Tirštėja debesys virš Kapitolijaus kalvos

JAV prezidentas Džordžas Bušas pareiškė, jog, nepaisydamas demokratų daugumos Kongrese ir Senate, netgi kai kurių respublikonų priešiškumo, vis tiek į Iraką siunčia daugiau kaip 21 tūkst. JAV karių. Baltųjų rūmų vadovas teigė, jog netgi gailisi, kad to nepadarė anksčiau. Didžioji dauguma šių karių bus pasiųsti į Bagdadą, o keturi tūkstančiai – į labai neramią Anbaro provinciją. Šiam Džordžo Bušo sprendimui, atrodo, pritaria tiktai Australija. Netgi pagrindinė JAV sąjungininkė Irako kare Didžioji Britanija tam prieštarauja. Kaip pareiškė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrė Margarita Beket, Londonas ne tiktai neketina didinti savo karinio kontingento Irake, bet ir iki gegužės pabaigos iš Irako išves daugiau kaip tris tūkstančius savo karių iš dabar ten esančio 7,2 tūkst. britų karių kontingento.

Pačiame Vašingtone aktyviai svarstomas buvusio JAV valstybės sekretoriaus Džeimso Beikerio, laikomo Bušų šeimos pagrindiniu konsultantu, ir jo grupės pasiūlymas, kaip išspręsti Irako problemą. Į šią grupę, siūlančią pertvarkyti politiką Irako atžvilgiu, įeina ir naujasis Pentagono vadovas buvęs CŽV direktorius Robertas Geitsas, taip pat Brentas Skoufordas, buvęs prezidento Džordžo Bušo vyresniojo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. Dž.Beikerio grupė šiuo metu intensyviai konsultuojasi dėl visų naujosios Vašingtono užsienio politikos klausimų. Pats Dž.Beikeris, būdamas didelis Amerikos patriotas, pirmiausia siekia rasti būdų, kaip pagaliau išlipti iš tos duobės, į kurią JAV pateko Irake. Pirmiausia – dėti visas įmanomas pastangas sustiprinant Irako nacionalinę armiją ir drauge sudaryti galimybes palaipsniui išvesti JAV kariuomenę. Todėl ir atsirado pasiūlymas, kad Vašingtonas pradėtų rimtą dialogą su „blogio ašies“ valstybėmis Iranu ir Sirija, kaip kažkada padarė buvusio prezidento R.Niksono „pagrindinis žmogus“ Henris Kisindžeris, sugebėjęs rasti bendrą kalbą su komunistine Kinija. Pasak Dž.Beikerio ir jo įtakingos grupės, jeigu Teheranas padėtų Vašingtonui sprendžiant Irako problemą, tai JAV turėtų atsisakyti ne tik „blogio ašies“ valstybės apibūdinimo, bet ir nutrauktų ekonomines sankcijas Irano režimui ir faktiškai nereikalautų nutraukti jo branduolinės programos vykdymą. Pasak Dž.Beikerį remiančių politologų, susitaikydama su Irano režimu Amerika ir apskritai Vakarai nepajus jokio pralaimėjimo. Juk kažkada JAV politika susitaikant su Kinija tiktai pagreitino komunistinio bloko subyrėjimą. Beje, labai svarbu, kad tokį Dž.Beikerio sumanymą remia ir pagrindinis Dž.Bušo sąjungininkas Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras. Tokia nauja Vašingtono politika, jeigu ji bus pradėta intensyviai įgyvendinti, susilauks didelio Izraelio nepasitenkinimo. Mat jo vadovai jau iš anksto pareiškė, jog, nepaisydamas, ar jį parems Amerika, ar ne, Izraelio pajėgos nušluos nuo žemės paviršiaus visus Irano branduolinius objektus, jeigu įsitikins, kad ten intensyviai kuriamas branduolinis ginklas. Taip pat gali pablogėti santykiai su Saudo Arabija, kurios musulmonų sunitų karališkoji dinastija neslepia savo nepalankumo musulmonų šiitų valdomoms valstybėms ir faktiškai tarsi užsitveria nuo jų „kinų siena“.

Be abejo, JAV ir Vakarams bandant suartėti su Iranu, didžiausio spaudimo susilauks Izraelis. Kaip teigia Dž.Beikerio grupė, tokiu atveju Izraelis bus spaudžiamas imtis ryžtingesnių veiksmų pagreitinant nepriklausomos Palestinos valstybės sukūrimą ir kartu paliečiant Jeruzalės, paskelbtos Izraelio sostine, statusą. Pasak Dž.Beikerio plano, Izraelis privalės sutikti, kad šventasis Jeruzalės miestas taptų tarsi tarptautine zona visų religijų – pirmiausia musulmonų ir krikščionių šventąja vieta, kurios buvimą garantuotų tarptautinė bendruomenė.

Šiaip ar taip, JAV pasitraukimas iš Irako reikštų ne tik psichologinį Dž.Bušo, bet ir galingiausios pasaulio valstybės pralaimėjimą. Vašingtonas jokiu būdu negali Irake pakartoti „Saigono varianto“ ir palikti Bagdadą.

Kitas dalykas – vis auganti Baltųjų rūmų kritika pačioje Amerikoje. Senatorė demokratė iš Merilendo valstijos Barbara Mikulski pareiškė, kad Amerika Irake atsidūrė duobėje, todėl 20 tūkst. karių siuntimą į Iraką pavadino dar didesniu tos duobės gilinimu. Jai pritaria ir senatorius Edvardas Kenedis, raginęs prezidentą Dž.Bušą pasielgti vyriškai ir pripažinti, kad ketverius metus vykdomas kursas Irake žlugo ir tą kursą būtina keisti. Tačiau demokratų dauguma JAV Kongrese ir Senate vis dėlto nesiryžta reikalauti besąlygiško amerikiečių karinio kontingento išvedimo iš Irako. Jie puikiai supranta, kad tai reikštų ne tik JAV politikos Irake žlugimą, bet ir visos Amerikos pažeminimą pasaulio akyse. O šito trokšte trokšta ne tiktai Maskva.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“