Tautinės valstybės atsisakymas – „Aktyvių piliečių Europa“

Algirdas ENDRIUKAITIS

Gerai prisimename sovietmetį, kai komunistų partija ir KGB mokė, kad nereikia ignoruoti tautinių klausimų, bet nereikia jų ir sureikšminti. Tai reiškė, kad vyks rusinimas ir tai bus vadinama tautų draugystė. Lygiai dabar tokią pat politiką vykdo ES. Jos tikslas – superliberalizmo pagrindu, kuriam nesvarbi praeitis ir ateitis, o rūpi beširdė, veidmaininga tik šios dienos pinigų laisvės lavina, dvasingumo sąskaita lengvinti biznio sąlygas. Tautinė valstybė, tautos bendrumas tam yra kliūtys ir jų naikinimas vyksta demagogijos ir gražbylystės priemonėmis. Lietuvoje tai primena dažną patiklumą šiandieniniams telefoniniams sukčiams.

Ispanų filosofas Ortega i Gasetas išmintingai pastebėjo: „Visi mūsų materialiniai pasiekimai gali išnykti, nes artėja grėsminga problema, nuo kurios sprendimo priklauso Europos likimas. (…) Visuomenės valdymas pateko į rankas tam tikro tipo žmonių, kuriems civilizacijos pagrindai yra beverčiai, kaip ir bet kokia civilizacija apskritai. (…) Šios sudėtingos civilizacijos terpėje gimęs europietis, besijaučiąs galingu, tampa paprasčiausiu laukiniu, barbaru, kilusiu iš dabartinės žmonijos gelmių“ („Sumerki globalizaciji“, Act, Maskva, 2004, p. 203).

Ne vieną stebina lietuvių naivumas, tikėjimas migdančiu mosuojamu euru ir knechtišku tikėjimu naujais ES vadais – pranašais, kurie mus veda į šviesų rytojų, „tolerantiškai“ išvarydami Roką Butiljonę iš ES komisarų dėl krikščioniškojo paveldo teigimo demokratijos technologine manipuliacija. Kas tuo abejoja, tegu pagalvoja, kodėl Didžiojoje Britanijoje (!) veikia Britanijos nepriklausomybės partija, turinti apie 30 savo narių Europos Parlamente, kodėl šiomis dienomis Europos Parlamente įsikūrė frakcija, kurios pavadinime yra sąvoka „identitetas“, savo krašto identitetas.

Neseniai „XXI amžiuje“ buvo išspausdintos garsaus Rusijos disidento V.Bukovskio mintys. Oi kaip reikia į jas įsiklausyti! Tai žmogus, kuris iš arti matė Rytus ir Vakarus. Ir jo mintys patvirtina minėto filosofo samprotavimus, kad reikia bijoti ES virtimo federacine valstybe.

„Aktyvių piliečių Europa“ – tokio pavadinimo programą 2007-2013 metams parengė Europos bendrijų komisija, patvirtino Europos Parlamentas ir Taryba. Programos įžangoje nurodoma, kad Europos piliečiai yra nutolę nuo ES institucijų. Tai liudija ir mažas piliečių (37,2 proc.) dalyvavimas paskutiniuose Europos Parlamento rinkimuose. Tai rodo visuomenės lygį, demokratiją ir neviltį.

Dokumente kalbama, kad piliečiams svarbu dalyvauti ES integracijos procese „ir taip ugdyti priklausymo Europai jausmą bei stiprinti Europos identitetą“. Atkreipkite dėmesį į iš pirmo žvilgsnio nekaltas, bet naujas, esmines sąvokas, kad „būtų atsižvelgiama į platesnius negu nacionalinius interesus“, „priklausymo Europai jausmas“, „europiniam pilietiškumui skatinti“, „mobilizuojančius piliečius ES mastu“. Tai nauji vėjai tautiškumui išguiti.

Programoje „pagrindiniu principu buvo laikoma tarptautinis mastas“, o tikslai tokie: veikti „suvienytos ir praturtintos Europos kūrime“, „formuoti Europos identitetą“, „kuriant Europos identiteto sąvoką“, „stiprinti mūsų bendros ateities pagrindus“, „skatinti jų bendrus veiksmus, diskusijas ir svarstymus europinio pilietiškumo klausimais“, „geriau supažindinti piliečius su Europos idėja“. Dar keletas minčių: „Šia Europos masto veikla siekiama ugdyti priklausymo bendriems Europos idealams jausmą, praplečiantį nacionalinę ir regioninę savimonę“; „skatinti darnią visų valstybių narių piliečių ir pilietinės visuomenės organizacijų integraciją, stiprinant kultūrų dialogą ir pabrėžiant Europos įvairovę bei vienovę, ypatingą dėmesį skiriant veiklai, įgyvendintinai kartu su neseniai į ES įstojusiomis valstybėmis narėmis“.

„Jei naujųjų valstybių narių piliečiai ir pilietinės visuomenės organizacijos atsisakytų aktyviai bei visapusiškai dalyvauti šioje veikloje, Europos raidai galėtų kilti rimtas pavojus“. Šioje vietoje yla išlenda iš maišo. Naujosios ES šalys yra neseniai atsikračiusios Rusijos imperijos valdžios, tautiškumą vertina labiau už senąsias suliberalėjusias valstybes, kurios veidmainiškai slepia unitarinės valstybės siekį. Juk niekas neatsisako pažinti ir gerbti bet kurios pasaulio šalies kultūrą, bet kam reikia brukti bendrabutį ir bendrą katilą?

Programa numato tiesioginius ES piliečių mainus, konferencijas, seminarus, mokslinius tyrimus, numatant „stiprinti transeuropinius tinklus“, „įtraukus europinę dimensiją arba šią veiklą plėtojant europinės dimensijos pagrindu“, „stiprinti priklausymo tai pačiai bendruomenei pojūtį ir suvokti Europos Sąjungos istoriją, pasiekimus bei vertybes, įtraukti europiečius į kultūrinį dialogą bei stiprinti jų europietišką identitetą“. Programos išlaidoms skiriama 235 mln. eurų.

Pirmuoju programos „Aktyvių piliečių Europa“ punktu nurodyta štai kas: „Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas“. M.Gorbačiovas pasakytų: „Procesas pajudėjo!“ Po to eina nuorodos ugdyti ,,priklausymo bendriems Europos idealams jausmą“. Kaip tokiu atveju paaiškinti siekimą į ES priimti 70 mln. turkų, kurių identitetas vargu ar yra toks artimas Europai? Žinoma, Jungtinių Europos Valstijų idėjai tai neprieštarauja.

Programos veiksmai turi temas: „Aktyvi Europos pilietinė visuomenė“, „Kartu Europos labui“. Čia kalbama apie patrauklius renginius, stipendijas, premijas, dotacijas, studijas, apklausas, partnerystes, mokymus, „Europos pasiekimų šventimus“ ir t. t.

Lietuvos politinis elitas užsiėmęs skandalais ir savo reikalų tvarkymu, Lietuvoje nemato problemų, lankstosi Briuseliui, o savo piliečiams nesiunčia signalų. Šiandien galima sakyti, kad iš Lenkijos galima pasimokyti, kaip pirmiausia dera deklaruoti, o paskui ir ginti savo nacionalinius interesus. 40 milijonų tautai matomos problemos dėl Lenkijos likimo, o mes, net neskaitę 480 puslapių teksto, per šešias dienas dviejuose Seimo posėdžiuose sugaišę 2 val. 53 min., pirmieji Briuseliui raportavome apie užduoties įvykdymą – ES Konstitucijos ratifikavimą; ir mums jokių klausimų nekyla. Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis teigia: „Lenkų elitas dažnai neatsižvelgia į mūsų nacionalinius interesus. Jeigu prie to dar pridėti Lenkijos žiniasklaidos poziciją, manau, jog mūsų mūšis dėl Lenkijos gali būti pralaimėtas“ („Dziennik“, 2006 07 22-23, p. 26-27). Mes kasdien tikinami, kad visa Europa tik dirbs mums ir mūsų laukia tik pergalės.

Minėta ES programa iš esmės parengia mus savanoriškai atsisakyti savo pilietybės. Tai eilinis kartas, peržengiantis Lietuvos Konstitucijos normą, siekiąs šio dokumento nevertinti, o kartu pakeisti mūsų mentalitetą, nuvesti mus prie liberalių pažiūrų – homoseksualistų santuokų, prostitucijos industrijos bei išdidumo, pasipriešinimo, tradicijų, pagarbos ir meilės savo kraštui sumenkinimo, pramogų ir pasilinksminimų pramonės išplėtojimo, paliekant mums tik muziejinės etnografinės politikos žaidimą. Jie neverčia jėga, jie perka pinigais ir postais.

Europinis mentalitetas ir dimensijos reiškia tai, kad mes privalėsime viską jų priimti, pagal juos elgtis. Lenkijos prezidentas L.Kačynskis pateikia tokių nerimą keliančių minčių: „Aš vis labiau nerimauju dėl naujųjų Europos kairiųjų pozicijos. Jei mes žengsime į tą pusę, ne tik nepasieksime specifiškai suvokiamos visiškos laisvės, bet galbūt šiandien gimstančios mergaitės, būdamos brandžios moterys, vaikščios su čadromis“ (ten pat). Lenkijos parlamentas yra priėmęs deklaraciją dėl Lenkijos suverenumo kultūros ir papročių srityje. Panašią deklaraciją Lenkija yra įsirašiusi Atėnų sutartyje. Mes Briuselio atsiklausiame, ką daryti su KGB kadrais, giriamės atsivežtais pabėgėliais iš Etiopijos ir Eritrėjos. Toks skirtumas.

Europa morališkai yra sukiužusi ir imasi naivuolių vedlio į sujungtą 90 tūkst. puslapių dokumentų popieriais į vieną šviesios Europos bendriją, kur Lietuva, kaip ir buvo, tampa ES skambiausioji styga. Tam lietuviai deda giliai į archyvą Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, gieda savo himną, bet negirdi jo žodžių, lieja ašaras dėl negaunamo, nežinia ar reikalingo, Lietuvos piliečio paso, prisimena, kokie narsūs ir išmintingi buvo prieš 89 ir 17 metų ir įsivaizduoja, kad šių dienų žygio maršą jie groja patys ir žengia nepriklausomybės raudonu kilimu. Tuo tarpu matomi tik 20 tūkstančių žuvusių Lietuvos partizanų siekių pagarbos vaizdelių trupiniai, 17 metų generalinei prokuratūrai nerandant partizanų vado A.Ramanausko kankintojo N.Dušanskio. Užtat gali kiek nori melstis, giedoti, už savo pinigus statyti pasipriešinimo dalyviams kryžius ir leisti atsiminimus, už savo bylos archyve vieno lapo kopiją valstybei mokėti du litus, neturint šautuvo būti uniformuotu šauliu.

Samprotavimą galime pailiustruoti tokiu lengvatikystės pasakojimu. Žmogus augino 20 viščiukų. Atbėga sūnus ir sako: „Varnos nunešė penkis viščiukus!“ Tėvas prataria: „Aha!“ Po pusvalandžio vėl atbėga sūnus: „Varnos nunešė 10 viščiukų!“ Tėvas sako: „Aha!“ Dar po pusvalandžio sūnus taria tėvui: „Varnos nunešė visus viščiukus!“ Tėvas pakelia akis: „Tai jau tendencija!“ Lietuvai suprasti tendenciją lieka kelios valandos.

Teisingai sakė rašytojas Juozas Aputis – šiandien yra „skausmingas tuštymetis sieloje“.

Tai gal laimingi ir tuštymetyje gyvenantys valandų neskaičiuoja? „Aha!“

© 2007 „XXI amžius“