Klaidžiojimas be kompaso

Petras KATINAS

Premjeras G.Kirkilas, mažumėlę atitrūkęs nuo rinkimų batalijų, išmąstė, jog Baltijos valstybėms vertėtų vienu metu įsivesti eurą. Mat, pasak Premjero, pirmiausia todėl, kad visų trijų Baltijos šalių ekonominė padėtis yra panaši. Tokiam pasiūlymui pritaria ir Estijos premjeras Andrusas Ansipas. Tačiau ekonomikos ekspertai gana skeptiškai vertina tokį Premjero pareiškimą. Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimundas Kuodis sakė, jog Europos Sąjunga nuolat primena, kad euro zonos plėtra yra ne politinis, o ekonominis projektas ir valstybės vertinamos pagal objektyvius, kiekvienai atskirus kriterijus. Todėl panašaus pobūdžio politiniai susitarimai prieštarauja pačiai „euro klubo“ dvasiai. Ekonomikos ekspertų ir specialistų nuomone, euro įvedimui Baltijos valstybėse labiausiai trukdo pernelyg didelė infliacija, nors visus kitus euro įvedimo kriterijus šios trys šalys atitinka. Lietuva šiuo metu neatrodo taip jau blogai palyginti su Latvija ir Estija. Jeigu paskutiniųjų dvylikos mėnesių infliacija Lietuvoje siekė 4 proc., tai Estijoje – 5,1 proc., o Latvijoje – netgi 7 proc. Šių metų sausio mėnesį Lietuvoje infliacija buvo nulinė. Tačiau dėl bendrų veiksmų, besiveržiant į euro zoną, ekspertų nuomonės skiriasi. Vieni teigia, kad, siekiant pakliūti į euro zoną, pirmiausia reikia stengtis patiems, norint atitikti Mastrichto kriterijus. Anot SEB Vilniaus banko vyriausiosios analitikės Vilijos Tauraitės, tada niekas Lietuvos nebebadytų pirštais, jog buvome pirmoji valstybė, kuriai nebuvo leista įsivesti euro. Tuo tarpu banko „DnB Nord“ vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis mano, jog, derinant veiksmus, Baltijos valstybių politikams derėtis bei ginčytis su Europos Komisija būtų kur kas lengviau. Apskritai svarstant, kada bus įvestas euras – 2009-aisiais, ar 2011-2012 metais, ne taip jau ir svarbu. Litas vis tiek tvirtai surištas su euru. Tačiau tarptautinėje arenoje Lietuvai nemažai ir kitų problemų. Pirmiausia – energetinis saugumas. Štai kur reikia derinti savo veiksmus su Lenkija, o ne tik su Latvija ir Estija bei kitomis Baltijos jūros skalaujamomis šalimis.

Vasario 12 dieną Vilniuje surengtoje tarptautinėje konferencijoje Baltijos šalių ekspertai kategoriškai tvirtino, jog Šiaurės Europos dujotiekis, sujungiantis Rusiją ir Vokietiją („Nord Stream“), kurio dalis tiesis Baltijos jūros dugnu nuo Vyborgo Rusijos Leningrado srityje iki Greifsveldo Vokietijoje, iš esmės yra žalingas. Pagrįstai nuogąstaujama, kad Baltijos jūros dugnu nutiesus Rusiją ir Vokietiją jungiantį dujotiekį, Maskva tikriausiai neatsispirs pagundai šantažuoti Baltijos valstybes, čiaupais manipuliuodama dujų tiekimą. Ekspertai primena, jog iš tranzitinių valstybių tapsiančios pasyviomis vartotojomis Baltijos šalys dar labiau bus pažeidžiamos nei dabar. Tiktai jokios tarptautinės konferencijos, ekologų skelbiamas susirūpinimas, jog, tiesiant tą dujotiekį, gali iškilti rimtų ekologinių problemų, nes ėmus kasinėti Baltijos jūros dugną, gali būti pažeistos cheminės bombos ir sviediniai, likę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, nesukelia kokių nors reakcijų. Tokio pavojaus iš tiesų esama. Tačiau Europos Komisijai tokie dalykai, atrodo, beveik nerūpi. Briuselio biurokratai, jeigu ir išklauso įspėjimų dėl galimų ekologinių grėsmių, tai, geriausiu atveju, pareiškia, jog nieko nauja čia nėra, nes tie cheminiai šaudmenys, esantys Baltijos jūros dugne, jau taip surūdiję ir sudūlėję, kad ir taip, be jokios priežasties, gali bet kada subyrėti. Tad esą ir neverta kelti triukšmo – kaip bus, taip bus. Be to, Europos Komisija laikosi tvirtos nuomonės, kad tas Rusijos-Vokietijos dujotiekis grynai komercinis projektas ir nekelia absoliučiai jokių grėsmių Baltijos šalims. Todėl leidžiama suprasti, kad Lenkijai, Lietuvai, netgi Švedijai nėra ko aušinti burnų. EK netgi „pataria“ Baltijos šalims, jeigu joms jau taip nepatinka Šiaurės Europos dujotiekis „Nord Stream“, imtis studijų, kaip nutiesti alternatyvius dujotiekius. Vienas EK pareigūnas panašiai ir pasakė: „Jeigu jūsų (Baltijos šalių) dujininkai nemato reikalo atlikti tokių tyrimų dėl alternatyvių dujotiekių, tai ne Europos Komisijos problema“. Ir EK atstovai šiuo atveju – teisūs. Nes, kaip pabrėžė EK atstovybės Lietuvoje vadovas Kęstutis Sadauskas, pačios Lietuvos atsakomybė dėl jos energetinio saugumo kur kas didesnė nei Europos Komisijos ar kieno nors kito.

Juk iš tiesų ne Europos Komisija kalta, kad „pragmatiška“ Lietuvos Vyriausybė nusprendė parduoti trečdalį „Lietuvos dujų“ Rusijos dujų monstrui „Gazprom“. Aišku, kaltinti tuo vien Lietuvos valdžioje sėdinčių „pragmatikų“ nevertėtų. Juk faktiškai bet kokių alternatyvių projektų prastūmimas yra visų Baltijos šalių problema dėl šių valstybių dujų bendrovių pavaldumo Rusijos dujų milžinui „Gazprom“. Be jo sutikimo šalys tuo klausimu faktiškai negali imtis jokios iniciatyvos. Tad valdžios pareigūnų kalbos, kad jie neva rūpinasi Lietuvos energetiniu saugumu, daugiausia tėra skirtos vidaus vartojimui. Kita vertus, kaskart vis aiškiau matyti, jog labai aukšti ir įtakingi mūsų Vyriausybės asmenys, dėl tariamai gerų kaimyninių santykių, pernelyg ir nesistengia ieškoti rimtesnio užtarimo ES viduje ne tik dėl didesnio energetinio saugumo, bet ir kitais klausimais.

Atrodo, viskas daroma atvirkščiai. Štai žemės ūkio ministrė net užsakomuosius didžiulius straipsnius skelbia pagrindiniuose dienraščiuose, nuolat primindama, kad Rusija žemės ūkio ir maisto sektoriuje yra stambiausia Lietuvos partnerė. Kitaip tariant, be Rusijos – pražūsime. Toks draugės Kazimiros rūpestis Rusija jau tęsiasi visus šešiolika atkurtosios nepriklausomybės metų, todėl šlovinančių liaupsių Maskvoje mūsų ministrei niekada netrūksta. Užtat tikriausiai nesulauks Kremliaus katučių teisingumo ministras Petras Baguška, kuris per Europos Sąjungos Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdį pritarė Estijos delegacijos siūlymui papildyti baustinų veikų sąrašą tokiais stalinistinio režimo nusikaltimais, kaip gyventojų deportacijos ir represijos. Balandžio mėnesį ES Teisingumo ir vidaus reikalų taryba rengiasi priimti sprendimą dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija. Estija ir Lietuva tikisi, kad prie panašių nusikaltimų pagaliau bus priskirti ir komunistinio režimo nusikaltimai. Juk iki šiol Europa jų beveik nepastebi, bet niekad nepamiršta priminti apie žydų holokaustą. Nors hitlerininkų šeši milijonai sunaikintų žydų – tai tik maža dalis palyginti su Stalino-Berijos nukankintais milijonais. Vien iš Lietuvos bolševikų okupacijos metais buvo ištremta, nužudyta ar savanoriškai emigravo šimtai tūkstančių žmonių. Skelbiama, kad Lietuva dėl okupacijos neteko milijono gyventojų. Ar ES Teisingumo taryba įtrauks bolševikų padarytus nusikaltimus į baustinų veikų sąrašą, daug priklausys ir nuo Lietuvos pozicijos. Ar ji bus tokia, kokią išreiškė teisingumo ministras P.Baguška, dar visiškai neaišku. Juk Maskva puikiai žino, kokie asmenys sėdi Lietuvos valdžioje ir parlamente. Neatsitiktinai Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas „draugiškai“ kreipėsi į Lietuvos Seimą, prašydamas įvertinti paminklo sovietiniams okupantams iškėlimą iš Estijos sostinės Talino centro. K.Kosačiovas žino, ką daro. Juk Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komitetui vadovauja senas senosios partinės nomenklatūros bičiulis J.Karosas. Tiesa, jis priverstinai išstenėjo, kad Lietuvoje vis dėlto buvo sovietinė okupacija, nors daugiau kalbėjo apie „išvadavimą“.

Susirūpinimą kelia ir krašto apsaugos ministro „iškilaus socialdemokrato“ Juozo Oleko užuominos apie galimą nedidelio Lietuvos karių kontingento išvedimą iš Irako. Nežinia, kaip tokį žingsnį įvertintų Vašingtonas. Juk per neseniai įvykusį prezidento V.Adamkaus vizitą į Vašingtoną ir prezidentas Džordas Bušas, ir viceprezidentas Dikas Čeinis net kelis kartus dėkojo Lietuvai už jos karių dalyvavimą Irake. J.Oleko teiginiai, kad iki rugpjūčio mėnesio ir Danija išveda savo 500 karių kontingentą, ir net pagrindinė JAV sąjungininkė Didžioji Britanija ketina išvesti dalį savo karių, todėl ir Lietuva neprivalo atsilikti, gana migloti. Vis akivaizdžiau dabartinėje politinėje situacijoje, ypač po Rusijos prezidento imperinės kalbos Miunchene, matyti, kad vieninteliais Lietuvos ir kitų pokomunistinių šalių užtarėjais bei gynėjais gali būt tiktai amerikiečiai. Tai jau suprato Lenkija ir Čekija. Pasitikėti ES, iki šiol neturinčios tvirtos ir nuoseklios savo užsienio ir gynybos politikos, ypač jos narių saugumo klausimais, tikrai neverta.

© 2007 „XXI amžius“