Istorija ir kasdienybė

Petras KATINAS

Rusijos žiniasklaida perpildyta straipsniais ir kitokio pobūdžio informacija, kaip buvusiose jos okupuotose „respublikose“ dabar atseit klastojama istorija, jau nekalbant apie istorijos vadovėlius mokykloms. Tačiau jeigu istorija ir klastojama, tai pirmiausia pačioje Rusijoje. Apie tai, kad ir iš istorijos knygų išbraukiamas net Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės egzistavimas ir vaidmuo, skelbiant, kad tai buvo rusų valstybė, jau neseniai rašėme. Dėl Lietuvos, kaip valstybės, egzistavimo neigimo pasipiktino netgi kai kurie Rusijos istorikai ir dar nepraradę sąžinės publicistai. Tačiau jų balsai ignoruojami. O ką jau kalbėti apie kaimynes Latviją ir Estiją, kurios esą tik dėl Vakarų suokalbio tapo valstybėmis po Pirmojo pasaulinio karo. Remiamasi netgi buvusiu kovotoju su bolševizmu baltuoju generolu Denikinu, kuris, jau gyvendamas emigracijoje, Paryžiuje, Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją – vadino „limitrofinėmis“, t.y. dirbtinėmis, kurios anksčiau ar vėliau atiteks Rusijai. Tai ir yra pagrindinis Maskvos „istorikų“ argumentas, kuris rodo, kad rusiškas imperializmas niekur nepranyko, o darosi vis įžūlesnis ir netgi silpnai maskuojant skelbiamas oficialia Kremliaus politika. Argi kas girdėjo, kad po Antrojo pasaulinio karo, Didžiosios Britanijos imperijos tautoms paskelbus apie savo nepriklausomybę, nors vienas britų istorikas ar politikas būtų bent žodžiu užsiminęs, kad, pavyzdžiui, Indija yra „šventa britų žemė“. Tokių nesąmonių niekada neskelbė ir net neužsimena kitų buvusių kolonijinių valstybių – Ispanijos, Olandijos, Portugalijos ir kitų šalių istorikai ar publicistai. Taip daro vien tiktai Rusijos atstovai, ir svarbiausia, ne kokie nors nacionalbolševikai ar komunistai, o labai aukštai Kremliuje sėdintys asmenys. Kabinėjasi prie visiškų niekų, netgi buvusios imperijos valdose skelbiamų istorinių anekdotų, kurių kiekvienos šalies ar tautos istorijoje apstu. Štai „Novoje russkoje slovo“ paskelbė apie kažkokiame Estijos istorijos vadovėlyje išspausdintą tikrą ar išgalvotą istoriją, kaip, kartą rusų karvedžiui Suvorovui važiuojant karieta per Estijos žemę, jo vežikas iš dviejų estų valstiečių, važiavusių tuo keliu savo vežimaičiu, pareikalavo trauktis iš kelio. Anie esą visai neišsigando „genialiojo Rusijos karvedžio“ ir net apkūlė jį už tokį įžūlumą. Šis istorinis anekdotas pateikiamas kaip rusų tautos niekinimas. Apskritai Estija ir kitos Baltijos šalys vėl tampa vos ne pagrindiniais Kremliaus propagandos puolimo objektais. Šios propagandos ir neslepiamos neapykantos pagrindiniu židiniu jau seniai tapo Rusijos Valstybės Dūma, „kišeninis“ prezidento V.Putino parlamentas. Dabar didžiausias triukšmas sukeltas dėl Estijos vyriausybės sprendimo iškeldinti į kitą vietą Estijos sostinės Talino centre stovintį Raudonosios armijos – „išvaduotojų“ – garbei pastatytą vadinamąjį bronzinį karį ir ten palaidotų trylikos sovietų kareivių palaikus. Beje, paminklą nuspręsta iškeldinti su derama pagarba ir į labai gražų parką. Tačiau Rusijos Dūmos „patriotai“, pirmiausia V.Žirinovskis, latvišką pavardę turintis ir patologine neapykanta Baltijos valstybėms verdantis V.Alksnis bei kiti užsipuolė Estiją dėl paminklo okupantams perkėlimo ir pareikalavo Kremliaus imtis prieš ją „ryžtingų ekonominių sankcijų“, o dujų kainą pakelti net iki 500 dolerių už 1000 kubinių metrų.

Šį kartą prisiminta ir Lietuva, kurios Seimas socdemų dėka išdrįso paskelbti pareiškimą, jog reikėtų Maskvai priminti apie okupacijos dešimtmečiais padarytos žalos atlyginimą. Tokie reikalavimai suerzino netgi Rusijos ekonomikos ministrą Germaną Grefą, kuris pabrėžė, kad ekonominiai Rusijos ir Lietuvos bei Estijos santykiai gana neblogi, ir būtų labai neprotinga ieškoti priekabių prie Talino ir Vilniaus. Tačiau tokių kaip G.Grefas dabartinėje Rusijos vyriausybėje, jau nekalbant apie prezidento V.Putino administraciją, beliko tik vienetai. Bet ir tie palaipsniui išstumiami, pakeičiant juos čekistine V.Putino aplinka. Štai tuoj po Naujųjų metų Rusijos vidaus reikalų ministerijoje prasidėjo rimti kadrų pertvarkymai. Posto neteko VRM ministro pavaduotojas Andrejus Novikovas, kuravęs visas šios ministerijos operatyvines tarnybas. Į jo vietą paskirtas ilgametis kagėbistas iš Peterburgo Olegas Safonovas. Ir kitus aukštus postus VRM gavo V.Putino bičiuliai iš KGB laikų. Taip VRM departamentui kovai su ekonominiais ir organizuotais nusikaltimais vadovaus KGB–GRU šnipas, dirbęs kartu su V.Putinu, Jevgenijus Škalovas ir jo pavaduotojas KGB generolas leitenantas Sergejus Meščeriakovas. Rusijos savaitraštis „Profil“ dėl tokių pertvarkymų ne tik VRM, bet ir kitose svarbiausiose ministerijose daro išvadą, jog, artėjant Valstybės Dūmos ir prezidento rinkimams, KGB kadrai galutinai užims visus svarbiausius postus visose aukščiausios valdžios struktūrose. Matyt, nereikia aiškinti, kokių priemonių čekistiniai kadrai imsis pirmiausia kaimyninių šalių atžvilgiu. Todėl V.Žirinovskio, V.Alksnio ir panašių Valstybės Dūmos veikėjų svaičiojimai imtis ekonominių bei kitų sankcijų prieš nepaklusniąsias Baltijos šalis tėra tiktai vieni niekai palyginti su priemonėmis, kokių gali imtis kadriniai ir specialius mokslus išėję KGB generolai ir pulkininkai.

Bet trumpam grįžkime prie istorijos, kurią esą klaidingai ir šmeižikiškai traktuoja buvusių „jaunesniųjų sesių“ istorikai savo parašytuose vadovėliuose mokykloms. Štai ką savo istorijos vadovėlyje, skirtame Rusijos mokyklų 8–9 klasių moksleiviams, rašo kažkoks Bochanovas. Pasirodo, Rusija visais savo istoriniais laikotarpiais buvo vos ne angelų valdoma imperija. Šiame vadovėlyje rašoma: „Naujosios teritorijos (Maskvos užgrobtos – P. K.) niekada nebuvo apiplėštos, jų gyventojai niekada nebuvo imperijos vergai ir duoklių mokėtojai. Visose tose teritorijose buvo paliktas iki tol galiojęs visuomeninis gyvenimas, papročiai ir religija, įprastos gyvenimo normos. Rusija niekada nevykdė jokios diskriminacijos nei tautiniu, nei jokiu kitu pagrindu“.

Taigi nebuvo jokių masinių represijų, trėmimų į Sibirą, ištisų tautų naikinimo, pavyzdžiui, čečėnų ar Krymo totorių visuotinio ištrėmimo, nebuvo specialiai sukelto masinio bado Ukrainoje ir t.t.

Kita vertus, nėra ko norėti iš tokių vadovėlių autorių. Juk ne kas kitas, o pats prezidentas V.Putinas dar pernai pareiškė: „Visi vadovėliai privalo auklėti, ypač jaunąją kartą, didžiuotis savo istorija ir savo šalimi“. Pasakyta pakankamai aiškiai.

Tai, kad Kremlius nepamiršo ir, atrodo, niekada neatsižadės savo praeityje užgrobtų valstybių ir teritorijų, prieš pat Kalėdas rodo lyg ir nepolitinis V.Putino žingsnis. Minint krepšinio žaidimo Rusijoje atsiradimo 100–ąsias metines specialiu V.Putino dekretu Rusijos ordinais buvo apdovanoti legendiniai Lietuvos krepšininkai A.Sabonis ir Š.Marčiulionis, o garbės raštais – R.Kurtinaitis ir V.Chomičius už jų lemiamą indėlį 1988 metais, kai SSRS krepšinio komanda, kurioje dominavo lietuviai, Seulo olimpiadoje iškovojo aukso medalį. Tai rodo, kad V.Putinas dar kartą pademonstravo, jog Maskva iki šiol tebelaiko savais ne tik mūsų krepšininkus, bet ir visus lietuvius. Kai dėl ordinų, tai V.Putinas žino, ką daro. Antai su kokiu džiaugsmu ir dėkingumu priėmė rusų kunigaikštienės regalijas mūsų ministrė. Be abejonės, sprendžiant iš kalbų Seime, kai buvo svarstomas Seimo nario A.Ažubalio pasiūlymas kreiptis į Rusiją dėl kompensacijų Sausio 13–ąją nužudytų aukų artimiesiems, tokių atsirastų ir daugiau. Štai vienas toks komunistų – LDDP, dabar socdemų, veikėjas savo gimtadienio proga bičiuliams demonstravo išsaugotas „brangias relikvijas“ – komjaunimo ir partinius bilietus. Paskutiniai įvykiai kilus konfliktui tarp Maskvos ir Minsko dėl naftos ir dujų, be abejonės, palies ir Lietuvą. Kremlius akivaizdžiai pademonstravo, kad stengiasi praryti Baltarusiją. Ir be jokių ceremonijų skelbdamas Rusijos ir Baltarusijos konfederaciją ar panašią bendrą valstybę. Dabar jau pakankamai aišku, kad užsimota paversti Baltarusiją paprasta Rusijos provincija. Tai nieko gera nežadantis veiksnys. Kita vertus, Lietuvos diplomatijai tiesiog privalu pasinaudoti šiuo Maskvos ir Minsko konfliktu. Pirmiausia atkreipiant dėmesį į gana nedviprasmiškas A.Lukašenkos užuominas, skirtas pirmiausia ES, kad Baltarusija, nepaisydama nieko, išliks nepriklausoma valstybė. Taip pat būtina aktyviau darbuotis ES institucijose, ypač kai Sandraugai pradėjo pirmininkauti Vokietija, kurios kanclerė Angela Merkel nemažą gyvenimo dalį praleidusi komunistinėje Rytų Vokietijoje, kur kas daugiau už kitus „senosios“ Europos šalių lyderius suvokia Maskvos planus ir intrigas. Negalima pamiršti ir to, kad balandžio mėnesį gali kardinaliai pasikeisti politinė situacija Prancūzijoje, kai pasitrauks vienas kiečiausių V.Putino ir Kremliaus bičiulių Žakas Širakas. Taigi prošvaisčių lyg ir atsiranda.

© 2007 „XXI amžius“