„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. kovo 14 d., Nr. 5 (142)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kenigsbergas – Karaliaučius – Kaliningradas

Petras KATINAS

Kenigsbergo žemėlapis,
paskelbtas 1613 metais

Vasario 25-28 dienomis Lietuvoje vyko Kaliningrado srities dienos. Renginiuose dalyvavo šio Rusijos anklavo gubernatorius Genadijus Bosas su gausia delegacija. Gubernatorių priėmė prezidentas V.Adamkus. Apie Karaliaučių, Tilžę ir kitus buvusios Rytų Prūsijos miestus, kurie glaudžiai susiję su Lietuvos kultūros ir raštijos istorija, žino nedaugelis.

1225 metais lenkų kunigaikštis Mazoveckis, spaudžiamas nuolatinių prūsų antpuolių, kreipėsi pagalbos į Teutonų ordiną. Tai ir buvo prūsų nukariavimo ir naujų žemių užgrobimo pradžia. Tais pačiais metais Teutonų ordino riteriai užėmė prūsų tvirtovę Tvangstę, stovėjusią ant aukšto kalno prie Priegliaus upės. Kryžiuočiai bemat pastatė šalia sunaikintos Tvangstės pilies savo medinę pilį, pavadintą kryžiuočių sąjungininko, Čekijos karaliaus Otokaro Pržemyslo II garbei – Karaliaus kalnu, t.y. Kenigsbergu.

1260-1263 metais sukilę prūsai nesėkmingai kelis kartus bandė užimti kryžiuočių pilį. Netrukus į šias žemes ėmė plūsti vokiečių kolonistai, kurie, laikui bėgant, susimaišė su vietiniais prūsais, ir tie palaipsniui pamiršo savo kalbą ir kultūrą. Reikia paminėti, kad dar XVI amžiuje Kenigsberge prūsai ir lietuviai sudarė per 20 proc. krašto gyventojų.

Šalia pilies atsirado kelios gyvenvietės, vėliau tapusios Alštato, Neištato ir Knaiphofo miestais. 1327 metais vakarinėje Knaiphofo salos dalyje atsirado dar vienas miestas – Prėgelmiundė, kuriame apsigyveno pirkliai. Tuose miestuose dar nebuvo nė vienos bažnyčios. Tačiau arkivyskupo Johaneso Klarės inicityva buvo pradėta statyti Kenigsbergo katedra. 1380 metais, praėjus 50 metų nuo statybos pradžios, katedra buvo pastatyta ir įrengta. Pusę amžiaus trukusi bažnyčios statyba – ne toks jau ilgas laikas palyginti su kitais Vokietijos miestais, kur panašių šventovių statyba tęsėsi gerokai ilgiau.

1370 metais netoli Kenigsbergo įvyko smarkus vokiečių riterių mūšis su lietuvių pulkais. Pasak legendų, šiame mūšyje lietuviai turėjo pasitraukti, nes vokiečius išgelbėjo paprastas batsiuvys, kažkoks Hansas Zaganas, kuris iš žuvusio riterio rankų stvėręs ir aukštai iškėlęs riterių vėliavą metėsi į ataką. Už šį žygį batsiuvys gavo dvarininko titulą ir jau vadinosi Hansu fon Zaganu.

1455 metais tarp trijų miestų kilo karas. Altštato ir Lioberichto gyventojai susirėmė su Knaiphofo gyventojais. Karas truko trejetą mėnesių. Po šio karo Teutonų ordinas perkėlė savo sostinę iš Marienburgo į Kenigsbergą, o 1525 didysis Teutonų ordino magistras Albrechtas įkūrė Prūsijos hercogystę ir pats tapo hercogu. Naujosios valstybės sostine tapo Kenigsbergas. 1544 m. rugpjūčio 17 d. įvyko iškilmingas Kenigsbergo universiteto atidarymas. Iš pradžių jame mokėsi 318 studentų. Universitetas gavo „Albertynos“ pavadinimą jo įkūrėjo hercogo Albrechto garbei. Beveik tuo pačiu metu atsirado ir kiti vokiečių miestai – Krancas (dabar Zelenogradskas), Raušinas, Tilžė ir t.t.

Tai, kad krašto miestai kūrėsi prie jūros ir prie Priegliaus upės, lėmė prasidėjusi aktyvi Prūsijos hercogystės prekyba su Anglija, Olandija, Skandinavijos šalimis. Prūsija gabeno į tas šalis medieną, dervą, apynius, rūkytą mėsą, gintarą, druską. Taip pat dideliais kiekiais buvo gabenami stirnų, elnių, lokių kailiai.

1610 metais Prūsijos teritorijoje buvo įvestas Grigaliaus kalendorius, tas pats, pagal kurį dabar gyvename. Tai atsitiko praėjus 28 metams po to, kai popiežius Grigalius XIII įvedė šį kalendorių. (Beje, Rusijoje Grigaliaus kalendorius buvo įvestas tik 1918 metais, o Egipte –1928-aisiais.) 1613 metais garsiajame keliolikos tomų leidinyje „Žemės rutulio miestai“ buvo išspausdintas pirmasis Kenigsbergo žemėlapis. 1618 metais jis tapo dideliu Pabaltijo prekybos centru.

Tame pačiame XVI amžiuje Kenigsbergas tapo labai svarbiu lietuviškos kultūros centru, čia gyveno ir kūrė Martynas Mažvydas ir daugelis kitų šviesuolių. 1724 metais oficialiai buvo sujungti trys miestai – Alštatas, Lioberichtas ir Knaihofas, galutinai gavę Kenigsbergo pavadinimą. Tam įvykiui pažymėti buvo išleistas labai įdomus bronzinis medalis. Vienoje jo pusėje buvo pavaizduotas jaunuolis su kardu rankoje, kas simbolizavo Alštato miestą ir jo galybę. Moteris su auskarais simbolizavo Knaiphofo miestą, kas rodė šio miesto prabangą, o barzdotas senelis, laikantis morką, – Lioberichto miestą ir jo apylinkių derlingas žemes. Pagaliau vaikas, metantis akmenį, simbolizavo Kenigsbergo miesto priemiestį Zakhaimą, kuriame gyveno girtuokliai ir mušeikos. Kitoje šio medalio pusėje buvo užrašas: „1724 m. visi trys miestai – Alštatas, Knaiphofas ir Lioberichtas susijungė ir tapo Kenigsbergo miestu“.

1881 metais Kenigsberge buvo atidaryta pirmoji arklių traukiama tramvajaus linija (konkė), o 1885 metais – geležinkelio linija Kenigsbergas-Krancas. Kaip pažymi amžininkai, traukiniai išvykdavo ir atvykdavo nepaprastai tiksliai – minutės tikslumu.

1918 metais valdžią Kenigsberge užgrobė komunistai ir Rusijos bolševikų pavyzdžiu įkūrė Darbininkų ir kareivių tarybą. Tačiau 1919 m. kovo 3 d. komunistų gaujas atakavo generolo Viningo vadovaujama kariuomenė ir užėmė miestą.

Antrojo pasaulinio karo metais Prūsijos teritorijoje buvo įkurtos kelios didelės koncentracijos stovyklos. Baigiantis karui, 1944 metų rugpjūtį, miestą labai smarkiai bombardavo britų aviacija. Bombonešiai beveik nušlavė miesto centrą, kur faktiškai nebuvo jokių karinių objektų. Žuvo daugybė taikių gyventojų, sudegė senamiestis, labai nukentėjo garsioji Kenigsbergo pilis.

1945 metų balandžio pradžioje miestą šturmavo sovietų Raudonoji armija. „Didžiojo karvedžio“ maršalo Vasilevskio įsakymu šturmuojant miestą buvo pirmą kartą išbandyta pragaištinga taktika, kai į šturmą buvo mestos didžiulės pėstininkų pajėgos dar tik prasidėjus artilerijos vokiečių pozicijų apšaudymui. Maršalas Vasilevskis išmąstė, jog tokiu būdu priešas bus užkluptas netikėtai. Tai buvo visiška nesąmonė, tūkstančius karių pasiunčiant į tikrą pragarą. Sovietų armijos pėstininkai ir į mūšį mestos elitinės gvardijos dalys atsidūrė tikroje mėsmalėje: jie pirmiausia žuvo ne nuo vokiečių atsakomosios ugnies, o nuo savosios artilerijos. Niekas taip ir nesuskaičiavo, kiek tūkstančių sovietų karių žuvo nuo tokios maršalo Vasilevskio kvailystės. Tiesa, vėliau mieste buvo pastatytas paminklas „1200 gvardiečiams“. Tiesą sakant, ne vien maršalas Vasilevskis taip elgėsi. Kitas išliaupsintas maršalas Žukovas taip pat siųsdavo dešimtis tūkstančių karių į tikrus mūšius. Pavyzdžiui, išlikę gyvi Berlyno šturmo dalyviai pasakojo, kad jiems net nereikėdavo statyti pontoninių tiltų – jie pereidavo upę savo draugų kūnais.

1946 metų vasarą Kenigsbergas buvo pavadintas „visasąjunginio seniūno“ Stalino pastumdėlio ir juokdario Kalinino vardu. Nesvarbu, kad Sovietų Sąjungoje du miestai jau buvo pavadinti jo vardu. Tverė gavo Kalinino vardą, o Maskvos srities miestas – Kaliningrado (dabar Koroliovas).

Karo pabaigoje Kenigsberge liko tik apie 20 tūkst. gyventojų iš 370 tūkstančių. Jie kentėjo bado kančias. Sovietų kariai tyčiojosi iš jų, prievartavo moteris. Masiniai prievartavimai ir žudynės prasidėjo vos sovietams įžengus į Rytų Prūsiją. Netgi žinomas sovietų rašytojas, pakankamai išprusęs žmogus Ilja Erenburgas ragino žudyti be gailesčio visus vokiečius, moteris ir vaikus. O 1947 metais beveik visi likę vokiečiai gyvuliniuose vagonuose buvo išvežti į sovietų okupacinę zoną Rytų Vokietijoje.

Po karo į Karaliaučių ėmė plūsti įvairaus plauko perėjūnai iš Rusijos. Miestas ir visa sovietams atitekusi Rytprūsių dalis tapo visiškai uždara teritorija. Kraštas buvo militarizuotas, o joks užsienietis negalėjo pakliūti į jį. Neįleisdavo netgi „broliškų socialistinių šalių“ atstovų. Retsykiais išimtys buvo padaromos tik kai kuriems Lenkijos komunistams.

Šiuo metu Kaliningrado kraštas – taip pat militarizmo židinys. Tačiau užsieniečiai jau gali lankytis Rusijos anklave. Šio kažkada klestėjusio krašto, vadinto netgi visos Vokietijos aruodu, senieji gyventojai, atvykę į savo gimtąsias vietas ir jas išvydę, praranda žadą. Jų dar išlikę namai bei sodybos atrodo baisiai. O svarbiausia, sunaikinta dauguma vokiečių kapinių. Jų antkapinių paminklų akmenimis išgrįstos kareivinių rikiuotės aikštės. O mums, lietuviams, šis kraštas vis dar tebėra Mažoji Lietuva – M.Mažvydo, L.Rėzos, J.Bretkūno, S.Rapalionio ir K.Donelaičio žemė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija