„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. sausio 24 d., Nr. 2 (139)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kas iškasė duobę sovietų imperijai?

Rusijos komunistų lyderiai nepaliauja kaltinti buvusių Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovų B.Jelcino, L.Kravčiuko ir S.Šuškievičiaus dėl prieš 15 metų Belovežo girioje pasirašyto susitarimo, paskelbusio apie nutrūkusį SSRS egzistavimą. Kai kurie komunistai netgi reikalauja mirties bausmės išdavikams, o M.Gorbačiovą bent jau pasodinti į kalėjimą iki gyvos galvos. Komunistai dogmatikai, kurių, laimė, lieka vis mažiau, nepamiršta priminti, kad ir dabartinis Rusijos prezidentas V.Putinas SSRS subyrėjimą pavadino didžiausia XX amžiaus tragedija. Tačiau kaip buvo iš tiesų? Juk, pasirašius Belovežo susitarimą, nei KGB viršūnės, nei dešimtys tūkstančių informatorių „bildukų“ („stukačių“) taip ir neužregistravo nė vieno atviro protestuotojo, tuo labiau masinio nepasitenkinimo. Vadinasi, B.Jelcinas, L.Kravčiukas ir S.Šuškievičius tapo Sovietų Sąjungos oficialiais duobkasiais ne dėl savo kokių nors politinių ambicijų ar tikslų, o dėl objektyvių priežasčių ir logikos. Tai buvo faktas, nes istorinio proceso neįmanoma užbaigti jokiais parašais. Imperijos žlugimas neišvengiamas, o trims vadovams teliko jį Belovežo girioje tik užregistruoti. Aišku, imperijos agonija galėjo būti dar pratęsta, bet istorinis jos žlugimo neišvengiamumas buvo vis labiau juntamas. Ši imperijos mirtis ištiko po labai sunkios ligos, apie kurią faktiškai žinojo ar bent nujautė visi SSRS gyventojai. SSRS viskas susipainiojo į neatrišamą Gordijaus mazgą: visiškas sovietinio ūkio neefektyvumas, pagimdęs save ryjančią ekonomiką, absoliutus SSKP lyderių nekompetentingumas ir dogminis užsispyrimas, viską naikinanti užsienio politika. Prisiminkime tiktai beprotišką strateginį lenktyniavimą su JAV ir visu Vakarų pasauliu bei NATO, tūkstančių milijardų dolerių švaistymą ne tik „socializmo lageriui“, bet ir diktatoriškiems besivystančių šalių režimams.

Aišku, Sovietų Sąjunga pagal savo gamtinius išteklius buvo turtingiausia planetos valstybė. Tačiau jos žmonėms žadėtas aukso amžius niekada neatėjo. Viskas vyko atvirkščiai. Dauguma imperijos žmonių gyveno skurde. Dargi praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje sovietinių žmonių vartojimo lygis pasiekė tiktai Meksikos lygį ir buvo tik trečdaliu didesnis nei pačių skurdžiausių Afrikos, Azijos ar Pietų Amerikos valstybių. Metusi įprastą lozungą „Viskas žmogui, viskas žmogaus gerovei“, sovietinė partinė oligarchija (SSKP CK politbiuras), kuriai priklausė absoliučiai visa valdžia, leido sovietinių žmonių vartojimui, t.y. būtiniausiems poreikiams patenkinti, skirti daugiausia 20-25 proc. nacionalinių pajamų. Tai yra vadinamajam nemokamam gydymui, švietimui, aprūpinimui gyvenamuoju plotu ir kitai „socialinei gerovei“, apie kurią nuolat trimitavo Kremlius, kaip apie milžiniškus socializmo iškovojimus. Daugelyje industrinių Vakarų šalių realiems gyventojų poreikiams patenkinti buvo ir yra skiriama 60 proc. visų pajamų. Pagal pasaulio standartus, daugiau kaip 60 proc. SSRS žmonių gyveno vos prasimaitindami, jau nekalbant apie buities dalykus. Netgi oficialiai pagal gyvenimo lygį SSRS geriausiais metais užimdavo tik 60-70 vietas pasaulyje. Nesvarbu, kad dauguma darbininkų, inžinierių, mokslo ir technikos darbuotojų plušo sąžiningai, tačiau SSRS egzistavęs ekonomikos modelis, nepripažinęs jokių rinkos dėsnių, taip pat vartotojų interesų, pavertė visus žmones bukos partinės nomenklatūros vergais, kurie dirbo nesuvokdami, kokiems tikslams panaudojami milijonų žmonių triūso produktai. Nuo Stalino laikų galiojusi sistema pagaminti visko kiek galima daugiau, visiškai nesirūpino naujų technologijų įdiegimu. Viskas buvo paleidžiama vėjais. Tarkim, 1970-1985 metais Sovietų Sąjunga pagal plieno gamybą aplenkė JAV, Angliją, Vokietiją ir Prancūziją kartu paėmus, tačiau to plieno nuolat trūkdavo. Taip pat daugiausia buvo iškertama miškų, tačiau niekas taip nesiskundė geresnio popieriaus trūkumu kaip sovietų poligrafininkai. Taip pat SSRS buvo išauginama daugiausia pasaulyje kviečių, bet kasmet vis daugiau jų tekdavo užpirkti užsienio šalyse.

Ilgą laiką buvo nežinomas faktas, kad 1979 metais SSKP politbiurui buvo perskaitytas biuro nario Kirilenkos sudarytos komisijos pranešimas apie padėtį SSRS ekonomikoje ir „liaudies ūkyje“. Iš pradžių ketinta šio pranešimo tezes netgi paskelbti „liaudžiai“. Tačiau kai tik su tos komisijos išvadomis bei skaičiais susipažino SSKP CK, jos buvo paskelbtos ypatingai slaptu valstybės dokumentu ir giliai paslėptos SSKP generalinio sekretoriaus seife. O visos pranešimo kopijos buvo sunaikintos. Šis Kirilenkos komisijos pranešimas į dienos šviesą pateko tiktai baigiantis M.Gorbačiovo valdymo laikotarpiui, o V.Putinui atėjus, apie jį stengiamasi net neužsiminti.

Tad ką „ypatinga“ rado Kirilenkos pranešime apie socialinę-ekonominę SSRS padėtį SSKP rado aukštieji nomenklatūrininkai. Pasirodo, tos komisijos ekspertai konstatavo kritinę situaciją, o šalies išsigelbėjimas gali būti tiktai radikalus posūkis 180 laipsnių. Pirmiausia pranešime pabrėžta, kad nacionalinių pajamų padidinti nebegali jokia papildoma darbo jėga, bet ir tos jėgos resursai jau visi išnaudoti. Pateikti skaičiai nuo 1966 iki 1979 metų rodė, kad ekonominio augimo tempai vis mažėjo, o oficialioje statistikoje skelbiami duomenys „paimti iš lubų“. Šioks toks ekonominis gyvenimas vyko tiktai dėl naftos ir kitų gamtinių resursų eksporto. Tuo tarpu beveik visų ministerijų ministrai statė vis naujas gigantiškas gamyklas, užuot gaminę šiuolaikinę produkciją. Tos naujų gigantų, pavyzdžiui, traktorių gamyklų, statybos nešė milžiniškus nuostolius. Todėl visu greičiu buvo paleistos vis labiau beverčių rublių spausdinimo mašinos. Tie trilijonai rublių buvo absoliučiai niekuo nepadengti. Bet baisiausia, kad beveik visa pramonė buvo skirta vien tik kariniam-pramoniniam kompleksui.

Kariauti su visu pasauliu – tai jau netilpo į jokius rėmus. Ginkluotės ir karinių priemonių gamyba SSRS ekonomikoje užėmė pirmąją vietą iš visų pramonės šalių. Ginklavimuisi buvo skiriama net 25 proc. viso SSRS Bendrojo vidaus produkto. Dargi 1986 metais M.Gorbačiovas pripažino, kad karinės išlaidos per paskutiniuosius du penkmečius augo du kartus sparčiau nei nacionalinės pajamos. Toks išaugimas buvo pats didžiausias pasaulyje. Nepasotinama karinė mašina rijo didžiąją dalį visų SSRS resursų ir jėgų. Faktiškai visi Sovietų Sąjungos žmonės kūrė tokį didžiulį karinį potencialą, galintį sunaikinti visą pasaulį. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje vien tik SSRS sausumos pajėgose buvo 200 divizijų. Armijoje tarnavo daugiau kaip 10 milijonų žmonių. Nuolatinėje karinėje parengtyje buvo 1400 tarpkontinentinių raketų, o armijos arsenaluose – 11 tūkstančių branduolinių galvučių. SSRS armija laikė užėmusi karines pozicijas nuo Elbės ir Dunojaus iki Beringo sąsiaurio, turėjo bazes nuo Naujosios Žemės iki Antarktidos, nuo Vietnamo ir Pietų Jemeno iki Kubos. Dešimtys atominių povandeninių laivų, apginkluotų sparnuotomis raketomis su branduoliniais užtaisais, naršė po visus pasaulio vandenynus. Galėjo bet kada smogti ir iš Arktikos įšalo, ir iš saulėtosios Floridos pakrančių. O tuo metu daugiau kaip 50 milijonų sovietinių žmonių gyveno ankštuose būstuose, kuriuose 8 kvadratiniai metrai ploto vienam žmogui jau buvo laikoma vos ne prabanga. 40 milijonų „homo sovieticus“ gyveno už skurdo ribos, dargi vadovaujantis pačių sovietų skelbtais skurdo standartais. Daugumos piliečių maisto kaloringumas, kaip ir medicininis aprūpinimas buvo 40 proc. atsilikęs nuo visų civilizuotų valstybių. Ir vis tiek 1979 metais Kremlius pasiuntė 100 tūkst. žmonių armiją „atlikti internacionalinės pareigos“ į Afganistaną. Daugumą šios armijos sudarė skubiai pasaukti rezervininkai ir visiškai neapmokyti naujokai. Tuo tarpu pačioje SSRS 5 proc. miestų ir 15 proc. miestų tipo gyvenviečių neturėjo vandentiekio, o 30 proc. miestų – kanalizacijos. Miestų tipo gyvenvietėse padėtis buvo dar blogesnė. Todėl visiškai neatsitiktinai SSRS nuolat didėjo gyventojų mirtingumas. Pakanka paminėti tik naujagimių mirtingumo didėjimą. Jeigu 1971 metais naujagimių mirtingumas siekė 22,9 proc. nuo 1000 gimusių vaikų, tai 1975-aisiais – jau 26,3 proc.,o 1976 metais – 31,4 proc. Minėta Kirilenkos komisija pripažino, jog šie rodikliai tris kartus viršija išsivysčiusių šalių kūdikių mirtingumo rodiklius. Tačiau šios komisijos išvados nė kiek nesujaudino nukriošusio, perdėm dogmatiško SSKP CK politbiuro, kurio nariai gyvenimą regėjo vien tiktai per savo šarvuotų ir užtamsintų ZIL’ų stiklus.

Įdomiausia tai, kad daugelis žlugusios imperijos žmonių vis dar jaučia nostalgiją tiems košmariškiems laikams. Tačiau apie tai – jau kita kalba. Kaip galėjo atsitikti, kad savo gamtos turtais turtingiausia pasaulyje imperija ištisus dešimtmečius gyveno pusbadžiu ir dar norėjo visą pasaulį padaryti panašų į ją?

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija