Ar XXI amžiaus imperija pasiduoda?

Marius MARKUCKAS

Visiškai neseniai, sausio 23 dieną, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Džordžo Bušo pasakytoje metinėje kalboje galbūt vis dar buvo galima įžvelgti neišblėsusį Baltųjų rūmų ryžtą, susijusį su vykdoma politika Irake. Vis dėlto, atsižvelgiant į realią prezidento, o kartu ir visos Amerikos situaciją, tuo pačiu metu galima drąsiai teigti, jog šis ryžtas tėra fasadinis. Tikroji padėtis Artimųjų Rytų regione kuo toliau, tuo labiau įrodo, kad nepasiteisino skubotos ir dirbtinės „demokratizacijos“ kelias, vykdytas Dž.Bušo ir jo komandos. Nepasiekė planuoto įvertinimo šis „karo žygis“ ir pačiose Jungtinėse Valstijose: tai patvirtina ne tik dar palyginti neišblėsusi Demokratų partijos pergalė prieš respublikonus Atstovų rūmuose bei Senate, bet ir prezidento Dž.Bušo populiarumo reitingas, kuris puikiausiai reprezentuoja paprastų Amerikos piliečių sąmonėje nuo seno besiformuojančias ir jau ne pirmą sykį atsiskleidžiančias nuotaikas (paskutiniais duomenimis, Dž.Bušu nepasitiki maždaug 65 proc. JAV piliečių). Esant tokiai situacijai, iš esmės lieka vienintelis, tačiau galbūt svarbiausias klausimas: ar iš tiesų XXI amžiaus imperija pasiduoda?

Prezidentas – tik „sugyventinis“?

Norint atsakyti į šį klausimą, didžiausią dėmesį pirmiausia derėtų sutelkti į tai, kas vyksta ne kitose valstybėse ar kraštuose, o pačiame „centre“, tai yra Jungtinėse Valstijose, nes, kaip teigia laiko patikrinta teorija, didžiausių imperijų griūtys įvykdavo ne tada, kai tai paskatindavo išorės veiksniai, bet tuo metu, kai tokios kapituliacijos poreikis ir neišvengiamumas iškildavo pačios imperijos viduje. Be abejo, dabartinę JAV tiesiogiai tapatinti su senosiomis imperijomis kažin ar būtų korektiška. Taip pat kažin ar verta diskutuoti apie tai, jog esti kažkoks realus pagrindas pačiai JAV vidinei destrukcijai. Tačiau visgi kai kuriais aspektais Amerika ir senosios imperijos turi panašumų, o pagrindinis jų – santykiai su svetimomis šalimis ar regionais. Būtent čia būtų galima sakyti, jog imperialistinio mąstymo bruožų JAV vykdomoje užsienio politikoje išties esama ir jie gana aiškiai pasireiškia. Tačiau šiuo metu minėtas „imperialistinis žygis“ per Artimuosius Rytus yra atsidūręs savotiškoje kryžkelėje, kurioje įtakingiausiems JAV politikams vėl tenka rinktis tarp tolimesnio karo ir dar daugiau aukų arba pralaimėjimo pripažinimo ir karo veiksmų nutraukimo.

Tokia „pasirinkimo“ situacija susidarė neseniai. Juk, vos tik demokratams iškovojus pergales anksčiau minėtuose rinkimuose į Atstovų rūmus bei Senatą, buvo galima lengvai prognozuoti, jog pokyčių JAV politiniame gyvenime nepavyks išvengti. Iš dalies tai puikiausiai patvirtino ir naujausioji prezidento Dž.Bušo metinė kalba, kurioje ankstesniais metais vyravusius reikalavimus pradėjo keisti nuolankesnis tonas arba, pasak kai kurių užsienio analitikų, ryžtingas ir bent jau iš dalies realias kalbas – vis dar ryžtinga, tačiau savotiškai bejėgiška retorika, apeliuojanti tik į pirmapradžius pragmatiškus tikslus arba žmonių saugumo jausmą.

Būtent tai iš dalies patvirtina, kodėl Dž.Bušo, kaip JAV vadovo, padėtis palaipsniui pereina į tai, kas politikos mokslų pasaulyje įvardijama kaip „sugyventinio režimas“. Iki tol buvęs nepajudinamas prezidentas jau nebėra visagalis. Tiesa, reikia pripažinti, kad JAV visgi išlieka prezidentine respublika, o kartu yra išsaugomas ir autentiškas valdžios padalijimo principas. Tačiau nesunku suprasti ir tai, kad Dž.Bušas, ignoruodamas Atstovų rūmų ar Senato rekomendacijas, pirmiausia ignoruotų ne jų narius, o milijonų amerikiečių valią. Vadinasi, sprendimai, susiję su Artimųjų Rytų regionu ir šiuo metu esantys gyvybiškai svarbūs Dž.Bušo politiniam autoritetui, nepaisant prezidento ir jo aplinkos norų ar pasisakymų, visgi turėtų būti derinami su oponentais, o ne priiminėjami vienašališku administracijos sprendimu.

Demokratų rankose – sprendimų galia

Vis dėlto net ir šioje, rodos, pakankamai aiškioje politinėje situacijoje vis dar yra neatsakytų klausimų. Ko gero, šiuo metu svarbiausias klausimas yra toks: ar iš tiesų Demokratų partija sugebės sukurti produktyviai oponuojančią ideologiją respublikonams? Bent jau kol kas galima būtų teigti, kad Demokratų partijos nariai apsiriboja „kalbelėmis“ (arba dažnai nieko nelemiančiomis rezoliucijomis) ir neturi tvirtos bei vienareikšmės pozicijos, kuri sukurtų apčiuopiamas pasekmes kalbant apie tolesnę Amerikos strategiją Afganistane bei Irake. Kitaip sakant, visuotinai ryžtingos pozicijos nebuvimas yra dabartinio prezidento ir jo sprendimų palaikymas. Visgi tikrai esama vilties, jog konfrontacija tarp šių dviejų partijų sustiprės, nes, kaip minėta, demokratų pasyvumą jų rinkėjai ilgainiui pradės traktuoti kaip balsavimo metu išreikštos valios neatstovavimą, taigi ir pergalės netolimuose prezidento rinkimuose būsimiems demokratų kandidatams pasiekti taip lengvai, kaip dabar gali klaidingai atrodyti, tikrai nepavyks. Todėl galima tvirtai teigti, kad motyvacijos (galbūt netgi priverstinės) produktyviai oponuoti respublikonams,kartu ir Dž.Bušui, Demokratų partijos nariai iš tikrųjų turi ir pakankamai daug.

Šią motyvaciją galėtų sustiprinti ir tas faktas, jog kone oficialiai paaiškėjo, kad karas Afganistane, o vėliau ir Irake buvo tik maža dalis karinio plano, kurį jau seniai rengia Dž.Bušas. Ne paslaptis, kad pastaruoju metu itin daug diskutuojama apie tai, jog iš Irako JAV kariuomenei nenaudinga pasitraukti anaiptol ne todėl, kad saugoma ir prižiūrima „demokratijos kokybė“ (kiti teigia, kad saugoma ir prižiūrima ne „demokratijos kokybė“, bet nafta), bet todėl, kad yra ruošiamasi naujoms atakoms prieš kitą „blogio ašies“ šalį – Iraną. Nesunku suprasti, jog karo pabaigos, toliau tęsiant tokią „politiką“, greitu laiku tikėtis tikrai neįmanoma. Atsižvelgiant į visus faktus, galima drąsiai teigti, kad jeigu ir toliau nuosekliai bus stiprinamas JAV karinis pajėgumas Irake – tai bus geriausias ženklas, jog šiame regione netrukus vėl pakvips paraku. Žinoma, dėl to toliau neišvengiamai žūtų Amerikos kareiviai, ir kartu didėtų paprastų JAV rinkėjų nepasitenkinimas savo šalies politine valdžia, tačiau, skirtingai nuo ankstesnių metų, šis nepasitenkinimas dabar būtų siejamas ne tik su Respublikonų, tačiau ir su Demokratų partijos vardu.

Vis dėlto tokioje situacijoje kone visiškai nestebina Dž.Bušo ir kitų respublikonų ryžtas toliau vykdyti savo pradėtas karines kampanijas. Tai lengvai paaiškinama ne tik pragmatiniais motyvais, bet ir tuo, jog vienintelis būdas išsaugoti Respublikonų partijos, kartu ir Dž.Bušo „garbę“ – sukompromituoti Demokratų partiją, tai yra parodyti paprastiems JAV piliečiams, kad jų išrinkti demokratai tėra tik politiniai „pažadukai“, kurie iš tikrųjų neturi jokios politinės valios priimant sprendimus ir yra dar blogesni už kritikuojamus respublikonus. Būtent todėl šiuo metu pro didinamąjį stiklą pirmiausia stebimi ne respublikonų, bet Amerikos demokratų veiksmai, kurie ir bus geriausias atsakymas į straipsnio pradžioje užduotą klausimą, ar JAV karų politikai lemta sustoti.

Grėsmės – visuotinės ir amžinos

Prezidentas Dž.Bušas savo metinėje kalboje taip pat paminėjo seną tiesą, kad Jungtinėms Valstijoms vis dar rimtai gresia teroristų išpuoliai. Tačiau drauge buvo pamiršta pridurti, kad šis pavojus nėra lokalizuotas vien tik JAV teritorijoje, o paplitęs kur kas plačiau. Tokiu atveju galbūt būtų galima teigti, jog, nepaisant intensyvios kritikos, prezidento ir administracijos planai nepasiduoti terorizmo šmėkloms išties yra pagirtini. Vis dėlto kur kas dažnesnis karinės jėgos, bet ne tarptautinio dialogo naudojimas leidžia suabejoti liberaliai demokratiškos JAV įvaizdžiu ir atskleidžia visiškai kitokį Amerikos politikų įvaizdį nei tas, kuris yra suformuotas įvairiais pompastiškais pasirodymais ar deklaracijomis. Būtent todėl nėra keista, jog palaipsniui stiprėjęs tarptautinės bendrijos nepasitenkinimas JAV vykdoma politika Artimųjų Rytų regione šiuo metu jau tiek išaugo, kad netgi neretai suabejojama pačios Amerikos demokratiškumu ir pagarba žmogaus teisėms bei laisvėms (kitaip sakant, yra prarandamas iki tol gyvavęs valstybės moralinis autoritetas). Drauge aiškėja, jog, esant tokiai situacijai, pavojus gresia ne vien tik JAV, bet ir visam Vakarų pasauliui, kartu ir su juo siejamoms demokratinėmis vertybėms, nes nesunku suprasti, kad suteptos krauju šios vertybės įgauna visiškai kitą, netgi priešingą prasmę.

Paradoksalu, tačiau, matant tolesnį intensyvų JAV armijos ginklavimąsi, galėtume teigti, kad, net ir atsisakius ambicijų į tolesnius Artimųjų Rytų „demokratijos“ karus, konfliktas tarp vis didėjančios karinės galios ir potencialaus jos galimybių panaudojimo mažėjimo dalies amerikiečių sąmonėje visada išliks. Taigi bent jau kol kas pasaulyje neišvengiamai egzistuos ir įtampa, kuri, sprendžiant iš Dž.Bušo kalbos ir, deja, abejingos demokratų reakcijos į ją, irgi bet kuriuo metu gali įgyti ne kalbų, bet sukrečiančių veiksmų formas.

© 2007 „XXI amžius“