Iki Kopenhagos centro – 10 kilometrų

Gintaras VISOCKAS

Taip atrodo danų paštininkai. Uniformuoti, pasitempę, nepervargę

Straipsnio autorius prie vadinamojo lietuvių namo Herleve

Kopenhagoje daug be priežiūros paliktų ar tiesiog pamestų dviračių Autoriaus nuotraukos

Kazys Vileikis (kairėje) ir Olegas Vorobjovas (dešinėje) jau beveik pusę metų dirba naktiniais paštininkais Kopenhagoje. Centre – straipsnio autorius

Jeigu ieškosite Symfonivej gatvės, tai ji – Herleve, viename iš Kopenhagos priemiesčių. Nedidukė, niekuo neišsiskirianti iš kitų gyvenamųjų Herlevo kvartalų. 26 numeriu pažymėto dviaukščio namo taip pat nepavadinsi nei labai išvaizdžiu, nei kuo nors ypatingu. Danams tas dviaukštis mūrinis pastatas su aukšta tvora ir nedideliu vidiniu kiemu – nė motais. Tokių Herleve – tūkstančiai. Tačiau lietuviškosios emigracijos reikalais besidomintiems šį adresą derėtų atsiminti. Ten jau daugiau kaip pusmetį gyvena dešimt lietuvių.

Namas vaiduoklis

Toks ten ir gyvenimas. Visi jie dirba Danijos sostinėje paštininkais. Naktiniais paštininkais. O tai reiškia, kad tarnyba prasideda vidurnaktį ir oficialiai tęsiasi iki 7 ar 8 valandos ryto. Kartais ilgiau, kartais trumpiau. Priklauso nuo to, kaip kas spėja išvežioti reklaminius bei mokamus laikraščius. Tačiau dažnokai atsitinka taip, kad darbas užsitęsia ir iki 10 valandos ryto. Mat laikraščių per naktį reikia išvežioti daug. Tiksliau sakant, labai daug. Vidutiniškai imant – apie tūkstantį. Be to, per savaitę tenka dirbti ne penkias, bet šešias naktis.

Tik viena naktis laisva – iš penktadienio į šeštadienį. Laikraščiai vežiojami dviračiais. Tad vadinamasis lietuviškas namas Herleve – tarsi namas vaiduoklis. Dienos metu visi jo gyventojai miega ir atkunta tik tada, kai pradeda temti. Ne veltui danų žurnalistai, imdami interviu iš lietuvių, 26 numeriu pažymėtą pastatą Herleve pavadino vaiduoklių namu. Juk sutemus visi išeina, ir namas lieka tuštutėlis. Todėl ir sakau: toks ten ir gyvenimas. Kad pigiau būtų, kambariuose gyvena po du. Jokių, net elementariausių, pramogų. Tik darbas ir miegas, miegas ir darbas. Vienintelė pramoga – video pagalba pasižiūrėti kokį nors filmą ar pasigaminti ką nors skanesnio pavalgyti. Tačiau net skaniai pavalgyti ne visuomet pavyksta. Kopenhaga – vienas brangiausių pasaulio miestų. Net perkant maisto produktus pačiose pigiausiose parduotuvėse, sakykim, LIDDLE ar NETTO, ne taip jau pigu. Todėl dažniausiai perkami ne tie produktai, kurių geidžia širdis, o tie, kuriems taikomos nuolaidos. Jeigu tą savaitę kiaušiniai parduodami su 35 proc. nuolaida, tai juos lietuviai ir perka, perka, perka. Žodžiu, į Daniją dirbti išvažiavusių lietuvių kasdienybė ne tokia jau spalvinga.

Karališkas atlyginimas

Tačiau namo grįžti Symfonivej g. 26 gyventojai neskuba. Mat firma M – Press, kurioje jie pluša, atseikėja gražaus pinigėlio. Spaudžia kaip įmanydama, tačiau ir moka, palyginti su lietuviškais darbdaviais, karališkai, kaip ir priklauso Danijos Karalystei. Darbe verčiantis per galvą ir gyvenant kukliai, per mėnesį galima susitaupyti apie penkis, o gal ir daugiau tūkstančių litų. Lietuvoje per mėnesį susitaupyti penkis tūkstančius litų pavyksta toli gražu ne visiems. Dar viena labai svarbi detalė – atlyginimas nevėluoja nė sekundės. Remiantis Danijos įstatymais, uždarbį privalu išmokėti du sykius per mėnesį ketvirtadieniais. Tad atlyginimas į sąskaitą ir pervedamas ryte, o ne vakare ar juolab kitą dieną.

Lietuviškas streikas

Beje, lietuviai Danijoje pasižymėjo kaip drąsūs savo teisių gynėjai. Praėjusių metų pabaigoje jie buvo surengę vienos dienos streiką. Priežastis – labai pragmatiška. Prieš važiuojant į Daniją jiems M – Press atstovas Janas tvirtino, esą bus mokama už atidirbtas valandas. Kitaip tariant, jeigu ant dviračio sėdėjai 8 valandas, tai tau ir bus sumokėta už 8 darbo valandas. Tačiau tai buvo mažytė gudrybė. M – Press oficialiai moka už valandas, realiai – už išvežiotus laikraščius. Tad lietuviai, o jų minėtoje firmoje tuo metu dirbo daug – kelios dešimtys, apstulbo, pamatę pirmuosius savo atlyginimus. Paaiškėjo, kad jiems dažnusyk mokama ne už 8 arba bent jau 6 darbo valandas, o tik už, pavyzdžiui, 4 valandas. Prasidėjo ginčai, nesutarimai, barniai. Danai gynė savo poziciją: jeigu nori, kad tau būtų sumokėta už 6 darbo valandas, tai būk mielas, ir išvežiok apie 600 – 800 laikraščių. Lietuviai nenusileido: esą tiek laikraščių išnešioti per naktį fiziškai neįmanoma, esą danai iškėlę nežmoniškas sąlygas. Ir vieną naktį visi draugiškai neišėjo į darbą. M – Press vadovybė buvo nepasiruošusi tokiam lietuvių žingsniui. Mat pagal Danijos įstatymus lietuviai privalėjo informuoti darbdavius, jog rengiasi streikuoti. Lietuviai neperspėjo. Tada danai pagrasino teismais ir milžiniškomis baudomis. Šioje istorijoje greičiausiai abi pusės šiek tiek kaltos, šiek tiek teisios. Mat kai darbdavys pinigus moka už valandas, o ne už išnešiotus laikraščius, tada ženkliai krenta darbo našumas. Niekas neskuba. O kam skubėti, kam stengtis?

Laikraščiai – šiukšlynui

Vienas M – Press vadovas prisipažino, kad kadaise buvo girdėjęs, jog lietuviai labai sąžiningi, darbštūs. Šiandien jis kiek kitokios nuomonės. Ir papasakojo tokią istoriją. M – Press – reklaminių nemokamų laikraščių DATO ir TIMER24 (lietuviškojo dienraščio „15 minučių“ analogas) platintojas. Šių leidinių Danijoje niekas neprenumeruoja. Bent jau kol kas. Todėl niekas ir nesiskundžia, kai negauna. Tai supratę lietuviai ėmėsi gudrybės – dalį DATO ir TIMER24 suversdavo į šiukšlių konteinerius ar tiesiog į griovius. Ir važiuodavo miegoti, teišnešioję tik pusę ar dar mažiau jiems patikėtų laikraščių. Praėjusių metų pabaigoje dėl to kilo rimtų problemų. Kai kurių Kopenhagos priemiesčių gyventojai skundėsi, kad jų konteineriai, gėlynai, vejos užversti laikraščiais. M – Press vadovybei teko imtis drastiškų priemonių: stebėti, kaip kas dirba. Į konteinerius laikraščius mėtantys lietuviai buvo greitai išaiškinti ir nedelsiant atleisti. M- Press atsikratė visais nepatikimais darbuotojais. Senbuviai lietuviai neneigė, kad būta tokio pobūdžio apgavysčių. Tačiau jie savo ruožtu tvirtino, kad šios problemos išvis nebūtų buvę, jei M – Press neverstų „lėkti iškišus liežuvį“. Daniškos normos – nežmoniškos. Per naktį išnešioti apie 1000 laikraščių ir lietui pliaupiant, ir sningant – neįmanoma. Esą tegul patys pabando. Čia pat galą gautų.

Jokių incidentų

M – Press firmoje dirbantys lietuviai – naktiniai paštininkai. Jiems tenka dirbti būtent naktimis. Įvairiuose kvartaluose: ir prabangesnių gyvenamųjų namų rajonuose, ir ten, kur pastatyti daugiaaukščiai ar dviaukščiai namukai. Tačiau per pusmetį nebūta nė vieno incidento su vietiniais. Niekas nieko neužpuolė, nesumušė, nepapjovė. Danai naktimis miega. O jeigu ir pasitaikydavo gatvėje sutikti kokį nors išgėrusį daną, sakykim, Naujųjų metų rytą, tai jis tik mandagiai daniškai pasisveikindavo. Tiesa, Danijoje apie keletą mėnesių dirbantis Kazys Vileikis pasakojo, kad į jį yra metę butelį girti danų jaunuoliai. Bet per ketvertą mėnesių – tai vienintelis, beje, be pasekmių pasibaigęs incidentas. Danai labai draugiški, mandagūs, pagarbūs. Jeigu prie tavęs naktį stabtelės automobilis arba daniškai užkalbins praeivis, tai neišsigąsk. Greičiausiai danas nori pasiteirauti, ar tau nereikia jo pagalbos. Danijoje vis dar gajus įprotis nerakinti laukujų durų.

Tikras galvos skausmas

Bet kiek išsilaikys tokia nuostata, sunku pasakyti. Dalis M – Press dirbančių lietuvių gyvena Viperodo kaimelyje esančiame bendrabutyje, maždaug 60 kilometrų nuo Kopenhagos. Kartu su jais ten gyvena ir kitų tautybių žmonių – latvių, rusų, slovakų, lenkų. Visi – žmonės kaip žmonės. O štai lenkai – tikras galvos skausmas. Laisvadieniais geria iki pamišimo, mušasi, o pragėrę visus uždirbtus pinigus eina vagiliauti. Iki lenkų pasirodymo Viperodo parduotuvėse niekas netikrino pirkėjų kišenių, niekas nereikalavo prasisegti striukės ir parodyti, kas slypi už diržo. Parduotuvė greičiausiai neturėjo nė vieno apsaugos darbuotojo, juolab ginkluoto gumine lazda ar net pistoletu. Danams nė į galvą nešovė mintis, esą galima vogti duoną, dešreles, kečupą. Dabar Viperode – nepavydėtina padėtis. Vos tik parduotuvėje pasirodo koks nors užsienietis, tuoj prie jo prisistato parduotuvės darbuotojas ir stebi, ar svečias neslepia užantyje kokių nors prekių. Mat lenkai per keletą dienų sugebėjo išnešti pusę parduotuvės. Pavogtas prekes jie už mažesnę kainą siūlydavo įsigyti bendrabutyje gyvenantiems emigrantams.

Pavogė iš automobilio

Danai bijo lenkų. Tačiau ir Viperodo bendrabutyje gyvenantys senbuviai taip pat labai nepatenkinti lenkų elgesiu. Anksčiau bendrabučio vadovybė visiems atvykusiems nemokamai duodavo televizorius, keptuves, virdulius. Lenkai viską išvogė, viską pardavė, ir dabar naujai atvykstantiems žmonėms bendrabučio vadovybė nieko neduoda, nes tiesiog neturi ko duoti. Viskas išnešta, viskas išvogta, viskas išlaužyta. M – Press firmoje dirbantis latvis Edgaras irgi nukentėjo nuo ilgapirščių. Jis į naktinį darbą vykdavo nuosavu automobiliu. Vieną naktį paliko jį atrakintą. Atrakintas automobilis be priežiūros liko vos keletą minučių – kol jis po laiptinę nešiojo reklaminius laikraščius. Bet to užteko, kad kažkas pavogtų teises, pasą, vairuotojo pažymėjimą, pinigus, bankomato kortelę, laikytus automobilyje. Latvis Edgaras įtaria, kad tai – ne danų darbas. Lenkai nemėgstami dar ir dėl kitų priežasčių. Jie pasiryžę dirbti už kur kas menkesnį užmokestį, nei lietuviai, latviai ar rusai. Tiesiog ateina pas darbdavius ir sako, kad jie pasiryžę plušėti, pavyzdžiui, už pusę minimumo. Ir kai kurie darbdaviai susigundo itin pigia darbo jėga.

Kaskart pasiklysdavo

Neseniai Danijoje buvo atlikta apklausa, kokį darbą danai laiko garbingu, o kokį – pačiu prasčiausiu. Nieko nuostabaus, kad daugiausia nepalankių vertinimų susilaukė naktinio paštininko profesija. Tiesa, naktiniu paštininku M – Press firmoje dirba net keli švedai, susigundę solidžiais atlyginimais. Vienas iš jų, regis, profesorius. Tačiau darbas išties sunkus. Kiaurą naktį – po atviru dangumi, ant kojų. Danijoje dažni lietūs, audros, todėl dažnusyk tenka permirkti iki paskutinio siūlelio. Žvalumo neprideda ir naktinė specifika. Dieną žmogus taip kokybiškai nepailsi. Todėl nenuostabu, kad iš 100 atvykstančiųjų dirbti užsibūna tik apie dešimt žmonių. Kiti neištveria. Tiesiog pabėga. Dažniausiai niekam nieko nesakę, neperspėję darbdavių. Vienas latvis paspruko todėl, kad pasiklysdavo. Pradedančiuosius danai apmokydavo: papasakodavo visas subtilybes, kaip ieškoti reikiamos gatvės, kur ieškoti pašto dėžučių, duodavo prožektorius, žemėlapius su aiškiomis nuorodomis. Bet tas latvis kiekvieną sykį pasiklysdavo. Ir laikraščių neišnešiodavo, ir jo paties paryčiui tekdavę ieškoti. Jis paskambindavo budinčiam M – Press darbuotojui ir paprašydavo, kad jį pasiimtų. Liūdniausia, kad nesugebėdavo pasakyti, iš kur jį pasiimti. Tepasakydavo, kad stovi prie benzino kolonėlės ar prie maisto prekių parduotuvės. Po tokių naktinių klaidžiojimų vieną dieną latvis tiesiog neišėjo į darbą.

Galima numirti badu

Nepaisant visų nepriteklių, sunkumų, didelių normų, Symfonivej g. 26 gyvenantys lietuviai, bent jau dauguma, namo grįžti neketina. Danijoje jiems geriau nei gimtojoje Lietuvoje. Saugiau. Saugiau tik todėl, kad danai moka normalius pinigus. Gaunant minimalų danišką atlyginimą įmanoma normaliai gyventi. Gaunant lietuvišką minimalų atlyginimą galima tik numirti badu – toks Danijoje dirbančių lietuvių paaiškinimas.

© 2007 „XXI amžius“