„Sąstingio“ simbolio 100-metis

Petras KATINAS

TSKP CK generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas viešnagės JAV metu matuojasi prezidento Džeraldo Fordo kailinius

Gruodžio 19 dieną Rusijos komunistai kartu su savo vadu Genadijumi Ziuganovu prie Kremliaus sienos paminėjo ten palaidoto, anot G.Ziuganovo, „vieno įžymiausių SSRS vadovų“, buvusio genseko Leonido Brežnevo 100-ąsias gimimo metines. 1982 m. gruodžio 19 d. L.Brežnevas, sovietų imperiją valdęs 18 metų, paliko šį pasaulį. Visuomenės atmintyje ypač išliko jo paskutinieji valdymo metai, kai visai sukriošęs, neaiškiai vos ištariantis kelis žodžius, gensekas buvo tampomas po visokių suvažiavimų ir mauzoliejaus tribūnas, nors mažai ką besuvokė, kas tuo metu vyksta šalyje.

Savo partinę karjerą L.Brežnevas pradėjo 1936 metais, kai gavo aukštą partinį postą Dnepropetrovsko srities partijos valdžioje. Tada jam buvo 32 metai. Partinės karjeros laiptais būsimasis gensekas kopė ne taip, kaip norėjosi, nors Antrojo pasaulinio karo pradžioje ir gavo pulkininko laipsnį, o karo pabaigoje jau buvo generolas majoras, žygiavo kartu su kitais generolais pergalės parade Maskvoje. Tik jo krūtinę puošė kur kas mažiau medalių nei jų buvo ant kitų generolų mundurų. Tapęs SSRS vadovu, L.Brežnevas, kaip teigia jo biografai, jautė nevisavertiškumo kompleksą. Nors jo aplinka nuo pat pradžių teigė jam, koks yra genialus. Ir tie teiginiai taip įsitvirtino jo galvoje, kad tuo pataikavimu jis patikėjo. Apie L.Brežnevą ir jo nebūtus nuopelnus buvo pradėta kurti mitai. Ypač apie jo nuopelnus Antrajame pasauliniame kare. Būdamas aukštesnio rango armijos politrukas, L.Brežnevas nedalyvavo jokiose stambesnėse karinėse operacijose. Na, nebent 1943 metais, kai sovietų 18-oji armija, kurioje jis tarnavo, daugiau kaip 200 dienų gynė placdarmą Novorosijsko pietuose, vėliau gavusį „mažosios žemės“ pavadinimą. Štai tada, dar Stalinui gyvam esant, L.Brežnevas ir gavo savo pirmąjį Lenino ordiną, o nuo to laiko jo aistra ordinams, medaliams bei kitiems apdovanojimams tapo tiesiog liga. Per dešimt N.Chruščiovo vadovavimo SSRS metų L.Brežnevas gavo dar vieną Lenino ordiną ir Didžiojo tėvynės karo I laipsnio ordiną. Beje, pats N.Chruščiovas ne itin vertino savo pavaldinį. Užtat po jo nuvertimo ordinai ir garbės vardai ėmė piltis ant L.Brežnevo kaip iš gausybės rago. Gyvenimo pabaigoje tų apdovanojimų susikaupė kur kas daugiau nei jų turėjo Stalinas ir Chruščiovas kartu paėmus. Kažkodėl jis ypač jautė silpnybę kariniams apdovanojimams. Jam net keturis kartus buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas, nors pagal statutą toks vardas gali būti suteikiamas daugiausia tris kartus. Be to, jam savo didvyrių vardus ir ordinus kabino visų vadinamojo socialistinio bloko satelitinių šalių vadovai. Taip pat negailėjo ordinų ir kai kurių Pietų Amerikos ir Afrikos šalių diktatoriai. L.Brežnevas dukart buvo paskelbtas tuometinių Čekoslovakijos, Vokietijos „demokratinės respublikos“, Bulgarijos didvyriu. Taip pat Lenkijos, Mongolijos, Vengrijos, Šiaurės Korėjos, Rumunijos, Kubos, netgi Jugoslavijos didvyriu. O 1975 metais buvo apdovanotas Maskvos sukurto taikos šalininkų judėjimo Žolio Kiuri aukso medaliu. Savaime suprantama, kad toks „karvedys“ negalėjo būti vien tik generolu leitenantu. Todėl ištikimieji padlaižiai 1976 metais jam suteikė SSRS maršalo laipsnį. Kaip rašo buvę jo aplinkos žmonės, maršalo laipsniu jis buvo ypač patenkintas ir nuolat kartojo: „Pagaliau užsitarnavau“. Bet ir to dar negana. Vis labiau senstantis ir į negalią puolęs SSKP gensekas užsimanė tapti rašytoju. Jo pataikūnų sukviesti daugiau kaip 30 rašytojų ir publicistų, uždaryti vienoje vyriausybinėje Pamaskvės viloje, per porą mėnesių niekur neišeidami parašė jo dvi atsiminimų knygas „Mažoji žemė“ ir „Plėšiniai“. Už šiuos „kūrinius“ L.Brežnevas gavo net aukščiausią literatūrinį apdovanojimą – Lenino premiją, o įvairaus lygio partiniai veikėjai bei mokyklų mokiniai turėjo vos ne mintinai cituoti šio „šedevro“ ištraukas.

Kaip žinoma, laidojant SSRS partinius veikėjus, buvo priimta ant aksomo pagalvėlių nešti visus jo apdovanojimus. Pavyzdžiui, kai buvo laidojamas vyriausiasis partijos ideologas M.Suslovas, pakako penkiolikos generolų, kurie paskui karstą nešė jo ordinus ir medalius. Visiška sumaištis kilo prieš laidojant L.Brežnevo palaikus. Juk reikėjo nešti daugiau kaip 200 ordinų! Todėl buvo nuspręsta, jog ant kiekvienos pagalvėlės generolai neštų po keturis ordinus ir medalius. Tačiau ir tam prireikė 44 aukštų karininkų eskorto...

Kol buvo jaunesnis, L.Brežnevas nebuvo taip dažnai rodomas televizijos ekranuose. Bet sovietinės visuomenės atmintyje ir sąmonėje jis išliko kaip visiškai paliegęs, silpnai vaikščiojantis žmogus, kuris kiekvieną dieną net po kelis kartus buvo rodomas SSRS televizijos ekranuose. Ypač per jo paskutiniuosius penkerius šešerius valdymo metus.

Faktiškai nuo pat savo valdymo pradžios L.Brežnevas buvo nekonfliktuojantis žmogus. Kai kuris nors iš SSRS vadovų jau pernelyg pridirbdavo nesąmonių, jis jų neišvydavo iš valdžios. Blogiausiu atveju paskirdavo SSRS ambasadoriais užsienio šalyse. Todėl aukštoji nomenklatūra visiškai nuseno ir nebesusigaudė, kokie procesai vyko pačioje SSRS.

Iki 60 metų L.Brežnevas labai mėgo visokius lėbavimus, medžiokles ir t.t. Tačiau pirmieji audringo gyvenimo požymiai pradėjo reikštis jau 1969-1970 metais. Nuo to laiko jo niekur nepalikdavo speciali gydytojų brigada, o visose rezidencijose buvo įrengti užsienio medicinine įranga aprūpinti medicinos kabinetai. 1976 metais L.Brežnevą ištiko beveik klinikinė mirtis. Tačiau kažkokiais būdais pavyko jį atgaivinti, nors ištisus du mėnesius jis negalėjo nieko dirbti ir net galvoti, nes buvo pažeista ne tik kalba, bet ir mąstymas. Gydytojai reanimatoriai, kurių, žinoma, niekas nerodė per televiziją, nesitraukė nuo genseko nė per žingsnį. Aišku, Sovietų Sąjungos lyderių sveikatos būklė nuo seno buvo laikoma griežčiausia valstybine paslaptimi. L.Brežnevo sparčiai progresuojantis neįgalumas buvo matomas visiems. Iš tiesų jis ilgai merdėjo viso pasaulio akivaizdoje. Per tuos paskutiniuosius šešerius metus L.Brežnevas patyrė net kelis infarktus ir insultus, o gydytojai reanimatoriai mažiausiai keturis kartus išgelbėjo maršalą ir genseką iš klinikinės mirties. O atgaivinus jo darbo diena buvo tik įvairių protokolinių dokumentų pasirašinėjimas, jis visiškai nebesusivokė, kas vyksta aplinkui. Tačiau visai atitrūkę nuo pavadžio įtakingi partiniai ir ūkiniai jį supantys veikėjai, perdėm paskendę korupcijoje, buvo ypač suinteresuoti, kad L.Brežnevą kuo dažniau parodytų žmonėms ir linkčiodami iki žemės vaizdavo pagarbą jam. Kaip valstybės vadovui, nors tos valstybės jis jau absoliučiai nevaldė. Tie padlaižiai tiesiog nešiojo jį ant rankų, bet sulaukė atvirkščio rezultato. Visi puikiai matė, kas vyksta, todėl susierzinimas bei pesimizmas vis labiau kilo visuose visuomenės sluoksniuose. Dar 1982 m. lapkričio 10 d. L.Brežnevas buvo pastatytas Lenino mauzoliejaus tribūnoje ir kelias valandas stebėjo „darbo žmonių“ demonstraciją bei karinį paradą, nors oras buvo labai blogas. Jis buvo taip sumaniai nugrimuotas, kad net solidūs Vakarų laikraščiai rašė, kad šį kartą L.Brežnevas atrodė kur kas geriau nei įprastai. Tačiau jau po trijų dienų po šio parado atėjo pabaiga. Tą rytą L.Brežnevas pusryčių metu netikėtai pakilo nuo stalo ir įėjo į savo kabinetą. Susirūpinusi žmona, po keliolikos minučių įėjusi į kabinetą, rado savo vyrą gulintį ant kilimo, šalia savo rašomojo stalo. Gydytojai nustatė, jog SSKP genseką ištiko ūmus širdies nepakankamumas.

Apskritai L.Brežnevo 18 metų valdymo laikotarpis buvo visuotinai pavadintas sąstingiu („zastoj“) ir tapo galutinio Sovietų Sąjungos žlugimo uvertiūra. Jį pakeitęs V.Černenka, vėliau J.Andropovas irgi buvo visiškai nusenę SSKP politbiuro šulai, kurie jau nieko nesugebėjo ir nebeišgalėjo pakeisti.

© 2006 „XXI amžius“