Dviprasmybės
Petras KATINAS
Kovo 2 dieną premjeras Gediminas Kirkilas pasirašė
susitarimą su Lenkijos premjeru dėl šios šalies dalyvavimo Lietuvos
atominės elektrinės statybos projekte. Lietuva ir Lenkija sutiko
pasiskirstyti kiekvienai šaliai, t.y. Lietuvai, Latvijai ir Estijai,
o dabar ir Lenkijai, teksiantį projekto akcijų paketą. Lietuvai
turėtų atitekti 34 proc., o kitoms trims valstybėms po 22 proc.
akcijų. Tačiau iš Talino ir Rygos bemat pasigirdo nepasitenkinimo
gaidos dėl tokio Vilniaus ir Varšuvos susitarimo. Kaip pareiškė
Estijos ūkio ministerijos atstovas, susitarimas tarp Lietuvos ir
Lenkijos pažeidė trijų Baltijos valstybių pasirašytą pirminį susitarimą.
Todėl Estija gali apsispręsti ieškoti kitų būdų savo energijos tiekimo
šaltiniams įvairinti. Estijos ūkio ministerijos pareigūnas aiškiai
leido suprasti, kad Lietuva pažeidė Baltijos valstybių susitarimą
dėl naujos atominės elektrinės statybos projekto. Panašūs signalai
ateina ir iš Rygos. Tai gana nemalonus faktas. Keistokai atrodė
mūsų Premjero reakcija į tokius pranešimus. Jis pareiškė, kad nieko
negirdėjęs apie Baltijos kaimynių svarstymus dėl galimo pasitraukimo
iš šio plačiai išreklamuoto projekto. Galima neabejoti, kad Rygą
ir Taliną dar labiau supykdys prezidento V.Adamkaus interviu Rusijos
radijo stočiai Echo Moskvy. Jame Lietuvos Prezidentas tėviškai
pamokė Latvijos ir Estijos vyriausybes, kaip šios privalo elgtis
su vietiniais rusakalbiais, paragino suteikti visiems pilietybę,
nepaisant to, ar šie moka valstybines kalbas. Tai iš tiesų gana
keistas pareiškimas ir nežinia, kuris gi patarėjas paskatino taip
šnekėti. Mandagiai, bet gana kategoriškai į tokį V.Adamkaus akibrokštą
reagavo Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga, kurios, beje,
tarptautinis autoritetas nepalyginti didesnis nei mūsų Daukanto
gatvėje stovinčių rūmų šeimininko. Vien tai, kad mūsų Prezidento
net nepakviečia į garsųjį Davoso forumą, labai daug ką pasako. Latvijos
prezidentė pareiškė apsieinanti ir be tokių V.Adamkaus pamokymų.
Kita vertus, negi V.Adamkus ir jo patarėjai nesuvokia paprasčiausio
dalyko: Latvijoje visai kita tautinė situacija. Juk vadinamieji
rusakalbiai sudaro kone 35-40 proc. visų Latvijos gyventojų. Kokią
valdžią jie išrinktų tapę piliečiais abejoti netenka. Negi Lietuvos
Prezidentas nori turėti savo kaimynystėje dar vieną Kaliningradą?
Pagaliau V.Adamkus turėtų atkreipti dėmesį ir į tai, už ką Lietuvoje
balsuoja tautinių mažumų atstovai. Juk sostinėje, matyt, gavę atitinkamas
instrukcijas, vietiniai rusai ir šiaip neaiškūs tuteišai balsavo
už R.Paksą. Kita vertus, ne kas kitas, o pats V.Putinas sakė, kad
Latvijos ir Estijos rusakalbiai yra pagrindinė atrama (penktoji
kolona) siekiant, kad šios šalys vykdytų prorusišką politiką.
Aišku, santykiai su Lenkija, kaip su didžiausia
ES naujoke, bandančia atsverti senųjų Europos Sąjungos šalių aiškų
pataikavimą vis labiau agresyvėjančiai Rusijai, labai svarbūs. Tačiau
Baltijos šalių solidarumas ir vienybė irgi labai svarbus veiksnys.
To moko ir istorija. Juk jeigu prieškario metais būtų įgyvendintas
Baltijos Santarvės projektas, tai Maskvos agresoriai ir grobikai
nebūtų 1940 metų vasarą okupavę Baltijos valstybių. Apskritai Lietuvos,
Latvijos ir Estijos bendradarbiavimas vyksta gana vangiai ir tėra
tiktai daugiau protokolinio pobūdžio. V.Adamkaus pamokymai, kaip
su kolonistais ir jų palikuonimis turi elgtis Latvijos ir Estijos
vyriausybės, be jokios abejonės, tik pablogins Vilniaus, Rygos ir
Talino santykius. Beje, Estija ir taip labiau orientuojasi į Suomiją
ir kitas Skandinavijos šalis.
Kodėl V.Adamkus stojo ginti okupantų palikuonių,
taip ir liko neaišku. Matyt, nuo Santaros-Šviesos metų prigijęs
pseudoliberalizmas niekur nedingo. Čia vertėtų pacituoti lietuvių
išeivijos poetą Henriką Nagį, kuris mūsų poetui ir publicistui Jonui
Juškaičiui skirtame laiške po to, kai komunistai, pasivadinę LDDP,
laimėjo Seimo rinkimus, rašė: Galiu tiktai nujausti, kaip Tau liūdna
ir skaudu po tokių rinkimų rezultatų. Pritrenkė jie ir mane. Ir
ne tiktai mane. Vieninteliai patenkinti brazauskininkų rinkimų laimėjimais
yra tie mūsų tariamieji liberalai kavolininkai ir akiratininkai,
niekindami visaip Landsbergį. Jų manymu, nereikia Lietuvai jokios
savos kariuomenės, jie tyčiojasi iš statomų paminklų, tautinių švenčių,
trispalvių ir visos heraldikos, ją vadindami ultrapatriotų fašistiniais
išsišokimais. (...) Aš čia kai kuriems liberalizmo garbintojams,
atvykusiems iš Lietuvos, aiškinau, kad filosofinis liberalizmas
labai labai skiriasi nuo politinio liberalizmo, o ypač amerikietiškojo,
kur po liberalo skėčiu yra sulindę 100 procentų komunistų ir visokių
laisvių gynėjų keistuolių. Jie niekad nedemonstravo prie sovietinių
ambasadų ir konsulatų už mūsų išvežtuosius ir nužudytuosius, niekad
prieš sovietinį terorą, komunizmo siautėjimą, tiktai nuolat prie
vakariečių ambasadų tai už komunistinį Vietnamą, tai už komunistinės
Kubos ir komunistinės Korėjos režimus. (...) Esu kažkada dalyvavęs
Santaros-Šviesos suvažiavimuose, o nuo 1978 metų nustojau, nes
visiškai nepritariau kavolinei ir rekašinei nei kultūrinei,
nei ideologinei politikai. Su Kavoliu (V.Adamkaus ne kartą šlovintu
P.K.) esu susikirtęs ne vieną kartą. Akiračius dabar tai tiesiog
koktu skaityti... sunku suprasti tuos ir čia, ir Lietuvoje, kurie
Akiračius laiko pranašiu laikraščiu. Jie, beje, gana viešai ir
begėdiškai 1987-1988 metais ir jau anksčiau bandė įrodinėti, kad...
pradėję Lietuvos laisvėjimo sąjūdį. Kaip, kada, norėtųsi paklausti?
(J.Juškaitis, Lyra ant gluosnio. Leidykla Aidai, 2001). Perskaičiau
šį H.Nagio laišką kelis kartus ir, stebint mūsų Prezidento elgesį,
atrodo, kad poetas buvo visiškai teisus vertindamas santariečius-šviesiečius,
kurių vienu iš svarbiausių veikėjų ir buvo V.Adamkus.
Akivaizdu, kad pseudoliberalizmas vis labiau įsigali
Lietuvoje. To pasekmes jau matome. Štai Mažeikių rajono laikraščio
Santarvė redaktorė A.Malūkienė siuntinėja firminius vokus su kruvinojo
diktatoriaus Stalino atvaizdu. Dargi didžiuojasi tuo. Esą mes nesigėdijame
savo praeities... Štai iki kokio absurdo prieinama. Ir nieko čia
nepadarysi. Nes, kaip šiomis dienomis pažymėjo net ir tokio naujai
persitvarkiusio dienraščio, kaip Lietuvos rytas, redaktoriaus
pavaduotojas Rimvydas Valatka, keičiasi epochos, kartos, o Paleckių
užduotis Lietuvoje vis ta pati. Tai yra, parnešti saulę iš
Maskvos. Kaip ir ne vieno žurnalisto pastebėjimai, kad kelią dar
vienam Rusijos saulės nešėjui R.Paksui savo raudonais gvazdikais
barsto brazauskininkai.
Na, o dėl Lenkijos dalyvavimo statant naują atominę
elektrinę, tai Rygos ir Talino nepasitenkinimas vargu ar pagrįstas.
Juk Lietuvai elektros tilto per Lenkijos teritoriją
statyba yra labai svarbus dalykas. Be to, galimo Lenkijos indėlio,
taip pat ir finansinio, negalima lyginti su Latvijos ir Estijos
galimybėmis. Belieka tikėtis, kad Rygos ir Talino nepasitenkinimas
tėra tik ambicijos. Mūsų diplomatams Rygoje ir Taline reikia imtis
pastangų išaiškinti, kad naujos atominės elektrinės statyba Lietuvoje
pasitarnaus ir Latvijos bei Estijos interesams sumažinant jų energetinę
priklausomybę nuo Rusijos. Tiesa, atsirado vilčių, kad Estija nepasitrauks
iš bendro Baltijos šalių energetinio projekto. Nes, kaip pranešė
Estijos energijos atstovas, įvyko nesusipratimas, o Ūkio ministerijos
pareigūnų paskleistas žinias apie pasitraukimą pavadino neatsakingais
veiksmais. Matyt, taip pat pasielgs ir Latvija. Tuo labiau kad vis
daugiau ES šalių pagaliau suvokia, jog Baltijos šalių energetinė
priklausomybė nuo Rusijos darosi pavojinga. Praėjusią savaitę Briuselyje
susitikę Beniliukso (Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo) bei Baltijos
šalių vadovai tam dalykui skyrė didelį dėmesį. Beje, gana keistai
nuskambėjo užsienio reikalų ministro P.Vaitiekūno samprotavimai
apie Rusijos šantažą ir aiškias užuominas, kad nebus atnaujintas
naftos tiekimas naftotiekiu į Mažeikių naftą. P.Vaitiekūnas dėjosi
negirdėjęs apie tokius grūmojimus ir sakė, kad jokių oficialių Rusijos
pareiškimų šiuo klausimu nėra... Nebežinia, kaip ir vertinti tokius
išvedžiojimus. Juk net ES vadovų taryboje didėja susirūpinimas dėl
vis augančio pavojaus dėl energetinio saugumo, kurį kelia Rusija.
Nors Europos Sąjungai pirmininkaujančios Vokietijos
kanclerė Angela Merkel pritaria priemonėms sumažinti priklausomybę
nuo Rusijos energetinių resursų, kitos didžiosios ES valstybės nenori
prisiimti jokių įsipareigojimų. Todėl ES komisarė Dalia Grybauskaitė
sukritikavo mūsų užsienio politiką, tiksliau, jos vairininkus, kurie
skiria labai mažai dėmesio ieškant paramos iš įtakingų didžiųjų
ES šalių, bet daugiausia dėmesio skiria NVS šalims, konkrečiai,
Gruzijai, Moldovai. Aišku, paremti Gruziją kovoje su beveik atvirai
ją šantažuojančia Rusija reikia. Tačiau ką gali Tbilisis ir Kišiniovas
padėti mums siekiant sumažinti Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos
dujų ir naftos? Todėl eurokomisarė D.Grybauskaitė visiškai teisi:
sąjungininkų ir užtarėjų privalu ieškoti Berlyne, Paryžiuje, Romoje.
© 2007 XXI amžius
|