„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. vasario 14 d., Nr. 3 (140)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Deguto šaukštas

„Nekaltas“ abejingumas ar išdavystė

Algirdas ENDRIUKAITIS

Lietuviai pabėgėliai Vakaruose

Daugeliui lietuvių teko pabėgėlių dalia. 1944 metų viduryje, kai visi čečėnai jau buvo deportuoti, Raudonoji armija pradėjo antrąją Lietuvos okupaciją. NKVD daliniai, kurie trėmė čečėnus ir Krymo totorius, vadovaujami generolo Vetrovo, atvyko į Lietuvą vykdyti savo išmoktų baudžiamųjų veiksmų, siekdami sunaikinti Lietuvos pasipriešinimo jėgas, sutramdyti lietuvius, juos sovietizuoti ir įtvirtinti okupaciją.

Daugelis sovietų karininkų, atsiųstų tuo metu į Lietuvą, buvo susiję ir su Čečėnija. Pulkininkas Jevgenijus Rudakovas, turėjęs keturių klasių išsilavinimą ir 18 metų čekisto darbo stažą, 1944 metais buvo Čečėnijos ir Ingušijos ASSR valstybės saugumo liaudies komisaras ir pasižymėjo tremdamas čečėnus. O 1944 metų rugsėjo mėnesį jis perkeltas į Lietuvą eiti Lietuvos SSR Valstybės saugumo Liaudies komisaro pavaduotojo operatyviniam darbui pareigas. 1947 metais į Lietuvą, į Biržų rajoną, dirbti čekistu atsiųstas papulkininkis Aleksandras Ševatovas, kuris 1941-1943 metais Grozno rajone buvo NKVD skyriaus viršininkas. Tai liudija, kad mūsų tautų likimai buvo viename naikinimo katile, kurį kurstė tos pačios imperijos jėgos.

Lietuviai nepamiršo baisios 1940-1941 metų sovietų okupacijos ir represijų, kai į Sibirą ir SSRS šiaurės rajonus buvo ištremta daugiau nei 20 tūkst. lietuvių, daug lietuvių buvo suimti, pasodinti į kalėjimus ar nužudyti. Daugiau nei 120 tūkst. lietuvių, bijodami represijų, 1944-ųjų viduryje patraukė į Vakarus. Didžioji lietuvių dauguma liko savo krašte, organizavo pogrindžio judėjimą, taip pat ir ginkluotą pasipriešinimą, kurio metu žuvo daugiau nei 20 tūkst. partizanų.

Mes įgijome didžiulę lietuvių pabėgėlių gyvenimo Vakaruose patirtį. Pirmais metais mūsų pabėgėliai gyveno Vakarų Vokietijoje. Po penkerių metų jie išvažiavo, daugiausia į JAV, kur gyveno nemaža prieškario lietuvių diaspora, taip pat į Didžiąją Britaniją, Australiją ir kitur.

Iš pradžių pabėgėliai gyveno labai sunkiai. Štai Vokietijos pabėgėlių lageriuose dienos maisto norma žmogui sudarė 2000 kalorijų (Chruščiovo laikais sovietų kalinys gaudavo 2413 kalorijų). 1948 metais per dieną pabėgėlis gaudavo 300 g miltų, 4,5 g sūrio, 5 g kiaušinių miltelių, 15 g cukraus, 40 g kruopų, 10 g kavos pakaitalo, 450 g bulvių košės, 100 g daržovių.

Visgi Vokietijos pabėgėlių lageriuose veikė lietuviška gimnazija, mokyklos, teatras, meno ansambliai, buvo leidžiami žurnalai ir laikraščiai, vadovėliai, grožinė literatūra, rengiamos tautinės šventės, sporto varžybos, veikė partinės ir įvairios visuomeninės organizacijos. Tuo pačiu metu lietuviai pabėgėliai su laiškais, pareiškimais ir kreipimaisi eidavo pas vietos valdžios ir tarptautinių organizacijų atstovus, keldami klausimus dėl padėties okupuotoje Lietuvoje ir reikalaudami jai laisvės.

Čečėnų pabėgėliai Lietuvoje

Pirmojo Rusijos karo su Čečėnija metu Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, čečėnų buvo vienetai. Antrojo Rusijos karo su Čečėnija metu, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas naudojo išskirtinai čekistų išdegintos žemės metodus, daugeliui čečėnų paprasčiausiai tapo nepakeliama gyventi savo krašte ir jie pradėjo dideliais būriais bėgti į Vakarus. Didesnė dalis čečėnų iš Lietuvos, kur jie atvykdavo kaip į tranzitinę šalį, traukėsi toliau – į Lenkiją, Austriją, Vokietiją, Prancūziją. Mes suprantame pabėgėlius, juos užjaučiame ir stengiamės jiems padėti.

Dabar Lietuvoje gyvena iki 300 čečėnų. Kas jie? Dauguma jų gyvena miestuose, todėl gali lengviau rasti darbą. Jaunesnio amžiaus žmonės lengviau prisitaiko prie gyvenimo ir darbo sąlygų kitoje šalyje.

Kai kurie čečėnai atvykėliai slapstosi nuo savo kraštiečių, žiūri tik savo reikalų ir nesirūpina palikta tėvyne, galimybėmis jai materialiai ir moraliai padėti. Paprastai jų santykiai su Lietuvos valdžia nėra blogi, bet, kaip čečėnai, jie savanoriškai izoliavosi ir atitolo nuo savo istorinių šaknų, pareigos savo proseneliams, žemei, tapo egoistais ir individualistais.

Kai kurie jų, – bet nemanau, kad tokių yra daug, – vis laukia, ir jeigu Čečėnija iškovos nepriklausomybę, jie gali pasirodyti ten kaip geri, protingi, padorūs, sąlyginai turtingi žmonės, kurie tais pačiais asmeniniais reikalais užsiims jau ne svetimoje žemėje, o tėvynėje. Galbūt jie net užims kokius nors postus, bet jų sąžinė tebėra senoji, tik save mylinčio žmogaus, ir jų širdis liko abejinga. Kiti jau iš viso neketina kada nors grįžti į tėvynę.

Tokius žmones šiandien galima pavadinti savanoriškai nutolusiais nuo savo tautos. Žinoma, jie ne išdavikai, o paprasčiausiai silpni žmonės, praradę savo savigarbos šaknis ir išdidumą. Jiems Čečėnija egzistuoja kaip sentimentalus atsiminimas, o ne kaip kraujuojantis ir neišmatuojamas skausmas, kurį gydyti privalo kiekvienas padorus žmogus, o juo labiau – čečėnas.

Maždaug tokia pati padėtis ir tų, kuriuos galima pavadinti tūnančiais. Jie atvirai negadina čečėnų įvaizdžio, bet neprisiima atsakomybės už tautą ir užsiėmę tik savo gerove. Galima sakyti, kad jie išėjo ilgalaikių atostogų. Jie apie save yra geros nuomonės, jų asmeninė ramybė yra svarbesnė negu Čečėnijos 1990-1991 metų idėjos. Toks žmogus mano, kad ateis laikas, ir jis pradės veikti. Bet bus jau vėlu, nes veikti reikia šiandien, todėl, kad šį laiką reikia priartinti. Darbo atidėliojimas reiškia, kad toks žmogus gudriai prisitaikys prie kitų atlikto darbo.

Politiniuose planuose visuomet reikia numatyti blogiausią variantą. Jeigu gyvenimas pateiks geriausią, tuomet nieko bloga neatsitiks, o jeigu tikėsimės tik geriausio atvejo, o gyvenimas pateiks blogiausią – mes panikuosime ir neliks laiko pataisoms.

Čečėnų istorinis likimas ir ateities prognozės rodo, kad savo likimą svetimoje šalyje būtina kurti ne trumpam laikui, o ilgam periodui, todėl viską daryti ir organizuoti reikia iš pamatų ir rimtai. Galų gale, jeigu žmogus čia gyvens bent vieną mėnesį, jis privalo palikti apie save gerus prisiminimus, nes rūpintis savo tėvyne negalima tik su pertraukomis. Sustojimas šioje srityje reiškia atsisakymą visko, nes tai tolygu galimybei žmogui toliau gyventi, kai jis nustoja kvėpuoti. Miręs jau neprisikelia.

Blogo poelgio, kaip ir išdavystės, paprastai pataisyti jau nėra galimybių, o nuodėmių išpirkimas retai būna nuoširdus, naudingas ir reikalingas. Istorijoje juoda dėme lieka stalininiai čečėnų trėmimai, žvėriški šiandieniniai okupantų ir Čečėnijos kolaborantų veiksmai. Todėl bet koks, net minutės abejingumas Čečėnijos dvasiai ir esmei yra įvykusi istorija, kurios neperrašysi.

Antičečėniškai nusiteikę pabėgėliai

Dauguma čečėnų pabėgėlių teisingai suvokia savo sunkią padėtį: jie dirba, svajoja grįžti į tėvynę, kiek leidžia galimybės dalyvauja visuomenės gyvenime, stengiasi nepamiršti ir laikytis savo papročių ir tradicijų, pagal galimybes moraliai ir materialiai dalyvauja čečėnų diasporos veikloje.

Šiems žmonėms svarbu, kad jų vaikai mokytųsi čečėnų kalbos, žinotų ir gerbtų savo istoriją, papročius. Tokių yra dauguma. Tai tikri čečėnai patriotai, kurie atstovauja savo tautai ir jos dvasiai, Čečėnijos laisvės ir nepriklausomybės idėjai, demonstruoja išdidų ir pagarbų savo tautos charakterį bei galvoja apie savo Nochčijčo ateitį.

Tačiau yra keletas asmenų, dar jauno amžiaus, kuriuos dėl jų išskirtinio elgesio būtinai turi įvertinti patys čečėnai. Tie žmonės tuščiai leidžia laiką, nieko neskaito, nedalyvauja visuomenės gyvenime, naktimis lankose baruose, demonstruoja tuščią, parodomąją ir artistišką aroganciją, nepriima geranoriškų vyresnių ir išmintingų žmonių patarimų, neigia, kad žmogaus protas ir veiksmai gali būti gražūs ir aukšti kaip nuolat išdidžios ir nepalenkiamos Čečėnijos kalnų viršūnės. Jie nesuvokia, kaip kai kuriuos jų veiksmus vertina Lietuvos gyventojų kultūringoji dalis.

Reikia gerai suprasti, kad Lietuvoje naktinius barus lanko labai nerimta publika – jauna, neišsilavinusi, nekultūringa, neišprususi, tie jaunuoliai netgi linkę nusikalsti, o stiprieji gėrimai, muštynės ir kvailystės yra jų gyvenimo būdas ir prasmė. Todėl jaunų čečėnų buvimas tokioje terpėje prilygina juos tam pačiam žemam sluoksniui, ir daromos atitinkamos išvados apie čečėnų jaunimą, kaip antai: jie esą nesupranta, kad buvimas tokioje purvinoje aplinkoje visuomet sutepa, nes tai ypač nekultūringa keiksmų, muštynių, nusikaltimų ir žmogaus orumo degradavimo aplinka. Vadinasi, jie turi tokių pačių polinkių ir taip pat mąsto kaip ir vietos sukčiai, kurie neskaito knygų, nesisemia pasaulio išminties, nesidomi savo tėvyne; jie tolsta nuo čečėnų alkoholio vartojimo tradicijų; jie nesilaiko tradicinių čečėnų papročių gerbti vyresniųjų patarimus, neteisingai supranta vyriškumą ir drąsą, kai bendrauja su vietos primityviais ir kultūros prasme atsilikusiais arba nusikalstamo pasaulio asmenimis; pagaliau jiems būdingas beprasmis ir karikatūriškas noras imtis policijos funkcijų „auklėti“ ir „mokyti“ chuliganiškų paskatų turinčius vietos „šaunuolius“.

Perimamas primityvus, svetimas elgesys

Tokie žmonės paprastai neturi kritiškos nuomonės apie savo veiksmus. Kas atsitinka po to, kai čečėnai perima tokį elgesį? Baruose egzistuoja savotiškai primityvus mažai išprususių žmonių ritualas ir nėra jokio poreikio arba galimybės čečėnams ten ką nors pakeisti, tai yra purviniausioje vietoje padaryti švarą. Čečėnų „pralaimėjimas“ – absoliutus.

Iš karto kyla klausimas: kokiu tikslu jūs atvykote į Lietuvą, kokias idėjas ir tikslus sau keliate, kaip panaudojate duotą jums brangų laiką? Galima tiesiai atsakyti, jog toks elgesys rodo, kad jūs atsisakėte savo vyriškumo, išdidumo ir įsiliejote į kvailių ir primityvių būtybių bendruomenę, perėmėte jų elgesį ir veiksmus, taip sakant, užkibote ant meškerės kabliuko su slieku. Jūs galėtumėte patys ilgai taip „mokytis“, jeigu taip nebūtų daroma gėda čečėnams ir Čečėnijai. Taigi kyla klausimas: kaip tai siejasi su kova dėl nepriklausomybės?

Tokių asmenų arogancija trukdo jiems suprasti, kad Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, viskas suvokiama ne taip, kaip mes patys save vertiname; juk iš šalies viskas kitaip atrodo. Kai kurių čečėnų primityvus elgesys kenkia visiems jų tautiečiams, nes Lietuvos spauda ir televizija pasakoja apie blogus čečėnus. Jokios reikšmės neturi tai, kas teisus ar neteisus, kas pradėjo aiškintis santykius, kas kaltas, o kas ne, nes visiems žinoma, kad į barus, norėdami patenkinti kvailiausius poreikius, vaikšto tik vienminčiai. Žiniasklaidoje pateikiamas vaizdas, kad tokie čečėnai – bailiai, nes jie savo gyvenimo būdu Lietuvoje išduoda tuos, kurie kovoja su okupantais Čečėnijoje. Šitaip šie čečėnai prisideda prie V.Putino propagandos politikos, teigiančios, kad čečėnai yra banditai ir neverti nepriklausomybės.

Ir pamažu plinta nuomonė, kad tokie žmonės – ne pabėgėliai, o atsisakantys nepriklausomybės dezertyrai ir išdavikai. Čia galima prisiminti porą atvejų, kai čečėnai ėmėsi nusikalstamos veiklos. Ši tautos gėda išskirtinai susijusi su naktinėmis gėrimų įstaigomis ir yra nusikaltimas čečėnų tautos garbei, orumui ir išdidumui. Tokių veiksmų negalima vertinti kaip šėliojimo, tokie veiksmai yra naikinamos tautos išdavystė.

FST ranka: mokama arba nemokama

Išdidus žmogus gyvena garbingai, kaip visuomet buvo Kaukaze. Ir šiandien, sunkią Čečėnijai valandą, kiekvienas padorus čečėnas privalo laikyti save mobilizuotu, kad ir kur jis gyventų – Arguno tarpeklyje, Šatojuje, Lietuvoje, Lenkijoje, Austrijoje, Vokietijoje ar Amerikoje.

Mūsų istorija žino išdaviką Chanpašą Terkibajevą, infiltruotą į Čečėnijos prezidento aplinką. Kas gali paneigti galimybę, kad Rusijos specialiosios tarnybos specialiai neatsiuntė užverbuoto čečėno į Lietuvą siekdamos, kad jis čia savo elgesiu darytų gėdą čečėnų tautai, tai yra dirbtų siekdamas parodyti, kad čečėnai neverti nepriklausomybės. FSB veikia net Londone, tai kodėl negali dirbti kitose šalyse?

Toks vadovas atlieka įtakos agento vaidmenį. Pasinaudodamas jaunų čečėnų ambicijomis ir neteisinga išdidumo samprata, jis dirba savo darbą: renka informaciją, kuria neigiamą čečėnų įvaizdį Lietuvos visuomenėje, atitraukia jaunimą nuo mokymosi ir domėjimosi visuomeniniu darbu, skaldo čečėnų diasporą. Visa tai ir įeina į čečėnų tautos naikinimo planus.

Lietuviui sunku įsivaizduoti, kad pabėgėlis, mylintis savo tėvynę ir nepriklausomybę, gerbiantis teisę ir tiesą, pralietą savo giminaičių ir tėvynainių kraują, galėtų būti silpnavalis ir nusikalstamu elgesiu daryti gėdą savo tautai. Tokius žmones galima pavadinti išdavikais, specialiai atsiųstais arba dirbančiais dėl savo silpnos iniciatyvos, kuri tik mažina Čečėnijos draugų skaičių.

Diasporos pareiga apsiginti

Aišku, neįmanoma priversti mylėti tėvynės. Bet, pasinaudojant pabėgėlio statusu, prisidengiant juo, kenkti visiems pabėgėliams, kenkti daug iškentėjusios tautos įvaizdžiui – neleistina. Tai – išdavystė, tiesioginis Kadyrovo režimo rėmimas.

Šiandien toks „didvyris“ sako: „Man į viską nusispjauti!“ Bet kol jis dangstosi pabėgėlio ir čečėno vardu, vertinti turi tie, kurie mąsto kitaip. Pasaulyje žmonės svarsto taip: jeigu tau nereikalinga tėvynė, tai ir tu tėvynei nereikalingas. Spjauti į tėvynės „šulinį“, iš kurio visi semia vandenį, negalima.

Čečėnų diaspora Lietuvoje negali abejingai žiūrėti į žmones, kurie ne tik užtraukia gėdą, bet ir daro žalą diasporai ir tėvynei. Vietos diasporos atstovai būtinai ir skubiai privalo pasikalbėti su tais tautiečiais, paaiškinti ir perspėti, kad ateityje apie jų elgesį bus oficialiai, atvirai paskelbta, pranešta giminėms tėvynėje ir vietos valdžiai, kad diaspora atsiriboja nuo tokio žmogaus ir jo negina, nes jis save vertina labiau už tėvynę ir save išbraukė iš savo tautos istorijos. Tylėti apie tokius smerktinus veiksmus būtų tolygu nutylėti apie kolaborantų nusikalstamus veiksmus Čečėnijoje, nes abiem atvejais gaunamas vienodas rezultatas: moralinis ir fizinis sunaikinimas.

Gali kam nors kilti klausimas, kodėl mes tai sakome, kodėl priekaištaujame.

Nuo Džocharo Dudajevo laikų daug lietuvių politikų ir visuomeninių organizacijų domėjosi Čečėnijos nepriklausomybe ir ją rėmė; ir dabar domisi. Prie to prisidėjo ir pabėgėlių problemos. Mūsų klausia: kaip ir kodėl? Mes nieko nekvietėme į Lietuvą, mes dabar niekam neįsakinėjame, kiekvienas elgiasi taip, kaip nori. Bet mes vertiname ir tai darysime ateityje. To reikalauja mūsų garbė, mūsų orumas ir pagarba Čečėnijos nepriklausomybei.

Šiandien Čečėnijos istoriją kuriate jūs

Prašome gerai suprasti, kad tokie atskirų asmenų veiksmai Lietuvai nesukelia problemų. Mes paprasčiausiai norime atkreipti dėmesį į tai, kad negalima visų apskritai laikyti lygiais, vertais pagarbos pabėgėliais vien tik dėl to, kad jie yra čečėnai (Ramzanas Kadyrovas taip pat čečėnas!). Jeigu toks „didvyris“ pabėgėlis palieka savo išdavikišką pėdsaką, nematydamas skirtumo tarp Lietuvos ir Rusijos, jeigu savo gyvenimu Lietuvoje jis rodo blogą pavyzdį, jeigu buvimas Lietuvoje jam tėra labai trumpas ir nenaudingas, jeigu grynai žmogiškos savybės yra našta, tuomet jam tenka atsakomybė prieš Čečėnijos ir Lietuvos istoriją.

Niekas nieko neverčia imti pavyzdžio iš kitų šalių. Įsivaizduokite save Čečėnijos istorijos puslapiuose ir tada suprasite savo reikšmę. Nėra už ką gerbti silpnavalio žmogaus ir išdaviko. Bet kuris lietuvis gali paklausti, ką tokiam „didvyriui“ reiškia ypatinga vienarankio, vienaakio ir su viena koja Baisanguro Benojevskio kova arba sunkiai sužeisto abreko Chasuchos Magomadovo drąsa, kai jis 1976 metais, prieš žūdamas, naktį iš klausos šūviu nukovė išdavusį jį kaimo gyventoją.

Ar tokiam žmogui ką nors reiškia abrekas iš Charačojaus kaimo Zelimchanas Gušmazukajevas, kuris 12 metų kėlė siaubą Rusijos valdžiai? Netgi kai jis 1913 metais žuvo, baudėjai keturias valandas bijojo prisiartinti prie jo kūno.

Ar toks žmogus gerbia atminimą Alavdi Ustarchanovo iš Ačchoj Martano, kuris buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu? Prancūzai jį vadino komandoru Andre, ir už kovą su vokiečiais Prancūzijoje 1944 metais apdovanojimą jam asmeniškai įteikė generolas Šarlis de Golis. Komandoras Andre su motociklu įsiverždavo į nedidelius kaimus, nesustodamas iššaudydavo vokiečių štabo apsaugą ir dingdavo.

O kiek tūkstančių didvyrių žuvo ir buvo nukankinti pastaruoju metu. Todėl jūs kiekvienas galite kasdien užduoti sau šį klausimą: „Ką visa tai reiškia man ir mano giminei, ką aš šiandien nuveikiau Čečėnijos labui?“ Koks bus atsakymas, taip ir įvertinsite save. Iš tiesų tokio klausimo jums niekas neužduos, bet vertins ne tik jūsų žmonės Čečėnijoje, Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Kodėl tokiam atskalūnui nieko nesako tai, kad visa jūsų tauta 1944 metais buvo klastingai suvaryta į 12 525 vagonus? Negi jūs nesate jai įsipareigoję? Ar jūs žinote, ką 2006 m. kovo 9 d., remdami Čečėniją, pasakė devyni Nobelio taikos premijos laureatai ir Torolfo Rafto premijos laureatai? Ar jūs žinote, ką savo kreipimesi sakė 22 koncentracijos (filtravimo) stovyklų kaliniai ČRI 2006 m. spalio 10 d.?

Prisiminkite tai, kai sumanysite atverti primityvių pasilinksminimo vietų duris arba padaryti ką nors kita neprotinga, kas prieštarauja jūsų tautos tradicijoms. Jūsų kvailystės Rukloje, lygiai kaip ir muštynės vėlai vakare 2006 metų rugpjūtį šokių aikštelėje Ostendėje, Belgijoje, liudija, kad esate arti Čečėnijos nepriklausomybės priešų stovyklos.

Todėl kyla klausimas: „Ar jūs esate vyrai? Jeigu taip, tai kieno pusėje esate?“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija