Kas kam neria kilpą?
Kol visokie žmogaus teisių aktyvistai, netgi Europos
šalių esantys ir buvę premjerai lieja ašaras dėl buvusio Irako diktatoriaus
Sadamo Huseino pakorimo, kažkodėl pasigirsta nedaug balsų, kai Maskva
ant Europos kaklo jau veržia energetinę kilpą. Savaime suprantama,
ne tiek energetinę, kiek politinę. Belieka tiktai laukti, kada tą
kartuvių virvę patrauks.
Pakanka tik peržvelgti Rusijos ir kai kurių ES
šalių spaudą, kurioje užsipuolami Lenkijos politikai, ir pirmiausia
broliai Kačynskiai, prezidentas ir premjeras, kurie esą deda visas
pastangas supriešinti Europos Sąjungą su Rusija ir atimti iš jos
energetikos monopolį. Kad ir ką kalbėtume, tačiau iš visų permainų,
2006 metais įvykusių Centrinėje ir Rytų Europoje, didžiausia buvo
Rusijos tapimas energetine supervalstybe. Vos prasidėjus 2006 metams,
V.Putinas įsakė Gazprom užsukti dujas Ukrainai. Šis Kremliaus
žingsnis atsiliepė ir ES šalių aprūpinimui dujomis. Nors šis draudimas
netrukus buvo atšauktas, tačiau Europai aiškiai parodyta, ko galima
laukti iš Rusijos. Kremlius nepaliauja aiškinti, kad jis tiekia
naftą ir dujas kitoms šalims, vadovaudamasis vien tiktai komerciniais
pagrindais. Tačiau net ir didžiausiems Rusijos draugams tampa aišku,
jog Maskvai svarbiausia išnaudoti energetinį faktorių ne tiek ekonominiu,
kiek politiniu požiūriu. Pavyzdžiui, Kaukaze tai pirmiausia pasiekė
Gruziją, oficialiai paskelbtą priešiška Rusijai valstybe. Tbilisis
priverstas mokėti už dujas kur kas brangiau nei kaimyninė Armėnija,
nors rusiškos dujos į ją teka per Gruzijos teritoriją. Gazprom
tvirtina, jog nebebus jokių lengvatų nė vienai buvusiai sovietinei
respublikai, net pačiai Rusijai. Tačiau jeigu taip ir įvyktų,
Rusijos gyventojai tai pajus ne anksčiau kaip po 2008 metų prezidento
rinkimų. Nepaisant to, ar V.Putinas bus išrinktas trečiajai kadencijai,
ar jo statytinis.
Tačiau Kremliaus kontroliuojamas Gazprom nesitenkina
tiktai dujų kainų didinimu, o siekia, ir gana sėkmingai, valdyti
dujų transportavimo tinklus. Kartu su vokiečių partneriais visi
dujų tiekimo ir paskirstymo objektai jau perimti Vengrijoje, Čekijoje
ir Slovakijoje, o šiemet Gazprom persikėlė net per Lamanšą, įsigijęs
vieną nedidelę dujų kompaniją Didžiojoje Britanijoje.
Vis labiau augant Rusijos gyventojų nacionalizmui,
V.Putinas, naudodamasis tokia tendencija, išpešė labai daug. Pirmiausia
vis agresyvėjančia Rusijos užsienio politika. Tuo tarpu Rytų ir
Vidurio Europoje, t.y. šalyse, tapusiose ES ir NATO narėmis, tokiose
kaip Čekija, Slovakija ir Vengrija, nebekreipiama dėmesio į Rusijos
užmačias. Vietos politikai daugiausia užimti tarpusavio politinėmis
rietenomis, o tuo puikiai naudojasi Rusija ir jos bičiuliai senojoje
Europoje, visą kaltę dėl nenuolaidžiavimo Rusijai versdami Lenkijai,
iš dalies Baltijos šalims. Tokia Varšuvos pozicija nepatenkintas
ir Berlynas, kuris nuo sausio 1-osios perėmė pirmininkavimą ES.
Kaip elgsis Vokietijos kanclerė Agela Merkel, ypač dėl Europoje
kilusio neslepiamo susirūpinimo dėl buvusio Rusijos FST darbuotojo
A.Litvinenkos nužudymo Londone bei tolesnės Rusijos ne tik energetinės,
bet ir užsienio politikos apskritai, kuri, be abejo, artėjant Rusijos
prezidento rinkimams bus dar griežtesnė, sunku prognozuoti. Aišku
viena: nuo sausio 1-osios į ES priėmus Rumuniją ir Bulgariją tolesnė
ES plėtra bus užšaldyta neribotam laikui. Tuo labiau kad derybos
šiuo klausimu su Turkija atsidūrė kritiškoje padėtyje. Ši krizė
gali apskritai nubraukti klausimą dėl plėtros.
Pačia skaudžiausia Europos vieta tebelieka buvusi
Jugoslavija. Nors 2006 metais Hagos tribunolo kalėjime mirė karo
nusikaltimais kaltintas buvęs Serbijos diktatorius Slobodanas Miloševičius
ir su jo mirtimi neramumų šiame regione tapo žymiai mažiau, tačiau
nestabilumas išlieka. Pavyzdžiui, Serbijoje didelę įtaką turi ekstremistinė
Radikalų partija. Bosnija atsidūrė aklavietėje, o ES ir visa tarptautinė
bendruomenė vis atideda galutinį sprendimą dėl ginčijamos Kosovo
teritorijos statuso. Faktiškai Kosovo problemos sprendimas irgi
atidėliojamas dėl Maskvos intrigų. Juk labai aukšti Kremliaus atstovai
ne kartą įspėjo, jog paskelbus Kosovo nepriklausomybę, Maskva gali
bemat pripažinti separatistinių nuo Gruzijos atplėštų respublikų
Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę arba net jų prijungimą
prie Rusijos.
Bet, šiaip ar taip, dabar kad ir kas pirmininkautų
ES, vis labiau aiškėja, kad Gazprom diktatą Europai teks kęsti
gana ilgai. Nesvarbu, kad liberaliau mąstantys Rusijos verslo atstovai
ir sutiktų, kad Maskva ratifikuotų Energetikos chartiją, tačiau,
anot vieno aukšto Europos Komisijos pareigūno, labai mažai vilčių,
jog kietakakčio Rusijos prezidento V.Putino pozicijos dėl energetikos
nei Vokietijos kanclerei A.Merkel, nei kitiems ES lyderiams palaužti
nepavyks. Tuo labiau kad svarbiausias dujas iš Rusijos transportuojančios
įmonės Gazprom verslininkas yra pats V.Putinas ir jo kagėbistinė
aplinka.
Apie šitą Rusijos energetinio monopolio pavojų
pagaliau gana griežtai prakalbo ir Europos Sąjungai pirmininkaujanti
Vokietijos kanclerė Angela Merkel, aiškiai pabrėždama, kad Rusija
su Gazprom pagalba gali parklupdyti ant kelių Europą be tankų
ir raketų. Tai jau kažkas labai nauja Berlyno politikoje. Po įvykusio
Maskvos ir Minsko konflikto, kuris buvo pavadintas net naftos karu,
kai Rusija nutraukė dujų tiekimą ne tik Baltarusijai, bet ir Lenkijai,
Vokietijai, Čekijai ir Slovakijai, ES rimtai suabejojo Rusijos,
kaip energetikos išteklių tiekėjos, reputacija. Ir ne tik ES. Štai
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas kategoriškai atsisakė
pasirašyti susitarimą dėl dujų tiekimo Azerbaidžanui, mokant 200
ar 230 dolerių už 1000 kubinių metrų dujų. Azerbaidžano prezidentas
sakė nė kiek neabejojantis, kad rusiškų dujų problema yra ne Gazprom
nepaprastas gobšumas, o politinio spaudimo priemonė. Jis pažymėjo,
jog Kremlius labai nepatenkintas tuo, kad Azerbaidžanas parduoda
jam nereikalingą dujų kiekį kaimyninei Gruzijai. Azerbaidžano vyriausybės
atstovai pareiškė, kad nedvejodami pakeis rusiškas dujas į mazutą,
kurio Azerbaidžane pakanka.
Žinomas Maskvos žurnalistas Vadimas Dubnovas,
apibūdindamas Maskvos ir Baku konfliktą dėl dujų, pabrėžia, jog
V.Putinas suteikė Gazprom pernelyg daug laisvės ir tas, plėšdamas
pinigus kiek įmanydamas, gadina Maskvos santykius su NVS šalimis.
Bet svarbiausia, anot V.Dubnovo, Maskvą labiausiai erzina, kad Baku
ir Tbilisiui pasirengusi padėti Turkija: Azerbaidžano rusiškų dujų
atsisakymas sukels dar didesnį rezonansą nei išreklamuota naftos
istorija su Baltarusija. Ir primena, jog Iranas yra labai suinteresuotas
tiesti dujotiekį į Europą per Maskvos nekenčiamos Gruzijos teritoriją.
Todėl, pasak V.Dubnovo, istorija su Azerbaidžanu ir Gazprom pinigų
godulys gali labai skaudžiai atsiliepti Kremliui.
Petras KATINAS
© 2007 XXI amžius
|