Globalinis genocidas

Dr. Rūta Gajauskaitė,

kriminologė

Pav. 2. Atominės energetikos dalis elektros energijos gamyboje

Pav. 1. Radiacijos paplitimas Europoje 1986 m. balandžio 29 d. (kairėje) ir balandžio 30 d. (dešinėje)

Politikų moralė

Ar žinote, kad 1956 metais TATENA ir PSO pasirašė sutartį dėl duomenų apie įvykusių avarijų branduoliniuose objektuose padarinių neskleidimo? Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA) ir Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) pasirašė žmonijos pražūties sutartį, kuriai 50 metų nėra lygios! Ką reiškia Eichmano 11 milijonų Europos žydų naikinimo (holokausto) sąrašas prieš grėsmę viso pasaulio žmonių sveikatai, gyvybei ir genetikai? Ką reiškia Molotovo-Ribentropo paktas, padalijęs Europą tarp dviejų socialistinių (nacių ir komunistų) žvėrių, kai visų penkių kontinentų žmonės sėdi ant veikiančių ugnikalnių ir džiaugiasi „taikingojo atomo malonėmis“? Argi tai ne globalizmo „ragai ir nagai“ išlindo?

Šioje vietoje labai pravartu pacituoti A.Einšteino mintį: „Urano dalijimosi atradimas grėsmingas civilizacijai ir žmonijai nė kiek ne daugiau, nei degtukų atradimas. Žmonijos tolesnis vystymasis priklauso nuo moralinių nuostatų, o ne nuo techninių pasiekimų“.

Taigi svarbiausia, kokios yra mūsų valdžios ir vyriausybės moralinės nuostatos? Ar mes galime pasitikėti jais, mūsų rublinius indėlius per 16 metų negrąžinusiais, mūsų turtą ir žemę neteisėtai susiprichvatizavusiais, mūsų pensininkus savižudybėn pastumėjusiais, o jaunimą duoneliaut svetur išvariusiais? Ar galime mes pasitikėti persikrikštijusiais komunistais ir KGB rezervininkais, kurie kraujuje paskandino mūsų senelius, GULAG’uose nukankino mūsų tėvelius, Černobilyje pradangino mūsų brolių sveikatą ir visa tai uždengė nežinios juoda skraiste? Kad negalėtume pareikalauti pagalbos, žalos atlyginimo ir garantijų, jog tai nepasikartos.

Šiandieninė beprecedentinė Lietuvos valdžios pažiūra į Černobylio avarijos pasekmes, į nukentėjusiuosius bei būtinų pagalbos priemonių ignoravimą rodo, kad politikų moralė neatitinka žmogiškumo kriterijų, pažeidžia pagrindinį demokratijos principą – viešumą ir kelia realų pavojų ne tik Lietuvos gyventojams, bet ir Europai bei žmonijai.

Referendumas

Lietuvos Vyriausybė viešai paskelbė apie savo sprendimą statyti naują AE, nors tokio žmonijai, Europai ir Lietuvai pavojingo objekto visai nereikia. Turimų šalyje šiluminių ir hidroelektrinių pajėgumai tris kartus didesni nei gamybos ir buities poreikiai. Antra tiek elektros galime gauti iš alternatyvios energijos (terminių vandenų, vėjo jėgainių) įsisavinimo, kas garantuotų augančių šalies poreikių patenkinimą 50-100 metų!

Tačiau politikai skuba sudarinėti keturių valstybių sandorius bendrai statybai, iki galo neįvertinę buvusios AE Ignalinoje istorinės, ekonominės, technologinės ir ekologinės katastrofos Černobylyje patirties. Svarbiausia, tikisi, kad ES neužprotestuos tokio bendro keturių valstybių sprendimo. Tam turi gerą advokatą – TATENA – tarptautinę agentūrą, kuri suinterisuota ir toliau vystyti branduolinę energetiką, todėl teikia optimistinius duomenis ir slepia tikruosius. O būtent: AE kaštus, susijusius su radioaktyvių atliekų laidojimu, dvigubai branginančiu elektros kainą. Su avarijų padarinių įtaka biudžetui per medicinines ir socialines garantijas.

Antai Ukrainai 1994 metais teko skirti 13 proc. biudžeto išmokų socialinėms ir medicininėms persikėlėlių, avarijos likviduotojų garantijoms bei užteršimo likvidavimui padengti. Tuo tarpu Lietuvos Vyriausybė tyli apie šiuos faktus, todėl atrodo, kad problemos nėra ir jos sprendimas nereikalauja jokių pastangų. Žvilgtelėję į Černobylio katastrofos žemėlapius iškart matome, kad 1986 m. balandžio 26-29 d. Lietuva gavo patį pirmą ir didžiausią radiacijos smūgį (400 kartų daugiau nei Hirosima), taigi ir pasekmės pas mus nė kiek ne mažesnės negu Ukrainoje.

Tačiau visiškas duomenų slėpimas sovietmečiu, tebegaliojanti TATENA ir PSO sutartis dėl duomenų apie įvykusių avarijų branduoliniuose objektuose padarinių slėpimą ir šiandien eskaluojamas Lietuvos Vyriausybės.

Ji be viešo svarstymo tik su daliniu informacijos visuomenei pranešimu viena nusprendė, kad branduolinė energetika – geresnis pasirinkimas nei alternatyvūs būdai. Nors dauguma pasaulio valstybių susiskaičiavo AE statybos, kuro, laidojimo kainas ir apsisprendė, o ypač po Černobilio avarijos net pradėjo uždarinėti savo AE. Tik viena Lietuvos Vyriausybė vis dar entuziastingai svajoja apie AE, kaip kad Vilniaus meras apie tramvajų, iš visų miestų senokai išmestq atradus tyliaeigį troleibusą.

Kas mūsų valdžios vyrus taip klaidina ar masina? Gal jie žino, bet tikslingai slepia nuo visuomenės tikrąją informaciją? Tokiu atveju tai kelia didžiulį visuomenės nepasitikėjimą, nerimą ir protestą – neišsprendus buvusios Černobilio avarijos problemų, planuoti naują pavojaus šaltinį.

Todėl privalome kreiptis į ES, į Baltijos regiono valstybes prašydami pagalbos organizuojant platų naujos Ignalinoje AE statybos projekto svarstymą, paviešinant suinteresuotoms savo saugumu valstybėms planuojamą statybą: ne naudingumą su būsimomis palūkanomis už paskolą, reaktoriaus veikimo laiką ir nuostolius už atliekų laidojimą, investicijų į AE palyginimą su alternatyviom energetikom, būsimą energijos poveikį ir turimą potencialą.

Tik paskelbus visą ir tikrą informaciją apie Ignalinos AE istorinę, politinę, ekonominę, techninę ir ekologinę būklę, apie Černobylio AE avarijos strūktūrą, dinamiką, priežastis ir priemones jai likviduoti, privalėtume pasiklausti lietuvių tautos, ar sutinka ji su tokio pavojingo objekto statyba. Pagal Lietuvos Konstitucijos 9 straipsnį, svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Jame tauta turėtų patvirtinti keturis pagrindinius aspektus: teisinį Vyriausybės veiklos vertinimą valdant Ignalinos AE bei likviduojant Černobylio avarijos padarinius, nagrinėjant jos priežastis ir kuriant preventyvines priemones bei atsakomybę už branduolinę katastrofą. Šie klausimai turėtų parodyti tautos požiūrį į politikų moralę.

Černobylio istorija

Istorija – ateities mokytoja. Ko galėtume tikėtis iš naujos AE statybos, eksploatacijos, uždarymo ir avarijų, mums akivaizdžiausiai demonstruoja avarijos Černobylio AE slėpimas, jos likvidavimo būdai ir atviras gyventojų genocidas. Sovietinių piliečių naikinimas buvo svarbiausias komunistinės politikos tikslų. O naikinimo būdai – komunisto moralės veidrodis: tai kruvinasis teroras, badas, GULAG’ai, psichiatrijos ligoninės ir radioaktyvusis užteršimas, įvardijant tai priešingais vardais. Tai kova su buržuaziniais nacionalistais, banditais (šių dienų teroristais), buožėmis, nepakaltinamaisiais disidentais ir pan. O aplinkos užterštumą sumažinant standartus iki nereikšmingų lygių, nuo kurių, deja, dvėsdavo gyvuliai.

Susižavėjimą „taikiuoju atomu“ pakeitė visuotinis siaubas po avarijos Černobylyje. Tik dabar sužinome, kad radioaktyvusis aplinkos užteršimas buvo 400 – 500 kartų didesnis negu po bombos Hirosimoje susprogdinimo. Logiška manyti, kad ir nukentėjusiųjų bei aukų turėtų būti tiek pat kartų daugiau. Hirosimos 150 tūkst. aukų padauginę iš 400 – 500 kartų gauname apie 70 – 75 milijonus aukų!!! Bet apie tai jau 20 metų tylima – geležinė uždanga dar slepia sovietinio genocido vieną etapą. Buvo paviešinti 40 TSKP CK protokolų Černobylio avarijos klausimu, kurie leidžia konstatuoti: taip, akivaizdžiai pratęstas sovietinis tautų genocidas nuo raudonojo teroro, bado Ukrainoje ir GULAG’ų iki Černobylio avarijos. Jau žinomą genocido SSRS–šimtamilijoninį aukų skaičių turėtume padidinti iki 170 milijonų. Reikėtų patikslinti nukentėjusių teritorijų ribas bei radiacijos intensyvumą, nes dar ir šiandien kalbama apie Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos nuostolius, kai didžiausią smūgį gavo Lietuva, Latvija ir Estija.

Valdžia slėpė ir šiandien dar slepia bei slėps ateityje tikrąją padėtį, kad nereikėtų atsakyti už įvykdytą genocidą, kad nereikėtų imtis adekvačių priemonių esamai būklei taisyti, o ypač – žalai atstatyti.

Straipsnyje bus pateikta viskas, kas yra žinoma apie šią avariją ir jos sprendimo būdus pagal „Kremliaus išminčių 40 slaptų protokolų“ išviešintą tekstą.

Vien pažvelgus į pateiktus radiacijos paplitimo žemėlapius (pav. 1) aišku, kad pirmąsias keturias dienas po sprogimo dėl rytinio vėjo krypties didžiausią spinduliuotę gavo Baltarusija ir Baltijos valstybės. Net 1986 m. balandžio 30 d., pasikeitus vėjo krypčiai, Rusija vis dar nebuvo paliesta, nors tarša jau buvo paplitusi po visą Centrinę Europą ir siekė Skandinaviją, Vokietiją, Prancūziją ir net dalį Italijos.

Tada pirmieji sualiarmavo švedai. Radiacijos padidėjimą fiksavo ir Lietuvos mokslo įstaigos, tačiau neturėjo teisės tų duomenų skelbti. Tik „žalioji banga“ išdrįso iškelti problemą, sustabdė trečiojo AE bloko statybą bei užsibrėžė tikslą – visai uždaryti atominę.

Daug tikslesnius žemėlapius turėjo Maskva, nes kasdien specialus lėktuvas apskrisdavo teritoriją ir išmatuodavo spinduliavimo intensyvumą. Tačiau jų iki šiol nepateikė Europai. Ir vis dėl žalos atlyginimo vengimo.

Tik po 1990 metų rinkimų, kai į Aukščiausiąją Tarybą pateko keturi žalieji, buvo pradėta rūpintis Černobylio avarijos pasekmėmis ir jau esamomis aukomis: sudarytas užterštumo žemėlapis, iškovotas tarptautinis pripažinimas, kad nukentėjo (be Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos) ir kitos šalys. Kartu gauta parama – 1 milijardas ekiu (5 milijardai litų) Lietuvai ir po 0,5 milijardo ekiu Latvijai ir Estijai, kaip perpus mažiau gavusiomis radiacijos. Kur dingo ši Europos parama, galėtų smulkiau paaiškinti ekspremjeras G.Vagnorius, nes jokių dotacijų negavo nei Sveikatos ar Aplinkos apsaugos ministerijos, nei septyni tūkstančiai Černobylio avarijos likviduotojų, nei specialūs centrai. Tačiau labai įtartinai atrodo G.Vagnoriaus gyrimasis, kad jo Vyriausybė vienintelė nepaliko Lietuvai skolų.

Penki milijardai litų ir visai nustekenta sveikatos apsauga, kai kraujo vėžiui gydyti vaistų tegauna kas penktas vaikas, kai medikų atlyginimai išvarė geriausius specialistus į užsienį. Jau visai nekalbant apie profilaktines priemones visiems Lietuvos gyventojams, gavusiems 400 –500 kartų didesnę radiacijos dozę nei leistina norma. Ir visai užmirštant, kad avarijos likviduotojai prievarta, nuogom rankom be apsaugos užkimšo tą „pragaro skylę“…

Argi nesiperša mintis, kad prie lietuvių genocido prisideda ir atkurtos Lietuvos valdžia? Štai ką reiškia, kai nebuvo atlikta desovietizacija, nes politikų moralė liko ta pati.

Lietuvos praradimai

Įtarimą dėl Lietuvos valdžios vykdomo lietuvių genocido sustiprina ir tai, kad, nelikvidavus Černobylio avarijos pasekmių, siekiama išlaikyti branduolinės valstybės įvaizdį ir planuojama vietoj uždaromos statyti naują AE. Nesuskaičiavus avarijos aukų, nuostolio ir kompensacijų, nekreipiant dėmesio į žinomas neigiamas gamtines sąlygas (tektoninė zona), be gamybinio poreikio ir su dideliais materialiniais nuostoliais vietoj pelno.

Susiskaičiuojame: išviešinus „Kremliaus išminčių slaptus protokolus“ išaiškėjo, kad viena iš efektyviausių „profilaktinių priemonių“ buvo standartų pakėlimas. Tai yra visoje SSRS buvo 30-50 kartų padidintos leistinos ribinės normos, ir apšvitinimo kaip nebūta! Užterštą maistą iš apšvitintų regionų įsakyta atskiesti 1x10 švariu ir pateikti vartotojams (išskyrus Maskvą), taigi taip paskleidus taršą daug plačiau nei avarijos vieta. O reikėjo tą maistą sunaikinti. Tačiau sutaupyti vieną kitą milijardą svarbiau. Tokia politikų moralė.

Lietuvoje užterštumo pasekmės buvo išryškintos pagal leukozinį pieną ir 50-80 proc. atsivestų veršiukų sergamumą leukoze. Pirmą kartą apie tai buvo prabilta Mokslų akademijos konferencijoje, tačiau pateikti duomenys spaudoje buvo paneigti (remiantis pakeistais normatyvais), drįsusieji prabilti – represuoti.

Ir šiandien Lietuvoje neviešinami sveikatos bei mirtingumo duomenys, nors, logiškai mąstant, žmogaus vaiko svoris dešimtis kartų mažesnis nei veršis, taigi ir sergamumas leukoze – didesnis. Didžiausias nuostolis – gimstamumo sumažėjime bei išsigimimų padidėjime. Žinome, kad kas devintas Lietuvos gyventojas – su negalia, kas penktas vaikinas atleidžiamas nuo karinės tarnybos dėl psichikos deformacijų. Tai vis šalutiniai duomenys, kurie tik paviršutiniškai leidžia įsivaizduoti tikrąją padėtį. Bet statistiniai duomenys įvairiomis gudrybėmis ir toliau slepiami. Tokia politikų moralė.

Kai Kaliningrado srityje įvyko žemės drebėjimas ir ne bet koks, o 5 balų stiprumo, visi geologai čiupo tektoninių zonų žemėlapius, braižė epicentrus ir nustėrę laukė drebėjimo „aido“ Ignalinoje. Bet šį kartą nelaimė „praėjo pro šalį“. O galėjo būti avarija, daug siaubingesnė nei Černobilyje…

Atrodytų, tai turėjo būti akivaizdi pamoka valdžios vyrams. Bet ne. Kaip ir 1972 metais niekas nekreipė dėmesio į mokslininkų pateiktus žemėlapius ir pačioje pavojingiausioje vietoje suplanavo ir pastatė AE. Stalinistai ir siekė tikslo – „Lietuva be lietuvių“. Bet kodėl taip elgiasi nepriklausomos Lietuvos valdžia? Ir vėl planuoja neišvengiamą genocidą. Pats didžiausias Lietuvos erodas – A.Sniečkus, ir tas buvo mielaširdingesnis lietuviams, nes atkakliai priešinosi Maskvos spaudimui statyti AE. Nedesovietizuota valdžios sistema ir toliau dirba prieš savo tautą. Tokia politikų moralė.

Palyginus pasaulio valstybių AE energetikos dalį (pav. 2) bendros elektros energijos gamyboje – Lietuva pirmauja! Nykštukas su dramblio koja. Jei uždarysime AE – liksime su žibalinėmis, be pelno ir gamybos vystymo. Ir dar su šiluminių elektrinių užterštu oru. Taip buvo motyvuojama 1972–aisiais, taip ir šiais metais.

Tačiau, kaip ir prieš 30 metų, taip ir šiandien žinoma, bet slepiama, kad AE dirbs ne Lietuvai, o Kaliningrado karinei bazei, Lukašenkos režimui palaikyti ir broliams latviams, estams ir lenkams. Nes net elektros linijų iki šiol nėra nutiesta Lietuvon.

Bet pati akivaizdžiausia neteisybė – tai ekonominio nuostolio dėl AE slėpimas. Jei elektros savikaina – 10 ct už 1 KW, o mes ją pardavinėjame po 4 centus, tai 6 centų nuostolį padengia Lietuvos vartotojas, mokėdamas po 33 ct už 1 KW. Štai toks „monkės biznis“. Tai Lietuvos skurdinimas. Ir akiplėšiškai slepiamas. Tai karinės rusų bazės vidury Europos rėmimas pigia elektra – štai ką reiškia KGB rezervininko lojalumas Lietuvai ir buvusio okupanto rėmimas.

Būtina kuo skubiausiai uždaryti AE ir kartu nuimti nuostolių dengimo naštą nuo Lietuvos gyventojų pečių. Tada mūsų šiluminių elektra mums tekainuotų 15 ct už 1 KW. Apie alternatyvių energijos šaltinių panaudojimą nedviprasmiškai pareiškė ir Europos Sąjungos energetikos komisaras. Bet valdžia vaizduoja, kad negirdi. Aišku, per visokias perpaskirstymo organizacijas iš AE pasipelno dar ir tretieji asmenys. Tai tokia skalsi „melžiama karvė“, kad 250 milijonų į vieną pusę ar į kitą – visai nesijaučia. Todėl net tokią ketvirčio milijardo Baltarusijos skolą galima „numuilinti“, ir tylu?

Alternatyva

Mūsų pramonė naudojasi tik šiluminių elektrinių gaminama energija ir AE veikla nė kiek nesumažino taršos. Lietuvai visada užteko turimų elektrinių pajėgumų, be AE. Išvedus kariuomenę, kartu „išėjo“ ir karinė pramonė iš Lietuvos. Elektros poreikis sumažėjo tris kartus! Taigi rezervų turime – 50-100 metų vystyti savo pramonę. O kur dar nenaudojamos Žemaitijos terminių vandenų atsargos, vėjo energija, taupymas?

Reziumė

Tik Žaliosios partijos dėka per Europos žaliųjų parlamentą Europos Sąjungą pasiekė čia išdėstyti argumentai: Ignalinos AE ekologiškai pavojinga (tektonika), politiškai žalinga (remiama rusų karinė bazė ir Lukašenka) ir ekonomiškai nuostolinga bei Lietuvos gamybai nereikalinga.

Buvo pateiktas ultimatumas: arba AE, arba ES. Nepasižadate uždaryti – nepradedame net derybų. Lietuvos valdžia iškart sutiko.

Šiandien, kai esame ir ES, NATO narės, pradėta šturmuoti naujos AE statyba, nors nė viena sąlyga nepasikeitė: tektoninė zona nedingo, o tik suaktyvėjo, pirkėjai – ta pati rusų karinė bazė ir Lukašenka, mūsų pramonei užtenka tris kartus mažesnės nei reikia energetikos galingumo. Ir šių sąlygų niekaip nekeičia tobulesnė naujosios AE technologija. Ji žemės drebėjimų nesustabdys, kainų nepakels ir pirkėjų nepakeis – nėra nutiesta elektros laidų linijų.

Akivaizdu, kad tik ES kategoriški draudimai, o ne rekomendacijos kurti alternatyvias energijos rūšis veikia mūsiškę valdžią.

Apibendrinant istorines, ekologines, politines ir ekonomines žinias galime konstatuoti, kad:

- Branduolinė veikla yra pavojinga visai žmonijai dėl avaringumo, neišspręstų atliekų laidojimo problemų bei Ignalinos AE konservavimo nesuderinamumo su tektonine zona Lietuvoje;

- Lietuvoje neįtvirtinta demokratija, o likusi valdžioje komunistų partokratija kelia realią grėsmę, slėpdama tikrąją sveikatos bei genetikos būklę, politinius žaidimus su buvusiais okupantais, technologiniais rodikliais, ekonominius nuostolius ir ekologinę grėsmę Lietuvai ir visai Europai;

- Ignalinos AE dirba ne Lietuvos labui ir yra valdoma nelojalių Respublikai rusakalbių specialistų. Pusė jos gaminamos energijos atitenka didžiausiai Rusijos karinei bazei Europos centre, dislokuotai Kaliningrado srityje. Ji kelia realią grėsmę ir toms Europos valstybėms, kurių ekonominės ir technologinės pagalbos dėka garantuojamas Ignalinos AE saugumas;

- Lietuvos valdžia nesirūpina mokslininkų atrastų alternatyvių energijos šaltinių panaudojimu, bet ir toliau planuoja naujos AE statybą – t.y. planuoja valstybės skolų saskaitą, naują nusikaltimą ne tik prieš savo tautą, bet ir žmoniją, lyg dar būtų maža 170 milijonų nuterorizuotų, badu numarintų, GULAG’uose nukankintų, psichiatrijos ligoninėse suluošintų, kastuvėliais Tibilisyje sudaužytų, Sausio 13–ąją tankais sutraiškytų…

Buvusiems ir nepražuvusiems bei toliau valdžioje esantiems, matyt diktuoja „didysis brolis“ – žūtbūt Lietuvą palikti be lietuvių. Mūsų valdžia vėl svarsto energetikos vystymo planus ir vėl planuoja naują AE tektoninėje zonoje – tikrą lietuvių ir visos Europos genocido garantą.

Ir kaip čia tinka pranašiški L.Trockio žodžiai: „...Mes privalome paversti ją (t.y. Rusiją – SSRS) dykuma, apgyvendintą baltaisiais negrais, kuriuos prispausime tokia tironija, kokia nesisapnavo patiems baisiausiams Rytų despotams. Skirtumas bus tik tas, kad tironija bus ne dešiniųjų, o kairiųjų, ne balta, o raudona, nes mes praliesime tokias upes kraujo, prieš kurias sudrebės ir pabals visos žmonijos aukos kapitalistiniuose karuose. Stambiausi bankininkai už okeano glaudžiai dirbs su mumis. Jei mes laimėsime revoliuciją, sugriausime Rusiją, tai ant jos kapinių nuolaužų įtvirtinsime sionizmo valdžią ir tapsime tokia jėga, prieš kurią visas pasaulis suklups...“. Ką čia pridėsi?

© 2007 „XXI amžius“