„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. sausio 24 d., Nr. 2 (139)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Šėtono reabilitacija

Vyresniojo ar vidutinio amžiaus žmonės dar puikiai prisimena centrinės SSRS televizijos pagrindinį politikos komentatorių Jurijų Žukovą, kuris kiekvieną savaitgalį kiek įmanydamas keikdavo Amerikos imperializmą, Vokietijos „revanšizmą“ ir be paliovos šlovino Brežnevą, Andropovą, Černenką bei kitus. Griuvus Sovietų Sąjungai, J.Žukovas visiškai dingo iš Maskvos televizijos ekranų ir ilgą laiką atrodė, kad jo jau išvis nebėra. Ir štai, atėjus į valdžią V.Putinui, šis asmuo vėl pasirodė. Per kelis paskutiniuosius metus jis netgi išleido visą seriją knygų ir monografijų, šlovinančių ne ką kitą, o patį Staliną. Tarp jų – tokios knygos: „Kitas Stalinas“, „Stalinas: valdžios paslaptys“, „Stalinas: operacija „Ermitažas“ ir kitos. Dabar tas pats komunizmo šauklys tapo aršiu imperininku. Ir ne tik. J.Žukovas šiuo metu yra Rusijos mokslų akademijos, Rusijos istorijos instituto pagrindinis istorijos specialistas, istorijos mokslų daktaras ir t.t. Šio vieno svarbiausių komunistinės ideologijos skleidėjo, o dabar imperijos atkūrimo šauklio publikacijos nuolat pasirodo Rusijos laikraščiuose, netgi moksliniais save tituluojančiais žurnaluose. Dienraštis „Komsomolskaja pravda“, tapęs vienu pagrindinių Kremliaus žiniasklaidos „organų“, šiomis dienomis paskelbė interviu su J.Žukovu. Jo žodžiai puikiai atspindi dabar Rusijoje viešpataujančias nuotaikas, o ypač atgaivinant Stalino kultą. Štai kelios ištraukos to interviu ištraukos:

Savo knygose jūs dažnai kategoriškai atmetate istorikų, rašytojų išvadas ir publikacijas, kuriose Stalino vaidmuo pateikiamas išskirtinai juoda spalva. Kaip paaiškinti tokį reiškinį?

Jeigu esi sąžiningas ir garbingas tyrinėtojas, tai niekada neprivalai giedoti choru su režimo pataikūnais. Aš įsitikinęs, kad 1991-1993 metais valdininkija ir biurokratija įvykdė kontrrevoliucinį perversmą. Jie užėmė visą valdžią. Ir dabar gyvena kaip turtingiausi visos planetos žmonės. O visa šalis – skurde. Ką jie gali pasakyti liaudžiai? Kad sukūrė nesąžiningą gyvenimą ir būtina jį keisti? Ne! Jie sako: jeigu jums nepatinka dabartinis gyvenimas, tai galite grįžti į sovietinius laikus. Šalis tada buvo ištisas Gulagas, o viso Gulago simboliu įvardijamas Stalinas. Bet jeigu jūs sužinosite tiesą, tai masinių represijų iniciatoriais buvo visai ne Stalinas ir jo grupė, į kurią įėjo Molotovas, Vyšinskis, Litvinovas, o Chruščiovas, Postyševas, Eichė. Tie žmonės, kurie skelbiami neva stalininio režimo aukomis. Ir jie atsakingi už pusantro milijono represijų aukų!

Vargu ar dar galima skelbti ciniškesnį melą. Ypač kad Molotovas, o tuo labiau prokuroras Vyšinskis buvo nekalti kaip angelai. Kaip ir tai, kad stalininio režimo laikais patirta vos pusantro milijono žmonių aukų. Juk dar Lenino laikais jų buvo sunaikinta kelis kartus daugiau. Kiek buvo sunaikinta Stalino laikais, vargu ar kas tiksliai žino iki šiol. Stalino mėsmalė dirbo visu greičiu. Ir ne vien tik 1937-1939 metais. Iki šiol kalbama apie 20 milijonų. Bet prie šio skaičiaus nepriskaičiuojama milijonai mirusių iš bado Ukrainoje vadinamosios kolektyvizacijos metais. Ir ne tik Ukrainoje. Mirę iš bado ir vergiško darbo lageriuose irgi neskaičiuojami.

Jūs tvirtinate, kad iš viso buvo tiktai pusantro milijono aukų. Tačiau juk daugelis specialistų ir istorikų, užsiimančių tomis problemomis, teigia, kad buvo represuota dešimtys milijonų žmonių.

Tą skaičių sugalvojau ne aš. Tuos duomenis paskelbė mūsų Istorijos instituto istorijos mokslų daktaras Zemskovas. Jis šimtus kartų tikrino įvairius dokumentus ir priėjo prie tokios išvados. O štai kai kurie „specialistai“ sugalvojo, kad visi žmonės, kurie sėdėjo lageriuose Stalino laikais, yra politinių represijų aukos. Nesvarbu, ar jie nešiojo vokiečių mundurus, buvo policininkai, degino kaimus, žudė tarybinius žmones. Tai jie priskiriami prie Stalino režimo aukų. Kriminalinis nusikaltėlis, banditas, vagis, valstybės turto grobstytojas, kuris atsidūrė kalėjime ar buvo sušaudytas už kriminalinius nusikaltimus, skelbiamas stalininio režimo aukomis. Visi šunys kariami ant Stalino. Kaip kažkada metu padarė Chruščiovas.

Kodėl taip yra?

Chruščiovas diskreditavo Staliną vadovaudamasis savo asmeniniais interesais. Tam, kad nuslėptų savo siaubingą dalyvavimą masinėse represijose. Jis yra antras kraugerys šalyje.

O kas buvo pirmas? Stalinas?

Ne. Tai Robertas Eichė, pirmasis Novosibirsko srities partijos komiteto sekretorius. Tai buvo nepaprasto žiaurumo žmogus. (Beje, tą iš tiesų kraugerį pasiuntė į aną pasaulį irgi pats Stalinas, kaip ir kitus masinių žudynių organizatorius ir vykdytojus – Ježovą, Jagodą bei kitą čekistų „elitą“.)

Tai kodėl Chruščiovas – antrasis kraugerys?

Todėl, kad Chruščiovas, būdamas pirmuoju Maskvos srities partijos komiteto sekretoriumi, paprašė leisti sušaudyti 8,5 tūkst. žmonių, o 32800 pasiuntė į lagerius. Gavęs tokį leidimą tą skaičių padvigubino savo iniciatyva.

Ar tai užfiksuota kokiuose nors dokumentuose?

O kaipgi! Aš šiuos duomenis radau partiniame archyve, datuotame 1937 metais. Eichė prašė nedelsiant sušaudyti 10800 žmonių ir nė vieno neištremti.

Kam jie pateikė tokius reikalavimus? Stalinui?

Ne. To jie reikalavo iš politbiuro. 1938 metais Chruščiovas buvo pasiųstas į Ukrainą ir, vos ten atsidūręs, pareikalavo sušaudyti dar 20 tūkst. žmonių. O kalbos apie 20 milijonų nužudytųjų politiniais motyvais sugalvojo buvęs SSKP CK politbiuro narys Aleksandras Jakovlevas. Šie veidmainiški skaičiai pateikiami iki šiol siekiant apšmeižti Staliną.

Toliau J.Žukovas savo komentaruose paskleidžia jau pačias didžiausias nesąmones. Esą Stalinas, jau 1936 metais kurdamas vadinamąją Stalino konstituciją, kuri, pasirodo, buvo vos ne pati demokratiškiausia pasaulyje, atmetė Lenino idėją apie pasaulinę revoliuciją ir buvo vos ne kovotojas su partine diktatūra.

Taigi, jūsų nuomone, Stalinas buvo užsimojęs prieš patį švenčiausią dalyką?

Visiškai teisingai. Daugelio tikrų komunistų nuomone, jis buvo Lenino reikalo, spalio revoliucijos idėjų išdavikas, revizionistas... (!)

Paskaitai tokius samprotavimus, kuriuos skelbia J.Žukovas, ir nejučiomis susimąstai: iki kokio marazmo galima prieiti ne tik neigiant pasaulio istorijoje neregėtas žudynes, bet ir skelbiant vadinamąją Stalino konstituciją demokratiškiausia pasaulyje. Iš tiesų apie tą Stalino „konstituciją“, perdėm falsifikuotą ir šlykščiausios propagandos dokumentą, tuo metu daug rašė demokratinių Vakarų spauda. Esą Stalinas pakeitė Lenino sugalvotą „pasaulinės proletariato diktatūros“ kursą ir nusprendė paversti Sovietų Sąjungą demokratine valstybe. Netgi Lietuvoje ėjęs žurnalas „Vairas“, ne kartą savo publikacijose įspėjęs apie didžiulį bolševizmo pavojų, 1936 metais (Nr. 9) paskelbė komentarą apie tą Stalino „konstituciją“, kuriame rašė: „Reikšminga, kad dabartinės konstitucijos įvade nebėra pasaulinės revoliucijos obalsių. Aišku, visa pareis nuo konstitucijos dėsnių taikymo praktikoje. Bet ir čia pabrėžtinai reiškiasi demokratijos tendencijos, kurios dar neseniai buvo draudžiama ištarti“. Pasirodo, ir tarp to meto garsių mokslininkų, filosofų, publicistų, visuomenės veikėjų, dažnai rašiusių įdomius straipsnius „Vaire“, buvo ir gana naivių žmonių.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija