Valstybės reikalai gali ir palaukti...

Petras KATINAS

Nors didžioji Vakarų žiniasklaida pastaruoju metu gana retai mini Lietuvos vardą, tačiau šį kartą atkreipė dėmesį į premjero Gedimino Kirkilo vizitą Gruzijoje ir ten jam parodytą išskirtinį dėmesį. Pabrėžiamas faktas, kad pats Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis vairavo automobilį, kuriuo į oro uostą važiavo Lietuvos premjeras. Štai tuo įvykiu Premjeras ir norėjo pabrėžti savo reikšmingumą tarptautinėje arenoje tarsi jam išties rūpėtų Gruzijos saugumas ir Rusijos imperijos silpninimas. Kiek didesnių komentarų susilaukė prezidento V.Adamkaus vizitas į JAV ir jo susitikimai su prezidentu Džordžu Bušu bei viceprezidentu Diku Čeiniu. Lietuvos prezidentą šįkart galime pagirti už tai, kad jis drįso, viešėdamas Vašingtone, atvirai kalbėti apie tai, jog JAV privalėtų prisidėti prie Lietuvos ir kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių energetinio saugumo užtikrinimo. Tai kur kas svarbesnis klausimas nei JAV vizų panaikinimas Lietuvos piliečiams. Šito „pyrago“ galima kol kas ir lukterėti.

Lietuva negali pasigirti tokiu užsienio spaudos dėmesiu, koks skiriamas kitai Baltijos valstybei Estijai. Netgi Rusijos spauda, nepaisant oficialios Rusijos propagandos skleidžiamos isterijos dėl paminklo rusų kariams perkėlimo iš Talino centro, pripažįsta, kad Estija per atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį, neturėdama jokių didesnių gamtos turtų, pasiekė stulbinančių laimėjimų. Štai Rusijos savaitraštis „Dielo“ paskelbė Estijai skirtą straipsnį, kuriame akcentuojama, kad šalis pasiekė didžiulių laimėjimų. Pabrėžiamas politinis stabilumas, aktyvi korupcijos kontrolė, o svarbiausia, piliečių paklusnumas teisės normoms. Pagal tarptautinį teisinio režimo indeksą Estija netgi gerokai lenkia Jungtines Amerikos Valstijas. Mūsų politikų kalbos apie tai, kad estai moka prisistatyti pasauliui ir parodyti savo gerąsias puses, nutylėdami trūkumus, skamba gana keistai. Kas gi draudžia pateikti palankų Lietuvos įvaizdį mūsų valdžios institucijoms? Bet ką čia pateiksi, jeigu, pavyzdžiui, antrajame Lietuvos mieste Kaune suimti du aukšti Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai. Ir ne eiliniai, o pats to skyriaus viršininkas ir jo pavaduotojas.

Lietuvos įvaizdžiui pasaulyje kelti daug gali padėti mūsų išeivija. Ypač gausi ir gerai organizuota išeivija JAV. Tačiau mūsų tautiečių Amerikoje organizacijoms ir vadovams šiuo metu rūpi visiškai ne tai. Po Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimo, jog lietuvis, gyvenantis JAV ar kitoje šalyje, turėdamas tos šalies pilietybę, praranda Lietuvos pilietybę, tiesiog sukrėtė didžiąją daugumą mūsų išeivių. Ypač tuos, kurie visą savo gyvenimą ir veiklą paskyrė savo senelių ir tėvų žemei, negailėdami triūso ir pinigų kiekviena proga primindavo pasauliui apie pavergtą savo tėvynę. Jie pasijuto paniekinti ir grubiai atstumti. Juk niekas negali paneigti, jog dėl to, kad JAV niekada nepripažino Lietuvos okupacijos, yra didelis mūsų išeivių organizacijų aktyvios veiklos nuopelnas. Todėl Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pasipiktinimas dėl Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimo visiškai suprantamas. Beje, prezidentui V.Adamkui viešint JAV, susitikimuose su Lietuvių Bendruomenės atstovais šis klausimas buvo vienas pagrindinių.

Šiomis dienomis Lietuvos politikus ir visuomenę vėl iš naujo sukėlė jau senokai eskaluojama žydų turto grąžinimo problema. Lietuvoje viešėjęs naujasis Izraelio ambasadorius Latvijai ir Lietuvai, reziduojantis Rygoje, Chevras Ivri sakė, jog apskritai Izraelio ir Lietuvos santykiai yra geri, tačiau viena didžiausių dviejų tautų problemų tebėra žydų turto Lietuvoje grąžinimo klausimas. Pasak Izraelio ambasadoriaus, iškilo problemų su asmeninio žydų turto grąžinimu, pirmiausia susijusių su pilietybe. Pagal galiojančius Lietuvoje įstatymus negali būti grąžintas turtas asmenims, neturintiems Lietuvos pilietybės. Izraelis nesutinka su tokiu sprendimu. Žydų bendruomeninio turto grąžinimo klausimas taip pat yra opus. Kiek tai kainuos Lietuvos biudžetui? Anksčiau buvo skelbta, jog grąžintinas žydų turtas įvertintas apie 174 mln. litų. Kita vertus, žinant, jog per karą Lietuvoje sunaikinta nemažai žydų, į tą turtą pretenduoja tarptautinės žydų bendruomenės. Pretenzijas ypač reiškia JAV žydų komiteto Tarptautinių reikalų departamentas, kurio vadovas A.Balevis pastaruoju metu tapo nuolatinis Lietuvos svečias, susitinkantis su pačiais aukščiausiais Lietuvos pareigūnais. Tarpusavyje dėl to turto pešasi ir patys Lietuvos žydai. Labai nesutaria Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas S.Alperavičius, Kauno religinė žydų bendruomenė, Vilniaus chasidų bendruomenė. Daugelis Lietuvos žydų veikėjų reiškia nepasitikėjimą Lietuvos žydų paveldo fondui, kurį įsteigė Pasaulio žydų restitucijos organizacija, Lietuvos žydų bendruomenė ir Lietuvos žydų religinė bendrija. Beje, pusę to fondo valdybos sudaro asmenys iš įvairių pasaulio žydų organizacijų, pirmiausia amerikiečių.

Kauno religinės žydų bendruomenės reikalų tvarkytojas Mauša Bairakas pareiškė esąs tikras, kad pinigai pateks JAV žydams, kurie spaudžia Lietuvos Vyriausybę, o Lietuvos žydai tuos pinigus matys kaip savo ausis.

Peršasi išvada, kad žydų turto grąžinimo klausimas ne toks jau paprastas dalykas. Ypač žinant didelę kitų šalių, ypač Amerikos žydų bendruomenės įtaką visame pasaulyje. Todėl tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žydų turto grąžinimo problema neverta pernelyg didelio dėmesio. Reikia pripažinti, kad rūpesčių mūsų užsienio politikos vadovams ir be jų pakanka.

Kaip Lietuvai geriausia elgtis Rusijos ir Baltarusijos konflikto situacijoje? Palaikyti Baltarusijos prezidentą A.Lukašenką – rizikingas dalykas. Juk Briuselio eurokratai gali pakelti triukšmą, kad Lietuva palaiko autokratą Baltarusijos prezidentą jo grumtynėse su Maskva. Pakankamai akivaizdu, kad Rusija pastaruoju metu naudoja Lenkiją, Lietuvą, Ukrainą, o dabar ir Baltarusiją kaip savo poligoną kiršinant iš vidaus Europos Sąjungą. Todėl Lietuvai dabar kaip niekada reikalinga brandi ir įžvalgi politika. Visiškai neaišku, kaip elgsis ES vadovai su tuo reklamuojamu energetiniu saugumu. Visai nesvarbu, kad skelbiamos tos energetinės nepriklausomybės stiprinimo deklaracijos, Maskva ir toliau gana sėkmingai stiprina savo energetinę galią, įtraukdama į veiklą galingas Vokietijos ir Prancūzijos firmas. Pagaliau kokia tos lyg ir pajudėjusios iš mirties taško elektros tilto per Lenkijos teritoriją statybos ateitis? Tuo labiau matant, kokie politiniai procesai vyksta kaimyninėje Lenkijoje, kuri laikoma strategine Lietuvos sąjungininke. Iš brolių Lecho ir Jaroslavo Kačynskių aplinkos pasitraukus jų ištikimiausiems bendražygiams – gynybos ir vidaus reikalų ministrams bei policijos vadovui ir pasikeitus net penkiems finansų ministrams, tampa visiškai neaiški dabartinės Lenkijos vyriausybės padėtis ir jos ilgaamžiškumas. Duok Dieve, kad brolių Kačynskių vakarietiška ir krikščioniška pozicija išsilaikytų ilgesnį laikotarpį. Taigi artimiausioje Lietuvos kaimynystėje – Lenkijoje ir Baltarusijoje vyksta gana sudėtingi procesai. Dėl to Lietuvos diplomatams teks pasukti galvas.

Tačiau valstybės reikalai kol kas atidedami į šalį, nes jau kurį laiką patys aukščiausieji valdžios pareigūnai užsiėmę savivaldos rinkimų kampanija. Netgi pats Premjeras su partijos vadu blaškosi po Lietuvą agituodami už savuosius. Blogiausia, kad Premjero kabinete nuolat tariasi valdančiosios partijos lyderiai apie tai, kaip laimėti rinkimus. G.Kirkilas yra Socialdemokratų partijos rinkimų štabo vadovas. Tai kieno reikalais jis labiausiai rūpinasi – valstybės ar savo partijos? Matant tokį pavyzdį, sunku patikėti, kad Vyriausybės vadovui rūpi valstybės reikalai, kova su išsikerojusia korupcija ar užsienio investicijų pritraukimu. Dėl pastarojo dalyko Lietuva beviltiškai atsilieka nuo jau minėtos Estijos. Tačiau Premjerui ne tas galvoje. Investuotojai gali ir palaukti. Svarbu išlaikyti Lietuvą senosios ir naujosios nomenklatūros rankose. Juk gegužės mėnesį – „istorinis“ socdemų suvažiavimas, kuriame bus renkamas naujas partijos vedlys. Tuo labiau kad pretendentų į A.Brazausko kėdę netrūksta. Tarp jų, aišku, ir pats Premjeras.

© 2007 „XXI amžius“