Imperiniai kliedesiai

Paskutiniuoju metu girdint žinomų Rusijos politikų, tarp jų ir paties prezidento V.Putino, pasisakymus, jau nekalbant apie istorikais pasivadinusių Kremliaus politikos vertintojų publikacijas, sudaromas įspūdis, kad Rusiją supa vien tiktai priešai, besitaikantys atplėšti nuo jos „istorines“ teritorijas.

Štai šiomis dienomis pasirodė dienraščio „Pravda“ vedamasis straipsnis, pavadintas „Rusijos gabalą norisi atsiplėšti beveik visiems“. Pirmiausia, žinoma, užsipuolamos Baltijos valstybės. Esą jos klastoja savo istoriją ir pateikia ją tik sau naudinga linkme. Pabrėžiama, kad Latvijos ir Estijos santykių su Rusija istorija prasideda tiktai nuo Pirmojo pasaulinio karo, kada Vokietijos imperija okupavo Pabaltijį. Tiesa, primenama, kad jeigu Latvija ir Estija visada teisėtai priklausė Rusijos imperijai, tai užsimenama, jog „su Lietuva truputį kitas reikalas“. Esą pagal 1918 metų Bresto taikos sutartį bolševikų valdžia atidavė Pabaltijį Vokietijai. O 1918 metais, žlugus Vokietijos imperijai, Latvija ir Estija paskelbė savo nepriklausomybę ir, padedant tiems patiems vokiečiams bei baltagvardiečiams, išstūmė raudongvardiečius ir pradėjo derybas su bolševikais. Tarp Sovietų Rusijos ir Estijos 1920 metais buvo pasirašyta Tartu taikos sutartis, pagal kurią Estija gavo visą valstybinį ir karinį Rusijos imperijos turtą, buvusį Estijos teritorijoje, ir dar priedo 15 milijonų ikirevoliucinių rublių. Pagal Tartu sutartį bolševikai, pasirodo, neteisėtai perleido Rusijai dešinįjį Narvos upės krantą ir Pečioros rajono teritoriją. O pagal 1920 metų Rygos taikos sutartį Latvija irgi gavo visą buvusios Rusijos imperijos turtą ir dar keturis milijonus aukso rublių bei Pytalovo rajoną Pskove. Todėl akcentuojama, kad Tartu ir Rygos 1920 metų taikos sutartys, kaip ir 1918 metų Bresto taikos sutartis su Vokietija, neturi jokios juridinės galios, nes 1920 metais Sovietų Rusijos nepripažino visa tarptautinė bendrija. „Vadinasi, Tartu, Rygos ir Bresto sutartys tebėra niekinės, o Latvija ir Estija istoriškai yra tik Livonija ir Kuršas, kaip buvusios Rusijos imperijos dalys.“

Pasirodo, Baltijos šalys savo nepriklausomybę paskelbė neteisėtai ir jokios su bolševikais pasirašytos sutartys negalioja.

Pastaruoju metu imta vadinti niekinėmis ir kitas tarptautines sutartis. Kaip žinoma, šiais metais baigiasi Ukrainos ir Rusijos susitarimo punkto galiojimas dėl dabartinių Ukrainos sienų pripažinimo. Neatsitiktinai Rusijos Valstybės Dūmoje iškeltas klausimas nepratęsti šios sutarties galiojimo. Taip pat iškeltas ir Krymo grąžinimo Rusijai klausimas. Visa tai svarstant, remiamasi 1774 metų Rusijos imperijos ir Otomanų imperijos (Turkijos) sutartimi, pagal kurią Turkija atidavė Krymą Rusijai su sąlyga, jog, jai praradus Krymą, jis vėl sugrįžta į Turkijos sudėtį… Esą ir Kaspijos regiono šalys, priklausančios NVS, nori atplėšti nuo Rusijos jai teisėtai priklausančią Kaspijos jūros šelfo dalį.

Diskutuojama, kad tuometinio JAV valstybės sekretoriaus Dž.Beikerio ir SSRS užsienio reikalų ministro E.Ševardnadzės sutartis dėl Beringo sąsiaurio esą irgi neteisėta. Mat „išdavikas“ E.Ševardnadzė atidavė JAV 200 mylių SSRS teisėtai priklausiusio Beringo sąsiaurio jūros šelfo, kuriame nepaprastai daug žuvies ir krabų, ir dėl to Rusija kasmet praranda mažiausiai po 200 milijonų dolerių. Prie Rusijos žemių grobikų priskiriama ir Gruzija, kuri siekia užimti irgi Rusijai priklausančias Abchaziją ir Pietų Osetiją. Užkliūva netgi Kazachstanas: dabartinė Rusijos siena su Kazachstanu tiktai sąlyginė, o pasikeitus tarptautinei padėčiai ir Kazachstanas gali pareikšti pretenzijas į Rusijos žemes.

Pasirodo, į „šventas“ Rusijos žemes kėsinasi netgi „senoji“ Europa. Nežinia iš kur ištrauktas teiginys, kad net Suomija gali pareikalauti grąžinti Stalino 1939-1940 metų žiemos kare užgrobtus Kareliją ir Vyborgą. Dar keisčiau, kad Kremliaus strategai kalba visišką nesąmonę apie Suomijos pretenzijas į Kareliją ir kitas SSRS užgrobtas Suomijos teritorijas. Visi Suomijos vadovai daugybę kartų oficialiai ir kitokiais būdais yra pareiškę, jog ir už dyką atiduotos Karelijos neimtų. Juk šiam suniokotam kraštui atkurti iki minimalaus Suomijos gyvenimo lygio reikėtų dešimčių milijardų eurų. Užsipuolama ir Norvegija, kuri neva reikalauja atsiplėšti Rusijos valdas Arktikoje. „Tačiau 1990 metais E.Ševardnadzės išdavystė daug ko išmokė Rusiją, ir jokių teritorinių nuolaidų Arktikoje Norvegija negaus“, – pabrėžia „Pravda“. Savo aliarminį vedamąjį apie „priešų“ kėsinimąsi į Rusijos žemes laikraštis užbaigia šiais žodžiais: „Nemažai problemų ir su Kaliningrado sritimi. Lietuvoje veikia organizacija, kuri šį Rusijos ekslavą vadina Mažąja Lietuva, o Kaliningradą – Karaliaučiumi“. O ką jau kalbėti apie Vokietiją, puikiai prisimenančią savo Rytų Prūsiją, kuri, kaip ir Suomija, svajojanti apie Kareliją. Yra dar ir Lenkija, kuri gali prisiminti tai, jog Kaliningradas kažkada buvo ne Kenigsbergas, o Krulevecas, įėjęs į Lenkijos karalystės sudėtį. O jeigu dar pridėti Japonijos pretenzijas į Pietų Kurilus ar Kinijoje skelbiamus žemėlapius apie jos „prarastas teritorijas“ net iki Irkutsko, tai galima tvirtinti, kad, anot prezidento V.Putino, „nudvėsusio asilo ausys kyšo iš visų pusių“.

Deja, apie „nudvėsusio asilo ausis“ V.Putinas kalbėjo tuo metu, kai Latvijos parlamente kilo kalbos apie Pytalovo (Abrenės) rajono priklausomybę, kuris pagal 1920 metų taikos sutartį buvo atitekęs Latvijai. Tokių ir panašių publikacijų Rusijos žiniasklaidoje pastaruoju metu pasirodo daugybė. Jau nekalbant apie Valstybės Dūmos deputatų pareiškimus. Tai gana pavojinga tendencija. Tuo labiau kad pačios Maskvos pasirašytos tarptautinės sutartys skelbiamomis niekinėmis, o jas pasirašiusieji vadinami išdavikais.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“