Dvi ylos – iš maišo

Pranciška Regina Liubertaitė

Po ginčų dėl užsienietiškų pavardžių autentiškos rašybos visada iškyla klausimas: ar esame savarankiška tauta su sava kalba, ar tik kokia kitų kalbų įkaitė? Kam reikia autentiškos rašybos lietuviškuose tekstuose, jeigu lietuvių kalba yra nuo nieko nepriklausanti, savarankiška kalba?

Iš diskusijų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklalapyje aiškėja, kad autentika reikalinga saujelei žmonių, kurie tik nori įtvirtinti užsispyrėliškas savo ambicijas teigdami, kad tai europietiška ir pažangu, nors vadinamoji autentika yra svetimvardžių rašyba anglų kalba lietuviškuose tekstuose, išimtinai kelių užsispyrėlių taikoma tik lietuvių kalbai, panašiai kaip ir kitose gyvenimo srityse siekiant sukelti sumaištį. Pagal autentiškumo šalininkų teiginius iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklalapio diskusijų skyriaus sudariau sąrašėlį autentiką ginančių (ne argumentuojančių!) taisyklių, kurios išaiškėjo pačių diskusijų metu. Tos „taisyklės“ – be jokio mokslinio pagrindo, labai primityvios: taip reikia (demagogija); užsieniečiai įsižeis (iš sovietmečio likęs pataikavimas); yra tarptautiniai susitarimai dėl pavardžių rašybos originalo kalba (pagal Europos tradiciją pavardė taikoma prie atitinkamos kalbos teksto); yra tarptautinis bibliotekų standartas pavardėms rašyti (išsiaiškinome, kad tokio standarto tikrai nėra).

Pradėjus nagrinėti iš eilės, aiškėja, kad nėra nė vieno rimto kalbinio argumento autentiškumui apginti, tik pretenzingas tuščiažodžiavimas ir ėjimas prieš tautos daugumos valią: mokykloje mokytojai skundžiasi, kad vaikai gimtąja kalba nebegali atpažinti kitataučių meno ir kultūros atstovų pavardžių, nes uždrausta lietuviškai jas rašyti, bibliotekų kataloguose ir enciklopedijose neįmanoma pagal lietuvišką abėcėlę atrasti užsienio autorių.

Pasaulį pradedame pažinti gimtąja kalba. Protu nesuvokiama, kaip vaikas, atėjęs į mokyklą, tuos svetimvardžius gali pradėti skaityti iš karto keliomis užsienio kalbomis. Kyla klausimas: kam rengiami katalogai ir enciklopedijos – Lietuvos žmonėms ar užsieniečiams? Gal greitai iš Lietuvos, vykdant ydingą politiką, bus išguita dauguma lietuvių, o enciklopedijų, žinynų ir bibliotekų paslaugų reikės tik į mūsų šalį atsikraustantiems kitataučiams?

Tai akivaizdus teorijos ir praktikos neatitikimas, teorijai skiriant vienpusišką dėmesį, bei visiškas nesiskaitymas su tauta. Autentiškumo šalininkai į tautą numojo ranka ir toliau arogantiškai laikosi savo niekinių, iš piršto laužtų nuostatų. Ypač keistai atrodo pirmasis ir antrasis šių „taisyklių“ punktai, kai trenkiama kumščiu į stalą ir grūmojama baudomis leidykloms, nurodinėjama bibliotekoms ir mokykloms. Kodėl visa tauta, tikrai nemokanti ir niekada neišmoksianti visų pasaulio kalbų, turi virsti kelių užsispyrėlių įkaite? Prieita net iki to, kad tie, kurie nerašo užsienietiškų pavardžių autentiškai, imti vadinti nemokšomis – bandoma apeliuoti į tariamąją savigarbą. Apmaudu, kad tą daro lietuvių kalbai priešiškai nusiteikę asmenys, galbūt tampomi už užsienio specialiųjų tarnybų manipuliatorių virvelių. Kas tai galėtų paneigti?

Svetimvardžių autentiškumas peršamas dirbtinai: visi žinome, kad jis niekur neišnyksta, kai užsieniečio pavardė yra užrašoma skliausteliuose šalia pritaikytos lietuvių kalbai (adaptuotos), todėl keista, kad kažkam dar labai norisi kurti dirbtinius barjerus, grūmoti kumščiu įtvirtinant demagogiją. Negirdėti dalykai, kad demagogija virto mokslu Lietuvoje. Pavieniai žmonės, pridarę klaidų leisdami enciklopedijas, žinynus, nenori tų klaidų pripažinti, eina prieš natūralų kalbos vartojimą. O gal autentika dar reikalinga kurstyti lenkų nacionaliniams jausmams ir Vilniaus krašte padėti išsilaikyti persidažiusiems kitokiais pavadinimais autonomininkams, kurie niekur nedingo ir toliau kelia sumaištį, reikalaudami autentiškos lenkiškų pavardžių rašybos lietuviškuose pasuose? Tik ir tai jau atgyveno, nes 2006 m. rugsėjo 30 d. „Lietuvos žiniose“ perspausdintas BNS pranešimas „Lietuva – sunkus, bet patikimas partneris“, kuriame Paramos lenkų išeivijai organizacijos pirmininkas Andžejus Stelmachovskis sako nematąs nieko blogo, kad lenkų pavardės būtų rašomos pagal lietuvišką tarimą, nes „Europos kultūroje įsigalėjęs principas, kad vardai ir pavardės rašomos taip, kaip priimta tose šalyse, o Lietuvoje vyrauja savybė jas sulietuvinti“.

Pagaliau iš maišo išlindusios dvi ylos patvirtino, kad demagogai buvo prikūrę niekinių taisyklių, melavo tautai apie svetimvardžių autentiškumą. Tą patvirtina profesoriaus iš Lenkijos A.Stelmachovskio pacituotas teiginys.

Antroji yla – minėto garbaus lenko teiginį tarsi paremia ir Europos žmogaus teisių teismas, teigdamas, kad „…Teismas vis dėlto turi atsižvelgti į Valstybei šioje sferoje palikto vertinimo ribą. Procesas, kuriame pavardės ir vardai teikiami, pripažįstami ir vartojami, yra sritis, kurioje nacionaliniai ypatumai yra patys stipriausi...“ Tai Europos žmogaus teisių teisme latvių pilietės bylos Nr. 46726/99, kuri nuo Lietuvos visuomenės iki šiol slepiama, citata.

Toks „požiūris“ į svetimvardžių rašybą lietuviškuose tekstuose yra tik provincialaus mąstymo padarinys.

© 2007 „XXI amžius“