„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. kovo 14 d., Nr. 5 (142)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Rubliotiekis – ne naftotiekis, niekada negenda

Edmundas SIMANAITIS

Pirmasis Trečiosios Respublikos vadovas Vytautas Landsbergis pirmųjų atkovotos Nepriklausomybės metinių proga iškilmingame parlamento posėdyje kalbėjo apie keturis Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo etapus.

Pirmasis etapas – sovietų imperijos vadovybės tradicinės neapykantos, įtūžio, įžeistos puikybės ir patyčių iš tų, kurie mėgina ištrūkti iš narvo, demonstracija. Tankai ir šarvuočiai gatvėse turėjo grėsmingai įspėti nepaklusniuosius, kas nutiktų, jei bus išdrįsta nepaklusti.

Antrasis etapas – ekonominė blokada, kuri pasireiškė kaip nuoseklus suplanuotas smaugimas, siekiant palaužti tautos valią ir parodyti visišką priklausomumą nuo Kremliaus malonės. Taigi reikia laiku susiprasti ir „šeimininkas“ vieną kitą energetikos čiaupą šiek tiek atsuktų.

Trečiąjį etapą tuometinis valstybės vadovas pavadino politinių pinklių ir ekonominio šantažo deriniu. „Kas ir su kuo derėsis? Mūsų oponentams aišku: didelė visuma su savo dalimi. Kitokią poziciją – valstybė su valstybe – jie vadina mūsų išankstine sąlyga ir skelbiasi esą skriaudžiami“. Bet mūsų derybininkai buvo pranašesni, nes rėmėsi tarptautinės teisės aktais ir įvykius bei jų pasekmes garsiai vadino tikraisiais vardais, girdint ir matant visam demokratijos pasauliui. „Atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas“, – tokia formuluote Kovo 11-osios Aktas įvardijo sovietų įvykdytą okupaciją.

Ketvirtajame etape Lietuvai buvo žadama „baisių grėsmių žiema“. Suaktyvinta Rytų kaimyno politinė rezidentūra skelbė reikalavimus įvesti sovietijos prezidento diktatūrą, siekiant aiškaus tikslo „išsaugoti komunistų valdžią ir socializmo laimėjimus“. Buvo pasirengta ir drastiškiems veiksmams. „Suplanuotas karinis smūgis, gerai sinchronizuotas su kainų pakėlimu ir su Persų įlanka, buvo paleistas“. Kruvinojo Sausio įvykiai liko dar vienu nepaneigiamu kaltinimu totalitariniam režimui. Tauta laimėjo šimtmečio pergalę.

Tarptautinės teisės normomis argumentuotą Nepriklausomybės Aktą Kremlius palaikė įžūliu ir tariamai netikėtu akibrokštu. Iš tiesų Kremlius akylai sekė kylančią tautinio atgimimo bangą ir buvo įpareigojęs Lietuvos kolaborantų štabą perimti Sąjūdžio valdymą. Į darbą buvo įkinkyti labiausiai patyrę kagėbistai ir provokacijų organizatoriai. Tačiau visos pastangos buvo bergždžios – Sąjūdžio cunamis nušlavė supuvusią sovietmečio kolaborantų struktūrą. Ir tik šis Tautos valia atsiradęs judėjimas galėjo tai padaryti. „Geležinės uždangos“ metais toks įžūlumas būtų absoliučiai neįmanomas.

Nepriklausomybės atkūrimo įvykius verta prisiminti pasitinkant kiekvienas metines. Visada naudinga pasverti pokyčius ir permainas valstybės ir visuomenės gyvenime, kurie įvyko per praėjusius metus ar tarprinkiminiu laikotarpiu. Prisiminti ir vertinti verčia mūsų šalies geopolitinė padėtis. Buvome ir likome kaimynai su Rytų šalimi, kurios interesai Baltijos šalių atžvilgiu iš principo nesikeičia jau bene per penkis šimtmečius. Lietuva ir kitos Baltijos šalys tebetraktuojamos kaip laikinai prarastos Šiaurės Vakarų krašto teritorijos – sudėtinė „deržavos“ dalis.

Tačiau tiesioginė karinė grėsmė ir atvirai agresyvi politika, kuri buvo vykdoma pagal slaptą 1939 metų Stalino-Hitlerio suokalbį pasidalyti Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas, nūdien jau neįmanoma. Baltijos šalys tapo NATO ir Europos Sąjungos narėmis.

Kolektyvinės gynybos principas pasirodė patikimas saugumo garantas, sulaikantis karinės agresijos galimybę. Tai stebėtinai įdomus ir pirmas toks atvejis Europos istorijoje.

Tačiau vidaus politikoje Rytų kaimyno įtaka išliko labai stipri, maža to – ji vyrauja. Gebama ne tik prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, bet ir jas modeliuoti. Kryptinga dezinformacija suaktyvinama priešrinkiminiu laikotarpiu. Ji savo ruožtu atlieka visuomenės pilietinės savivokos lygmens patikrinimą.

Politikos apžvalgininkai jau pateikė įvairiapusiškų vertinimų apie praėjusius savivaldos rinkimus. Išryškėjo spragų mūsų teisėsaugoje. Viena iš jų itin reikšminga. Justitia est fundamentum regnorum – teisingumas yra valstybės pamatas. Be abejo, valstybė turi turėti stiprų pamatą, antraip pagal „artimojo užsienio“ spectarnybų parengtus scenarijus pamatai nesunkiai ardomi iš vidaus. Tuo buvo įsitikinta 1940 metais.

Kai paksogeitas purtyte purtė visus valdžios lygmenis, kai Seimas ir Vyriausybė jau buvo bejėgiai ištaisyti ar nors stabilizuoti padėtį, Valstybės prestižas pakibo ant plauko. Pakanka priminti žiniasklaidos pranešimus apie prezidento „konsultacijas“ valstybės valdymo reikalais su būrėja ir aiškiarege Lena Lolišvili, kuri savo ruožtu, negaišuodama efektyviai konsultuodavosi su anapusiniu pasauliu visais probleminiais reikalais. Ypač nepamirštinas tuomet dar nenušalinto prezidento apsisprendimas paskirti Rusijos karinio-pramoninio komplekso atstovą Jurijų Borisovą savo patarėju, atrodo, nacionalinio saugumo reikalams, nors šis net švebeldžiuoti valstybine kalba nemėgino.

Natūralu, kad ne tik politikams, bet ir eiliniams piliečiams kildavo klausimų, o kas toliau? Vis dėlto Konstitucinis Teismas šioje sumaištyje reagavo atitinkamai. 2003 m. gruodžio 30 d. verdiktas skelbė: „Respublikos Prezidentas, suteikdamas Lietuvos Respublikos pilietybę J.Borisovui, vadovavosi ne Konstitucija ir įstatymais, ne Tautos valstybės interesais, bet asmeniniais interesais“.

Vienas iš populiariausių to meto visuomenės veikėjų Valdas Adamkus taip vertino susidariusią padėtį: „Šiandien mes žvelgiame į demokratinės prezidento institucijos griuvėsius. Kalbėti apie prezidento moralinį autoritetą būtų tiesiog nesusipratimas. (…) Lietuvai šiuo metu reikalingas prezidentas, suvokiantis, jog jis turi būti ne tik Konstitucijos garantas, bet ir tautos sąžinės balsas. Jis turi grąžinti pasitikėjimą prezidento institucija, demokratine valstybės politine sistema. Netgi pasitikėjimą pačiu prezidento asmeniu. Jis turi būti jėgų balansas tarp įstatymus leidžiančios, vykdomosios ir teisminės valdžios. Kartu tai turi būti prezidentas, su kuriuo skaitytųsi visos Vakarų demokratijos“ („Veidas“, 2004 12 30).

Nušalintasis prezidentas neteko teisės eiti valstybės tarnyboje pareigų, kurios saistomos priesaika. Tačiau kodėl Konstitucinis Teismas paliko spragą – teisę dirbti savivaldos struktūrose? Juk tiek valstybės tarnyboje, tiek ir savivaldoje atsakomybė už Konstitucijos ir įstatymų laikymąsi vienodai būtina, griežta ir vienodai reikalinga. Jokia svetima spectarnyba, planuojanti sumaištis, neramumus ir populistinių pažadų bangas tokios progos niekada nepraleis. Ji lyg tyčiomis palikta spraga. Taip ir atsitiko. Plyšeliu pasinaudota operatyviai ir stebėtinai efektyviai. Sunku patikėti, kad Konstitucinio Teismo nariai galėjo neįžvelgti šios spragos.

Jau toli gražu ne pirmą kartą įsitikinta, kad rubliotiekis, tai ne naftotiekis, kurio čiaupą, politinio kaprizo paveiktas „šeimininkas“, tariamo remonto dingstimi gali užsukti metams ar visam laikui. Rubliotiekis veikia nesutrikdamas ir be jokių tarpvalstybinių susitarimų. Ką paremti ir kokiais metodais, taip pat matoma ir žinoma.

Nusitaikyta į sostinės mero kėdę. Tai didžiausio prestižo postas, kurį gali „konstituciniu keliu“ laimėti nušalintasis prezidentas. Sostinės mero kėdę laimėjus, „teisėtų“ viešąjį interesą ignoruojančių machinacijų padaugėtų. Ir ne taip jau svarbu, ar jos bus apkaišytos populistiniais šūkiais sukurti rojų per 11 ar 111 dienų, su lenočkos pagalba ar be jos, o labiausiai tikėtina – rasis naujų išradingesnių scenarijų.

Kovo 11-osios dvasia įsakmiai įpareigoja būti budriems.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija