagandinį karą prieš Suomiją, organizuojant provokacijas pasienyje ir tuo pretekstu nutraukti nepuolimo sutartį.

Lapkričio 26 dieną Maskva pranešė, kad LKA šiauriau Mainilos gyvenvietės suomių artilerija apšaudė Raudonosios armijos karinį dalinį. Žuvo keturi, sužeisti devyni raudonarmiečiai. LKA operatyvinio skyriaus viršininkui pulk. P.G.Tichomirovui buvo pavesta incidentą ištirti.

Suomija, ištyrusi galimas incidento priežastis, pareiškė, kad incidentas galėjo įvykti mokymų metu sovietinės armijos daliniuose ir pasiūlė dalyvauti incidento tyrime, tačiau SSRS atmetė Suomijos pasiūlymą kaip visiškai nepriimtiną, apkaltino suomius pažeidusius nepuolimo sutartį ir pareiškė, kad laiko save laisva nuo tos sutarties įsipareigojimų.

Lapkričio 29 dieną iš Helsinkio buvo atšaukti SSRS politiniai ir ūkiniai atstovai. Tą pačią dieną Molotovas incidentą išpūtė ir pareiškė, jog Suomija ne tik kad stengiasi laikyti Leningradą nuolatinėje grėsmėje, bet ir apšaudo sovietų kariuomenę ties Leningradu. Dėl to yra sunkių aukų. Suomijos pasiūlymą incidentui tirti bendromis jėgomis jis pavadino įžūliu akivaizdžių faktų neigimu ir pasityčiojimu iš aukų.

Lapkričio 29 dieną per Maskvos radiją Molotovas pranešė: „Dabartinės Suomijos vyriausybės priešiška politika SSRS atžvilgiu verčia mus tuoj pat imtis priemonių, kad užtikrintume SSRS saugumą“. Kremliaus spaudimui nepaklusęs Dovydas tapo mirtinai pavojingas Galijotui!

Karas

Lapkričio 30 dienos rytą prasidėjo karinė agresija prieš Suomiją. Į Suomiją, nepaskelbus karo, įsiveržė 240 tūkst. inerventų armija. Ją palaikė per 1100 tankų, 2000 artilerijos pabūklų, netoli 1000 lėktuvų ir Kronštato sunkioji artilerija. Maskva tikėjosi, kad žygis į Suomiją bus toks pat lengvas, kaip ir inervencija į Lenkiją, kur Raudonoji armija beveik nesutiko pasipriešinimo.

Pagal „Suomijos armijos ir laivyno sutriuškinimo planą“, kurį parengė LKA vadas K.A.Mereckovas ir štabo viršininkas H.E. Čibisovas, per 8–10 dienų turėjo būti sutriuškinti Karelijos sąsmaukos gynėjai ir atvertas kelias į Helsinkį. O nuo Helsinkio – be kliūčių iki Švedijos sienos.

Buvo tikimasi, jog pakaks Kremliuje kumščiu trinktelėti į stalą, vieną kitą kartą iššauti iš patrankos, ir suomiai pakels rankas. Todėl kai išmušė puolimo valanda ir prabilo ginklai, Kremliuje laukta žinių iš fronto. Laukusieji nusivylė sužinoję, jog suomiai agresorius sutiko galinga patrankų kanonada.

Suomijos gynybinį potencialą sudarė 140 tūkst. karių, 400 artilerijos pabūklų, 60 tankų ir 270 lėktuvų bei moderniški pasienio įtvirtinimai – Manerheimo gynybinė linija. Suomijos talkininkė buvo gamta: miškai, pelkės, 40–45 laipsnių šaltis ir iki 2 metrų gylio sniegas. Karo pradžia parodė, jog Maskva daug ko neįvertino, ypač gamtinių kliūčių, suomių karo taktikos, pasienio įtvirtinimų patikimumo ir kt.

Pirmas karo mėnuo kėlė siaubą Kremliaus valdovams. Nuo pirmųjų karo valandų išryškėjo ypač prastas vadovavimas kariuomenei, sąveikos tarp atskirų kariuomenės rūšių nebuvimas, blogas materialinis kariuomenės aprūpinimas, silpnas karių parengimas, šiltos aprangos stygius ir t.t. Todėl pirmą karo mėnesį suomiai talžė „nenugalimąją“ kaip tik norėjo.

Nusivylimui pagrindo būta. Žaibo karas nepasiteisino, poziciniam – nepasiruošta, neįvertinti suomių mobiliųjų dalinių – slidininkų – sugebėjimai ir kt. Slidininkai, prasigavę į „nenugalimosios“ užnugarį, sukeldavo chaosą, padarydavo didžiulių nuostolių, keliolika suomių apsupdavo ištisus dalinius ir sėkmingai juos naikindavo.

Gruodžio pabaigoje negausūs suomių daliniai apsupo ir sutriuškino ką tik iš Ukrainos atvykusią 44–ąją šaulių diviziją. Didžiulių nuostolių patyrė 130–oji ir 155–oji šaulių divizijos. Skubiai buvo pakeisti 8–osios ir 9–osios armijų vadai, tačiau reikalai negerėjo.

Grėsė gėdingas pralaimėjimas. Reikėjo skubiai keisti karo planus. Gruodžio 30 dieną Vyriausioji karo taryba sustabdė puolamąsias akcijas fronte ir pavedė Sapožnikovui skubiai parengti naują karo planą, kuriame būtų numatytos realios priemonės, kaip pralaužti Manerheimo liniją, sutriuškinti suomių gynybą ir priversti Suomiją kapituliuoti. Sapožnikovas pateikė anksčiau parengtą planą, kurį Stalinas tuoj pat patvirtino. Prasidėjo antrasis karo etapas.

Buvo pakeista kariuomenės vadovybė, organizuotas Šiaurės Vakarų frontas, vadovavimas karui patikėtas maršalui S.K.Timošenkai. Agresorių armiją sudarė 40 divizijų, iš viso 957675 kariai (1940 02 01), gausybė artilerijos, tankų ir lėktuvų. Organizuoti specialūs daliniai, kurie Suomių įlankos ledu turėjo apeiti Manerheimo liniją ir pasiekti gilų priešo užnugarį. Maskva darė viską, ką galėjo, labai skubėjo, nes grėsė, jog Didžioji Britanija ir Prancūzija ateis į pagalbą didvyriškai Suomijai.

Pagaliau įvyko tai, ko negalėjo neįvykti. Šimteriopai galingesnis Galijotas nugalėjo herojiškai besigynusį Dovydą. 1940 m. vasario 11 d. buvo pralaužta Manerheimo linija, kovo pradžioje pasiektos Viipurio (Vyborgo) prieigos – kelias į Helsinkį tapo atviras.

Kovo 12–ąją Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis, karo veiksmai sustabdyti kovo 13 dieną 12 val. Suomija gedėjo…

SSRS nuostoliai kare: užmuštų – 53522 kariai, dingusių be žinios – 16208, sužeistų – 163772, apšalusių – 12004, neaiškus mirusiųjų nuo ligų skaičius. Į nelaisvę pateko per 5000 karių. Suomių nuostoliai: žuvusiųjų – 19576, dingusių be žinios – 3273, sužeistų – 43657, pateko į nelaisvę – apie 1100 karių.

Rengiantis karui, NKVD buvo paruošusi lagerius 20 tūkst. suomių belaisvių. Kad lageriai nestovėtų visiškai tušti, į juos pateko visi, pabuvę suomių nelaisvėje. Nė vienas jų nesiskundė, kad suomių nelaisvėje jiems buvo blogai. Maršalas Manerheimas buvo įsakęs su belaisviais elgtis taip, kaip to reikalavo tarptautinė teisė. Belaisviai karininkai naudojosi jiems priklausančiomis privilegijomis. Iš nelaisvės grįžę suomių kariai tėvynėje buvo sutinkami kaip ilgai laukiami svečiai.

Pasaulio reakcija į Kremliaus agresiją

Kad ir koks būtų kilnus Kremliaus siekis užtikrinti Leningrado saugumą, karas nebuvo tam tinkama priemonė. Užpuldama taikingą šalį Sovietų Sąjunga pažeidė pagrindinį tarptautinės teisės principą – gerbti kitų šalių suverenitetą. Tą principą ji pažeidė užpuldama taikingą Lenkiją, pradėdama Baltijos šalių okupaciją ir užpuldama Suomiją. Todėl pasaulis vieningai ją pasmerkė. Pasaulio šalys parėmė Suomiją, tačiau jai nespėjo rimtai padėti.

Čerčilis Kremliaus agresiją įvertino kaip „gėdingą nusikaltimą prieš taurią šalį“. Prancūzijos premjeras Daladjė uždarė sovietų prekybos pasiuntinybę Paryžiuje. JAV Baltieji rūmai pranešė, kad šalies neutralitetas netrukdo jos piliečiams savanoriais vykti į Suomiją. Popiežius pats meldėsi ir kvietė tikinčiuosius melstis už kenčiančią suomių tautą. SSRS buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos narių.

Europoje 11 tūkst. savanorių ryžosi kovoti suomių pusėje. Tarp jų – 8 tūkst. švedų; tūkstantis norvegų, 600 danų, likusieji – iš įvairių šalių. 200 raudonarmiečių, patekusių į suomių nelaisvę, panoro kariauti su agresoriais. Didžioji Britanija, Prancūzija ir Turkija ketino nutraukti diplomatinius santykius su Sovietų Sąjungą.

Karas Suomijoje visiškai nusmukdė SSRS prestižą pasaulyje ir Stalino „genijaus“ mitą šalyje.

* * *

Gal ateityje iš praeities klaidų bus pasimokyta. Rytų grėsmė niekur nedingo. Nebūtinai militaristinė. Suomija gynėsi herojiškai ir už savo drąsą brangiai sumokėjo. Agresorius užgrobė daug žemių, daug miestų, daug turtų. Daugybė taikių ir darbščių žmonių žuvo ir buvo sužalota, daugybė miestų ir kaimų – o ten buvo mediniai statiniai – žiemos metu buvo barbariškai subombarduota ir sudeginta. 450 tūkst. suomių ir karelų, palikę gimtuosius namus ir turtą, buvo priversti apleisti užgrobtas žemes, nes nepanoro gyventi po agresoriaus padu. Juos, pabėgėlius, svetingai priėmė kraštui primesto karo nuskurdinti tautiečiai. Kiekviena suomių šeima buvo skaudžiai palytėta karo, kas aštuntas suomis buvo benamis tremtinys. Ar supras kada nors Kremliaus valdovai savo siaubingo nusikaltimo niekšiškumą?

© 2006 „XXI amžius“