Civilizacijų dialogas ir Katalikų Bažnyčia
Giedrius GRABAUSKAS
|
Popiežius Jonas Paulius II aktyviai
rėmė religinį dialogą, propaguodamas
taiką ne kartą pabrėžė, kad tik taikingi
susitarimai užtikrina ilgalaikę gerovę
|
|
Popiežius Benediktas XVI Turkijoje
susitinka su Konstantinopolio
patriarchu Baltramiejumi I, kuris
yra svarbus autoritetas
viso pasaulio stačiatikiams
|
Civilizacijų dialogo klausimas aktualus jau daugelį
šimtmečių. XX amžiuje pasaulyje įvyko globaliniai pokyčiai įsikūrė
daug naujų valstybių, šimtai milijonų žmonių persikėlė gyventi į
kitas šalis. Būtent šiame amžiuje Katalikų Bažnyčios lyderiai ėmėsi
skatinti civilizacijų dialogą, išvystė aktyvią ekumeninę veiklą.
Daugelis pokyčių pačioje Katalikų Bažnyčioje siejami su popiežiaus
Jono Pauliaus II vardu. Jis ėmėsi plačios ekumeninės veiklos, palaikė
demokratines permainas komunistiniuose kraštuose, skatino dialogą
tarp skirtingų tautų ir kultūrų žmonių. Jonas Paulius II palaikė
ryšius su judėjų dvasininkais, lankėsi islamo kraštuose, aktyviai
bendravo su budistų lyderiais, ypač Dalai Lama. Devintajame dešimtmetyje
buvo pradėti organizuoti ekumeniniai Asyžiaus kongresai, į kuriuos
atvykdavo įvairių tikybų dvasininkai ir tikintieji: įvairių konfesijų
krikščionys, budistai, judaizmo ir islamo sekėjai.
Egzistuojantys kultūriniai skirtumai, tradicijos
ir kitos priežastys sudaro sunkumų bendraujant skirtingų tikėjimų
ir tautų žmonėms. Tačiau tiek eiliniai žmonės, tiek politiniai ar
religiniai lyderiai randa bendrą kalbą ir sutarimą, jei yra vedami
gerų norų. Neseniai įvykęs popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Turkiją
viršijo lūkesčius. Nors buvo baiminamasi dėl Popiežiaus saugumo
ir abejojama vizito sėkme, atviras ir nuoširdus Benedikto XVI bendravimas
su Turkijos politiniais lyderiais bei dvasininkais ištirpdė visus
abejonių ledus. Popiežiaus apsilankymas mečetėje ir pagarba vietinėms
tradicijoms sulaukė vietos žiniasklaidos ir žmonių palankumo.
Po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų išpuolių Jungtinėse
Amerikos Valstijose pasauliui iškilo islamo ekstremizmo pavojus.
Ekstremistų grupuotės suaktyvėjo įvairiose šalyse. Ispanijoje, Didžiojoje
Britanijoje ir kituose kraštuose buvo įvykdyti teroro aktai, nusinešę
daug žmonių gyvybių. Azijoje radikalieji islamistai ėmė kontroliuoti
kai kuriuos regionus. Terorizmo pavojus sklinda ir iš Rusijos. Šios
šalies agentai Katare nužudė buvusį Čečėnijos prezidentą Zelimchaną
Jandarbijevą, apnuodijo tuometinį kandidatą į Ukrainos prezidentus
Viktorą Juščenką, 2006 metų lapkritį Londone nužudė buvusį FSB darbuotoją
Aleksandrą Litvinenką. Dabartiniai Rusijos vadovai aktyviai remia
palestiniečių organizaciją Hamas, kuri sistemingai vykdo teroro
išpuolius Izraelyje. Žmonijai grėsmę kelia skurdas, kurį kenčia
didžioji Žemės gyventojų dalis, žalojama gamta, pernelyg technokratinis
požiūris į įvairių problemų sprendimą. Katalikų Bažnyčia pasisako
už skurdo mažinimą, laikosi nuostatos, kad gamtą reikia saugoti
ir tausoti.
Pravartu pažvelgti į krikščioniškos civilizacijos
vystymąsi. V-X amžiuose krikščionybė sparčiai plito Europoje, Šiaurės
Afrikoje, Azijos kraštuose. Misijose aktyviai dalyvavo tiek Rytų,
tiek Vakarų Bažnyčių atstovai. Nors tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių
egzistavo tam tikri prieštaravimai ir kai kuriais klausimais nuomonės
išsiskirdavo, tačiau bendravimas nenutrūko. XI amžiuje nesutarimai
pasiekė kulminaciją ir 1054 metais įvyko oficialus Rytų ir Vakarų
Bažnyčių skilimas, kurio priežastys įvairios. Tai lėmė ir kai kurie
nesutarimai teologiniais klausimais, tačiau pagrindinė priežastis
ta, kad tiek tuometinis Romos Popiežius, tiek Konstantinopolio patriarchas
nesutarė dėl įtakos.
XV amžiuje ėmė reikštis katalikų dvasininkai,
pasisakantys už Bažnyčios atsinaujinimą, prieš prekybą indulgencijomis
ir nepotizmą. Čekų dvasininkas Janas Husas, italų reformatorius
Džirolamas Savonarola ir kiti to laikotarpio dvasininkai griežtai
pasisakė prieš prekybą indulgencijomis, smerkė valstiečių išnaudojimą,
propagavo pirminės krikščionybės idėjas. Deja, šių reformatorių
siekius sustabdė inkvizicija, jie buvo represuoti.
Popiežius Jonas Paulius II ne kartą kalbėjo apie
žalą, kurią Bažnyčiai ir krikščioniškoms vertybėms padarė inkvizicija
ir prekyba indulgencijomis. Jis pavadino šiuos reiškinius tamsiomis
dėmėmis Bažnyčios istorijoje. Katalikų Bažnyčia išgyveno įvairius
laikotarpius. Reikia pasidžiaugti, kad šiais laikais Katalikų Bažnyčios
lyderiai pasižymi nuosaikia, tolerantiška pozicija kitų religijų
atžvilgiu ir kartu yra aktyviai propaguojamos krikščioniškos vertybės.
XX amžiuje tarp Katalikų Bažnyčios ir judaizmo
atstovų užsimezgė glaudus dialogas, vyksta bendradarbiavimas. Suartėjimo
ženklų buvo jau XX amžiaus viduryje, bet artimas dialogas buvo užmegztas
popiežiaus Jono Pauliaus II laikais, kuris ne kartą lankėsi Izraelyje.
Vizitai buvo sėkmingi. Jis bendravo su judėjų dvasininkais, stačiatikių
Jeruzalės patriarchu, Armėnų Bažnyčios atstovais. XX amžiuje judaizmo
religiniai filosofai M.Buberis, G.Šolemas ir kiti propagavo toleranciją
kitų religijų atžvilgiu. Tokios krypties laikėsi ir žymūs krikščionių
filosofai ir švietėjai K.Raneris, Tomas Mertonas, Aleksandras Menis.
Nors antisemitizmas turi savo sekėjų, tačiau jis jau priblėsęs,
prieš antisemitizmą pasisako tiek įvairių šalių politiniai lyderiai,
tiek Katalikų Bažnyčios vadovai ir kitų krikščioniškų konfesijų
lyderiai.
XX amžiuje krikščioniškoji Vakarų civilizacija
patyrė naujų grėsmių. Viena jų marksizmo ir fašizmo idėjų plitimas.
Šių idėjų pagrindu įsikūrę režimai suteikė daug skausmo ir išbandymų
įvairių tautų žmonėms. Buvo represuota ir daug Katalikų Bažnyčios
dvasininkų bei tikinčiųjų. Laikas parodė, kad grėsmingos užmačios
dažnai bejėgės prieš tikėjimo vertybes ir amžinąsias tiesas. Šiuo
metu marksizmo ir fašizmo idėjos patiria krizę ir vis mažiau žmonių
jomis tiki. Žinoma, kai kuriose valstybėse dar klesti žiaurūs ir
korumpuoti režimai. Baltarusijoje Aleksandro Lukašenkos režimas
persekioja opozicijos veikėjus, žurnalistus, šioje šalyje spaudimą
patiria ir Katalikų Bažnyčia. Fašistinės tendencijos stiprėja Rusijoje,
kurioje auga ir neapykanta kitataučiams bei antisemitizmas. Rusijoje
persekiojimus patiria tiek katalikų dvasininkai, tiek įvairių protestantų
konfesijų atstovai.
Lotynų Amerikoje vyrauja Katalikų Bažnyčios įtaka.
Šiose šalyse katalikai sudaro per 90 proc. gyventojų ir būtent Katalikų
Bažnyčia atlieka stabilizuojantį vaidmenį. Kai kuriose Lotynų Amerikos
šalyse į valdžią ateina populistai, kurie vadovaujasi marksizmo
idėjomis. Venesueloje įsigalėjo Hugo Čaveso režimas, Bolivijoje
pernai prezidentu išrinktas Evo Moralesas, kuris vadovaujasi įvairiais
populistiniais šūkiais, be viso kito, atvirai pritaria prekybai
narkotikais. Nikaragvoje į valdžią grįžo Danielio Ortegos vadovaujami
sandinistai. Šių šalių pavyzdžiai rodo, kokį pavojų sėkmingam visuomenės
vystymuisi ir krikščioniškoms vertybėms kelia skurdas. Skurdo plitimas
sukelia populizmo bangą. Brazilijoje, Argentinoje ir kitose šalyse
katalikų dvasininkai atlieka ne tik tiesiogines funkcijas, bet ir
aktyviai dalyvauja skurdo mažinimo akcijose.
Dar vienas pavojus vartojimo, mirties kultūros
plitimas. Ši subkultūra siekia visuomenę paversti pilka mase, kurioje
religinės vertybės būtų tik atrakcijos forma. Plintantis alkoholizmas,
narkomanija, kompiuteriomanija tai vis mirties kultūros vaisiai.
Mirties kultūrai būdinga ir smurto propaganda kine, literatūroje
ir muzikoje. Visos šios kultūros apraiškos veda į abejingumą, susvetimėjimą,
dvasinę mirtį. Krikščioniškoji kultūra propaguoja dvasingumą mene,
palaiko literatūrą, muziką, dailę, skatinančias dvasingumą, teigiančias
gėrį, meilę, žmogiškumą ir atjautą. Todėl ją tinka vadinti gyvybės
kultūra. Pažymėtina, kad krikščioniškoji civilizacija patiria sekuliarizmo
pavojų, kai ištrinamos tikėjimo vertybių ribos, iš jų šaipomasi
arba norima šias vertybes pateikti tarsi eilinę atrakciją. Lietuvoje
pagal gyventojų surašymo duomenis apie 80 proc. žmonių laiko save
katalikais, likusios dalies dauguma kitų krikščioniškų konfesijų
atstovai. Tačiau didelę dalį šių žmonių krikščionimis galima vadinti
tik formaliai. Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų visuomenėje vyrauja
abejingumas, yra daug smurto, kitų negerovių.
Paskui politinį ekstremizmą seka religinis ekstremizmas.
Viduramžiais kai kurie arabų lyderiai buvo priešiškai nusiteikę
kitataučių ir kitatikių atžvilgiu, tačiau taip buvo ne visur. Kardobos
kalifate, kuris gyvavo VIII-XII amžiais, egzistavo religinė tolerancija
ir pakantumas įvairioms nuomonėms. Ir šiais laikais kai kuriuose
musulmonų kraštuose gana draugiškai greta gyvena ir musulmonai,
ir krikščionys, ir kitų religijų atstovai. Sunkumų kyla, kai įvairūs
veikėjai, siekdami politinių tikslų, prisidengia dar ir religiniais
šūkiais, kurstomas religinis ekstremizmas. Šį ekstremizmą, iškreipdami
islamo tiesas, propaguoja kai kurie antivakarietiški ir fanatiški
islamo dvasininkai. Ir tai daroma bet kokiomis priemonėmis. Islamo
fundamentalistai propaguoja pasaulinio kalifato sukūrimo idėją.
Tai, jų nuomone, būtų teisinga šalis, besivadovaujanti šariato įstatymais.
Ir kai tokios teorijos grindžiamos dar ir ginkluotos kovos idėja
tam, kad šis tikslas būtų pasiektas, tai jau tampa grėsme.
Visgi geranoriškai nusiteikusių religinių lyderių
veikla sušvelnina nesantaiką. Dauguma islamo sekėjų pavyzdingai
laikosi tikėjimo principų. Pati islamo teologija nepropaguoja priešiškumo
kitatikiams. Jonas Paulius II, vadovaudamas Katalikų Bažnyčiai,
daug bendravo su musulmonų dvasininkais tiek įvairiuose renginiuose,
tiek savo kelionių po Siriją, Egiptą ir kitas šalis metu. Popiežius
aktyviai rėmė religinį dialogą, propaguodamas taiką ne kartą pabrėžė,
kad tik taikingi susitarimai užtikrina ilgalaikę gerovę.
Šiame kontekste labai svarbi Katalikų Bažnyčios
vadovų pozicija, kuri pasižymi nuosaikumu, propaguoja atvirumą skirtingų
nuomonių žmonėms, skatina dialogą. Tada griūva įvairūs mitai ir
atsiskleidžia tikrosios vertybės. Krikščionys organizuoja aktyvią
misionierišką veiklą, imasi konkrečių veiksmų mažinant skurdą kai
kuriose šalyse. Popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Turkiją parodė,
kiek daug gali pasiekti atviras, betarpiškas bendravimas ir noras
susitarti. Tai sielovadinė kelionė, kuria užsibrėžta tvirtinti
dialogą ir bendrą įsipareigojimą taikai, taip savo vizito į Turkiją
tikslus apibendrino popiežius Benediktas XVI. Jis pabrėžė, kad būtina
stiprinti dialogą su islamu ir stačiatikiais. Svarbus buvo Popiežiaus
susitikimas su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I, kurio
įtaka pačioje Turkijoje nėra didelė, tačiau jis yra svarbus autoritetas
viso pasaulio stačiatikiams.
Krikščionybė sparčiai plinta Afrikoje, kai kuriose
Azijos šalyse. Pietų Afrikos Respublikos vyskupas Desmondas Tutu
aktyviai dalyvavo kovoje prieš apartheidą, už šią veiklą apdovanotas
Nobelio taikos premija. Įdomūs Pietų Korėjos ir Vietnamo pavyzdžiai.
Pietų Korėjoje krikščionys dabar sudaro apie pusę visų gyventojų.
Šioje ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje egzistuoja tikra religinė
tolerancija. Taikiai sugyvena krikščionys (katalikai ir įvairių
konfesijų protestantai), budistai, konfucionistai. Vietname krikščionys
dabar sudaro 7 proc. gyventojų, o prieš trisdešimt metų buvo tik
3 procentai, ir šis krikščionybės plitimas vyksta komunizmo sąlygomis.
Civilizacijų dialogas vyksta. Katalikų Bažnyčios
lyderiai ir katalikiškų organizacijų nariai bendrauja ir palaiko
ryšius su įvairių tikėjimų atstovais. Artimesnis dialogas vargu
ar įmanomas su totalitarinių sektų nariais. Šios sektos daugiau
komercinės nei religinės organizacijos, dažnai jos iš anksto nusiteikusios
prieš Katalikų Bažnyčią. Krikščioniškai Vakarų civilizacijai gana
lengvai sekasi bendrauti su budistinės kultūros atstovais. Tiek
Europoje, tiek JAV budizmo sekėjų daugėja. Tai lemia ir emigracija
iš budistinių kraštų, ir tai, kad budistais tampa kai kurie vakariečiai.
Daugiau problemų kyla bendraujant su musulmonais. Galima teigti,
kad islamas išgyvena viduramžius dar daug jame fanatizmo apraiškų.
Todėl neatsitiktinai Irane egzistuojanti teokratinė valdžia tipiškas
pavyzdys, kai islamo fundamentalistai užvaldo šalį ir kursto priešiškumą
kitoms kultūroms ir vakarietiškoms vertybėms.
Katalikų Bažnyčios vaidmuo civilizacijų dialoge
reikšmingas savo propaguojamomis vertybėmis, kurios milijonams žmonių
suteikia pusiausvyros ir stabilumo jausmą. Gindama pilietines žmonių
teises, skatindama švietimo ir mokslo vystymąsi, pasisakydama už
kultūrines skirtingų civilizacijų vertybes, Bažnyčia išreiškia krikščioniškąjį
humanizmą, rūpinimąsi žmogumi, kaip Dievo kūriniu. Tokia pozicija
atitinka ir išreiškia pamatines krikščioniškas vertybes. Sutarti
gali įvairių kultūrų, tautų, tikėjimų žmonės. Svarbu, kad būtų puoselėjamos
amžinos civilizacijos vertybės: Meilė, Tikėjimas, Tiesa, Žmogaus
orumas. Kelias į civilizacijų dialogą ir žmonijos stabilumą yra
gana aiškus, tai pagarba praeičiai, pasitikėjimas šiandiena ir
viltingas tikėjimas ateitimi, kurie ir sudaro civilizacijų dialogo
esmę.
© 2007 XXI amžius
|