Kelios pastabos dėl Lietuvos atstatymo

Prasidedant antrajai sovietinei okupacijai, 1944 metais daug lietuvių, tarp kurių buvo didelė Lietuvos inteligentų dalis, emigravo į Vakarus. Dauguma jų tikėjosi, kad po vieno ar kito mėnesio sugrįš į tėvynę. Tačiau priverstinė emigracija užsitęsė, po kelių metų jie, palikę laikinus „perkeltųjų asmenų“ barakus Vokietijoje, turėjo ieškoti pastovesnės gyvenamosios vietos kituose kraštuose. Didžioji išeiviais tapusių lietuvių emigrantų dalis apsigyveno JAV, kur dirbo lietuviškoje ir katalikiškoje bei kultūrinėje veikloje. Didžiausias jų dėmesys, bent pirmus dvejus dešimtmečius, buvo skirtas okupuotai tėvynei ir pavergtai tautai. Jie kūrė planus, kaip prisidėti prie Lietuvos išlaisvinimo, svetimoje aplinkoje saugojo tautinį identitetą, tautiškai ir krikščioniškai ugdė į tremtį atsivežtus ar ten jau gimusius savo vaikus. Ir, aišku, kūrė planus, kokia turėtų būti iš okupantų išvaduota nepriklausoma Lietuva. Žemiau spausdinamame poeto Jono Aisčio (Jonas Aleksandravičius) straipsnyje, parašytame Brukline 1954 metų vasarą, t.y. praėjus dešimčiai metų nuo priverstinės emigracijos, kaip tik ir atsigręžiama į okupantų pavergtą tautą. Pats J.Aistis, tremtyje gyvendamas labai sunkiai (gyvenime atmetė materialinių vertybių kaupimą), su žmona globojo jos sergančią motiną (kita, turtingai gyvenusi dukra, prižiūrėti motiną atsisakė) ir buvo visapusiškai pasišventęs tautos reikalams. Reikėtų prisiminti, kad straipsnio rašymo metu, 1954-aisiais, didysis diktatorius Stalinas jau buvo miręs (ar nunuodytas), partizaninė kova Lietuvoje jau buvo nuslopinta, rusiškasis KGB su tautos išdavikais ir smogikais po miškus ir kaimus ieškojo paskutinių besislapstančių pavienių partizanų, kad juos kuo greičiau sunaikintų. Pačiame Kremliuje sovietiniai vadukai pešėsi tarpusavyje, kam turi atitekti imperijos valdymas, bet kartu okupuotose kolonijose, tarp jų ir Lietuvoje, su vietinių kolaborantų pagalba diegė komunistinę antitautišką ideologiją. Lietuvoje buvo formuojami okupantams paklusnūs ideologiniai klapčiukai, visomis išgalėmis naikinantys kas yra lietuviška ir krikščioniška. Apie visa tai, kad ir fragmentiškai, kad ir nuotrupomis, per geležinę uždangą prasismelkdavo į tremtyje gyvenančią išeivijos inteligentiją ir emociškai veikdavo ją.

Gyvendamas neturtingai ir vien pavergtos tautos reikalais, J.Aistis čia spausdinamame straipsnyje daugiausia dėmesio skiria moralinėms tautos žaizdoms užgydyti. Jis sielvartauja dėl dvasinio tautos engimo, matydamas, kaip komunistiniai ideologai žaloja lietuvio sielą, kaip nyksta lietuvių literatūra, surandant ir iškeliant kažkokius „proletarinius“ rašytojus, kuriuos sarkastiškai vadina „autoriukais“. Kaip giliai jis išgyvena dėl lietuvių literatūros būklės, matyti iš tokio jos apibūdinimo: „Vienas kitas pripuolamas tikrumos krislelis neišperka viso to purvo, kuris literatūros ir meno vardu drabstomas į lietuvių tautos veidą“. Deja, net ir šioje nepriklausomybės gadynėje atsiranda kolaborantiškai nusiteikusių, varančių rusistinę politiką, vadinamųjų filosofų, kurie įrodinėja apie „tarybinės literatūros ir kultūros“ klestėjimą okupacijos laikais ir dėl tokių panegirikų gauna ambasadorių ar konsulų pareigas. Anot J.Aisčio, sovietinėje priespaudoje „visi menininkai paverčiami vergais ir maurais /.../, visi jų darbai yra arba melas, arba menkystė, o dažniausiai melas ir menkystė kartu“. Poetas sielojasi, kad atstačius nepriklausomybę bus sunku ugdyti tautą patriotiškai, nes okupacijos sąlygomis „patriotinis jausmas /.../ negali augti ir jau tai negali kelti jaunimo, kaip kėlė (prieškarinės) nepriklausomybės laikais“. Poetas įžvalgiai pastebi, kad dėl tokios okupantų dvasinės (ne tik fizinės) priespaudos bus sunku nepriklausomybę atkūrus padarytai didelei žalai atstatyti, nes „reikės ne tik laiko ir kantrybės, bet ir didelio sumanumo“.

Tą mes dabar matome realiai, kai visokiausios grupuotės, okupacijos metais išauklėtos antitautiškai ir antikrikščioniškai, persimetusios skleisti kosmopolitizmo idėjas, iš jaunimo ir visos visuomenės baigia išguiti paskutines patriotizmo liekanas. Kaip visa tai įžvalgiai numatė didysis lietuvių poetas Jonas Aistis, su tūkstančiais kitų lietuvių priverstas mirti toli nuo savo kenčiančios tėvynės. Tad būkime atidūs Poeto žodžiui...

Jonas AISTIS

Atidžiau sekdami svarstymus ir diskusijas dėl išlaisvintos Lietuvos atstatymo, galime pastebėti gana keistą reiškinį, ir būtent, kad sprendžiami beveik išimtinai vien medžiaginiai tautos reikalai – žemė, vandenys, miškai, nuosavybė ir su ja susietos taikytinos teisinės normos, o žmogus lietuvis paliekamas už svarstymų ir diskusijų ribos. Padarytoji ir tebedaroma tautai medžiaginė skriauda yra labai didelė, kuri, jei net pats išsilaisvinimo procesas vyktų be tolesnio griovimo ir vertybių naikinimo, bus sunki problema, dėl to mes jos nemanome nuvertinti. Tačiau ta skriauda negali lygintis su padaryta moraline žaizda, kurios gydymas pareikalaus daugiau laiko negu medžiaginių vertybių atstatymas.

Kita vertus, kai kalbama apie medžiagines vertybes, daugiau apsistojama ties žemės ūkio ir nuosavybės klausimais, o visai išleidžiami kiti medžiaginiai tautos gyvenimo pasikeitimai, kurie iš pagrindų keičia žmonių buitį ir galvoseną. Tie dalykai, ir daug rimčiau bei sudėtingiau nei žemės ūkis, visu aštrumu atsistos prieš išlaisvintos Lietuvos akis. Vienus jų reikės spręsti metais, bet bus ir tokių, kurie jau bus spręstini pirmą dieną.

Sakysime, dabar Lietuva sparčiai pramoninama. Tuo gal reikėtų džiaugtis, nes vis dėlto plečiamos senos ir statomos naujos įmonės, kurios – mūsų galva ir noru – liks nesunaikintos. Bet tuo per daug džiaugtis nereikėtų jau vien dėl to, kad tos įmonės statomos lietuvių kaštu ir triūsu ne sau, o rusams. Visa pramonė kreipiama ta linkme, kad Lietuva, net ir pasikeitus tvarkai pačioje Rusijoje, visą laiką priklausytų nuo rusų žaliavų ir rusų rinkų. Jei žaliavų klausimas būtų galima lengviau išspręsti, tai jau rinkų klausimas bus daug painesnis, nes gaminami tokie dalykai, kurie nebus lengva kur kitur iškišti.

Dirbtinai kylant pramonei, prasideda ne pagal krašto išgales gyventojų judėjimas, tai yra kėlimasis į pramonės centrus. Jau taip yra, kad žmonės lengviau juda iš kaimų į miestus, o ne iš miestų į kaimą, dėl to tasai pradėtas krašto supramoninimo procesas reikės palaikyti bent turimoje aukštumoje, o nieku būdu ne lėtinant ir ne grąžinant į seną padėtį.

Ir žemės ūkyje per staigi mechanizacija padarys tai, kad ir čia mes turėsime surištas rankas. Šiandien mechanizacijos pasėkos yra tos, kad milžiniškas ūkio kraštas nepajėgia pasigaminti savo reikalams pakankamai žemės ūkio produktų. Jei tai vieną dieną pereis į privačią iniciatyvą, tai žemės ūkio gaminių hiperprodukcija bus neišvengiama, bet ir žemės ūkyje, atrodo, kelio atgal nebus.

Krašto ekonomika yra tada sveika, kai didesnė gaminių dalis sunaudojama vietoje, o tik būtinoji skiriama eksportui. Dėl to laisvoje Lietuvoje pramonę reikės taikyti vidaus reikalams, aišku, nemažinant jos apimties, o tai bus sunkiau padaryti negu pertvarkyti žemės ūkį.

Išleisdami iš akių šiuos mūsų buities pasikeitimus, mes daugiau dėmesio kreipiame į tai, kas buvo, negu į tai, kas bus, – į tai, ką palikome, o ne į tai, ką rasime. Tie dalykai niekad nebus tinkamai suprasti ir įvertinti, o tuo pačiu jie negalės būti tinkamai sprendžiami, jei mes nesigilinsime į tautos dvasioje vykstančius pasikeitimus, nes čia kaip tik ir susibėgs visos mūsų ateities problemos.

Apgraibomis mums kiekvienam aišku, ko Lietuvoje siekia okupantas. Jo pirmas tikslas ir siekis yra žmogaus perauklėjimas. Jis vykdomas dviem būdais: smurtu ir pačių auklėjamųjų iniciatyva. Smurtas daugiausia reiškiasi vadinamojoje kovoje prieš buržuazinius prietarus: tautybę, religiją, pasaulėžiūrą... Bet neigti ir griauti nepakanka, reikia auklėti naują komunistinę bendruomenę, reikia kurti naujas gyvenimo formas ir naujus žmones. Toje srityje sudaromos sąlygos savai iniciatyvai pasireikšti. Ir ta teisė duodama ne tik atskiram individui ar žmonių grupei, bet ir dideliems kolektyvams, siekiantiems visą tautą. Individui pakanka kolūkio ar dirbtuvės saviveiklos ratelio, o tautai jau reikia platesnių akiračių – meninių dekadų ir Aukščiausiosios tarybos sesijų Maskvoje...

(...) Tautinis jausmas nėra lengvai išraunamas iš žmogaus sąmonės, ypač kai jis puolamas frontu, tai yra atvirai, nes tuo atveju jis beveik visada iššaukia pasipriešinimą ir grūdina atsparumą. Dėl to komunistai pozityviam, kuriamam darbui atviro smurto nevartoja, o stengiasi pajungti auklėjamųjų iniciatyvą arba bent boja žmogiškos prigimties. Jie žino, kad jų reikalui pajungta sava žmogaus iniciatyva yra sėkmingesnė už smurtą. Tasai tarybinis voratinklis yra ne kas kita, kaip vadinamojo laisvalaikio pramogos: klubai, skaityklos, sporto draugijos, saviveiklos rateliai... Tiesa, tos asmens iniciatyvos negalima lyginti su tikrąja žmogaus iniciatyva, nes ji be laisvės nėra įmanoma. Laisvalaikis yra metodingai ir griežtai tvarkomas iš aukšto kaip ir visi kiti žmogaus veiksmai.

Laisvalaikiui rusai skiria daug dėmesio. Tai su laiku perauklėja žmogų taip, kad jis kitoje tvarkoje sunkiai bepripranta. Sakysime, kai į vokiečių okupuotąją Estiją grįžo didesnis skaičius iš rusiškų sričių estų, tai visus nustebino jų galvosena ir laikysena. Vieni jų buvo įkurti žemės ūkyje, o kiti laikinai buvo patalpinti specialiose stovyklose. Jie džiaugėsi laisve ir įgyta nuosavybe, bet laisvalaikis jiems buvo tokia nepakeliama našta, kad, pametę žemę, veržėsi į stovyklas, kur laisvalaikį galėjo tvarkytis, kaip jie buvo pripratę tary-binėje tvarkoje.

Tai atrodo smulkmenos, bet jos nėra smulkmenos. Ir panašių problemų bus labai daug. Sakysime, tarybinės mokyklos masiškai gamina įvairios rūšies pusfabrikačius – specialistus: žemės ūkio technikus, jaunuosius agronomus, zootechnikus, medicinos felčerius ir t.t. Jų jau dabar yra daugiatūkstantinė armija ir jie toliau visu skubumu gaminami bei dauginami. Pagalvojus plaukai šiaušiasi, kur juos kada nors reikės padėti. Ne jųjų kaltė, kad juos patsai gyvenimas tuo keliu pastūmėjo. Kadangi į tas specialybes priimami mokiniai 17-35 metų amžiaus, ir reikia manyti, kad vyresniojo amžiaus mokiniai sudaro nemažą nuošimtį, tai daugelis jų specialybės jau negalės pakeisti. Jei jam kada nors bus atimta specialybė, tai jis bus nepatenkintas ta tvarka, kuri taip bus pasielgusi. Iš antros pusės, jokia rimta valstybė šiais laikais neleis felčerių armijai tautos sveikatos reikalų tvarkyti.

(...) Bendrasis švietimas aukojamas partiniam švietimui ir auklėjimui. Tam reikalui komunistai nesigaili nei lėšų, nei popieriaus. Dabar Lietuvoje priskaitoma daugiau kaip 200 laikraščių ir žurnalų, kurių bendras tiražas prašoka vieną milijoną egzempliorių. Pokario metais (nuo 1944-1953) Poligrafijos pramonės valdyba lietuvių kalba yra išleidusi apie 5000 knygų bei brošiūrų pavadinimų bendru 50 mln. egzempliorių tiražu. Krašte veikia daugiau kaip šeši tūkstančiai vadinamųjų meninės saviveiklos ratelių su daugiau kaip 100000 narių. 1953 m. pabaigos duomenimis, Lietuvos teritorijoje buvo daugiau kaip 4000 bibliotekų, daugiau kaip 3000 klubų-skaityklų (1144 kaimo vietovėse) ir 136 kultūros namai. Tarybinės spaudos kontoros, ryšių (pašto) tinklas ir daugiatūkstantinė propagandistų-agitatorių armija brukte bruka periodinę spaudą, brošiūras ir knygas. Vieno rajono teritorijoje per vienus metus sugebama išplatinti už pusę milijono rublių knygų (pvz., Ukmergės rajone, 1952 m.). Ir tai nėra nei išimtis, nei retenybė.

Iš suminėtų penkių tūkstančių pokario metais išleistų knygų tik kelios dešimtys yra originalios literatūros knygos. Pavyzdžiui, 1953 metais išleista tik trylika originalių lietuvių autorių knygų pavadinimų, kurių kelios – nesiekiantys šimto puslapių eilių bei apsakymėlių rinkiniai. Niekada šio šimtmečio būvyje lietuvių literatūra nebuvo taip skurdi ir bergždžia, kaip antrosios rusų okupacijos metais. Bet tai, atrodo, nei vietos komunistų, nei juoba okupantų nejaudina. Nors partijos pareigūnai lietuviškojo rašto skurdumu ir nusiskundžia bei laikas nuo laiko pabara rašytojus, kad jie nekuria didelių ir pilnaverčių kūrinių, bet esama padėtimi, atrodo, yra labai patenkinti, o rusai dėl to iš džiaugsmo turėtų vien rankas trinti, nes tai sudaro sąlygas daugiau prakišti rusiško šlamšto.

(...) Visa periodinė spauda ir daugiau kaip 80 proc.lietuvių kalba leidžiamų knygų sudaro vadinamųjų socializmo kūrėjų klasiniai raštai ir politinės bei mokslinės populiarizacijos brošiūros. Lietuviškųjų knygų tiražą ypač pakelia rusų pareigūnų kalbos, pvz., L.Berijos Kalba gedulo mitinge – 100000 egz.; G.M.Malenkovo Kalba TSRS Aukščiausiosios tarybos V sesijoje – 200000 egz. ir pan. Tos brošiūros, būdamos nuo kelių iki keliolikos puslapių apimties, labai lengvai ir labai pigiai padidina bendrąjį leidžiamųjų knygų tiražų dydį. Vidutiniai tiražai: grožinė literatūra apie 5000 egz., vaikų literatūra – 10000 egz., propagandos, mokslo populiarizacijos ir žemės ūkio brošiūros – 15000 egz. Čia paminėtų skaičių nereikia imti absoliučiai, nes tiražai labai įvairuoja. Sakysime, grožinės literatūros knygų yra išleistų tik 1000 egz. tiražu, bet viena kita knyga išleidžiama ir didesniais tiražais negu čia pažymėta.

Grožinė literatūra skiriasi nuo propagandos brošiūrų ne turiniu, o tiktai forma. Tai ta pati subeletristinta propaganda. Tematika banali ir vienoda: kova prieš praeities prietarus (tautinius ir religinius jausmus) ir vaizdavimas sotaus, kultūringo, pasiturinčio ir džiaugsmingo tarybinio gyvenimo. Be to, – ir tai jau nerašytas įstatymas, – kiekviename veikale turi būti pažymėtas ir iškeltas „didžiosios tėvynės“ vaidmuo mūsų tautos likime.

Senieji autoriai daugiausia naudojami nepriklausomybės laikų juodinimui: Vienuolio Puodžiūnkiemis, I. Simonaitytės Pikčiurnienė. Bet senųjų produktingumas yra labai ribotas, nors komunistinė spauda nuolatos kartoja, kad tik tarybinėje santvarkoje tie autoriai galėję pilnutinai praskleisti savo talentus, bet netgi naiviam komjaunuoliui tuo sunku patikėti, nes menininko amžius šiuo atveju daugiau lemia negu pačios sąlygos. Šalia tik ką paminėtų autorių, kurie paskutiniaisiais metais paskelbė po naują knygą, minimi ir kiti vardai: Paukštelis, Grušas, Putinas, bet kol kas tik vardai. Kiek aktyvesnė Tilvyčio–Šimkaus–Venclovos–Guzevičiaus grupė, bet vargu ar jie visada užtarnauja rašytojo vardą.

Vienas kitas pasirodo jaunas, nežinomas vardas. Tai daugiausia komjaunimo eilėse ir kaimo korespondentų gretose išaugę autoriukai. Sunku pasakyti, kiek jie yra uolūs komunistai ir juoba kiek jie yra nuoširdus. Bet jų raštuose dažnai galima rasti tos tikrovės, kurią gudresni čekistai, kaip Šimkus ar Guzevičius, moka nuslėpti. Jaunių rašte mes pamatome, kad tasai tarybinis gyvenimas nėra nei taip pasiturimas, nei taip šviesus, nei taip linksmas, nei taip galop teisingas kaip partijos pareigūnai norėtų.

(...) Tai mes paminėjome tik norėdami parodyti, kokią tuštumą paliks kultūros srityje rusų siautėjimas Lietuvoje. Vienas kitas pripuolamas tikrumos krislelis neišperka viso to purvo, kuris literatūros ir meno vardu drabstomas į lietuvių tautos veidą. Nereikia pamiršti dar ir to, kad tie dalykai, kurie puolami atvirai, puolami visų, visą laiką ir iš visų pusių, o be to, dar žodinius puolimus seka konkrečios represijos.

Kaip būdingą tokį taikinį galima nurodyti religiją ir dvasininką. Kovai su religija veikia vadinamoji Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija, turinti apie tris tūkstančius tikrųjų narių ir apie keturis tūkstančius narių-rėmėjų. Ji 1952 metais organizavusi daugiau kaip 17000 paskaitų. Ta draugija daugiau laiko skiria kovai su religiniais „prietarais“. Ji puola tikėjimo tiesas, šmeižia ir žemina dvasininką. Katalikų kunigas (lietuviškoje spaudoje neteko sutikti vietos, kur būtų literatūroje ar propagandoje minimas popas, pastorius ar rabinas, nors yra pagrindo manyti, kad neglostomi ir kitų konfesijų dvasininkai, bet katalikai gal dažniau minimi dėl to, kad Lietuva ir dabar yra būdingai katalikiškas kraštas) juodinamas visais įmanomais būdais. Kunigui vaizduoti yra net sudaryti šablonai: katalikų kunigas būtinai turi būti gašlus paleistuvis ir tvirkintojas, gobšas ir pinigų viliotojas, klastingas šventuolėlis ir nusikaltėliškas išnaudotojas, naivių žmonių mulkintojas ir pan.

Kadangi „mokslinę“ ir „literatūrinę“ propagandą remia bendras dorovės saitų palaidumas ir kiti konkretūs režimo žygiai, tai tautos religingumui bus padaryta labai didelė žala, kuriai atstatyti reikės ne tiktai laiko ir kantrybės, bet ir didelio sumanumo.

Praktiškai patriotizmas yra varžomas. Būti tarybų šalies patriotu, reiškia ne ką kita, kaip tiktai būti rusofilu. Kiekvienas net visai nekaltas kitaip suprastos tėvynės meilės parodymas yra sunkus nusižengimas ir su tuo partija visu griežtumu kovoja. Jei dar yra atsitikimų, kad patriotizmas išeina viešumon, tai mes jo niekur kitur negirdime, kaip tik mokyklose. Dažnai girdime literatūros mokytojus baramus už tai, kad jie idealizuoja XIX a. antrosios pusės lietuvių tautinį judėjimą, arba istorijos mokytojus, idealizuojančius Lietuvos feodalinį (kunigaikščių) laikotarpį. Visur kitur tokių dalykų jau negirdime, vadinasi, tuo atžvilgiu rusų cenzūra kieta ir griežta. Ir jeigu kur nors provincijoje prasiskverbia panašus dalykas viešumon, tai tampa visos šalies skandalu, neišskyrus nė pačios Maskvos. Pavyzdžiui, toks baisus skandalas yra buvęs 1953 metais, kai Švenčionių rajono laikraštis paskelbė pradedančio poeto eiles Mano žemė, „kur tėvynės meilės jausmas apdainuojamas senomis buržuazinėmis priemonėmis“. Tai reiškia, kad patriotinis jausmas gali dar rusenti, gali dar skursti, bet, negalėdamas viešumoje rodytis, jis negali augti ir jau tai negali kelti jaunimo, kaip kėlė nepriklausomybės laikais. Spaudoje jis nepasirodo, mokyklose negali laisvai reikštis, lygiai jis negali reikštis nei mene, nei literatūroje, nes visi tie dalykai rusų labai griežtai kontroliuojami. Menininkas turi ieškoti turinio „socializme“, o forma taip pat negali pjautis su „realistinio rusų meno tradicijomis“. Taip menininkas tampa besąlyginis režimo ir partijos vergas. Nors menininkai komunistų gerai apmokami, bet jie mielai ieško progų išvengti „tarybinės kūrybos“. Dažnai laikraščiai nusiskundžia, kad tie dailininkai, kurie įsitaiso mokyklose ar šiaip kur kitur, visai nustoja kūrę. Partijos pareigūnai dailininkams nustato ne tiktai siužetus, bet net dažus ir tonus, ir jie dažnai barami už tai, kad vartoja per tamsius dažų tonus, nes tai esą neatitinka tarybinės tikrovės...

(...) Visi menininkai paverčiami vergais ir maurais, kurie turi teisinti priespaudą ir vergiją. Jiems sudaromos gyvenimo ir darbo sąlygos, bet už tai jie turi atsisakyti sąžinės ir įsitikinimų. Dėl to visi jų darbai yra arba melas, arba menkystė, o dažniausiai melas ir menkystė kartu. Okupantas toje srityje bus daug pasiekęs. Jiems kaip tik rūpėjo sustabdyti lietuviškos kultūros raidą. Šis laikas bus tuštuma tautos kultūriniame gyvenime, nes tos spragos tremties kultūrininkai dėl žinomų priežasčių negalės užkišti. Tai primena Muravjovo laikus. Rusai savo pasiekė ir spaudos draudimu.

Ne vienam gal šios pastabos atrodys keistos ir gal net nereikalingos. Bet mes grįžę jau neberasime tos patriarchališkos Lietuvos, kuri jau nepriklausomais laikais dideliais žingsniais ėjo į praeitį, nerasime ir tos, kurią palikome. Nerasime didele dalimi ne tik gamtovaizdžio – senų kaimų ar vienkiemių, bet nerasime jau ir to lietuvio, kurį palikome. Grįžę rasime beveik trečdalį gyventojų miestuose, o ir sodžiaus gyventojų buitis bus kardinaliai pakitusi. Rasime viską sujaukta, viską aukštyn kojomis apversta.

O man, tatai turint galvoj, atrodo, kad mes savo dabartiniuose svarstymuose tos Lietuvos, kurią rasime, nenorime nei matyti, nei žinoti. Kai kalbame apie tėvynę, tai matome ne žmogų, o žemę, trobas, padargus ar namų apyvokos reikmenę. Apie tai visos mūsų mintys ir sukasi, ir tam reikalui naudojamos visos mūsų jėgos, o jos, reikia pasakyti, labai ribotos ir kuklios. Dėl to visa mūsų energija ir eikvojasi tarpusavio santykių rate, nes tos veiklos nepajėgiame perkelti į kitą planą. Prie gerų norų daug kas galima būtų padaryti, pirmoje vietoje atkreipiant dėmesį į tai, kokį žmogų rasime Lietuvoje ir kas ta prasme jau šiandien darytina...

Bruklinas, 1954 m. vasara

© 2007 „XXI amžius“