Ar savigyna nuo agresijos ir genocido teisėta?
Edmundas SIMANAITIS
Peršasi išvada, kad ne be artimojo užsienio
specialiųjų tarnybų filialų Lietuvoje įsiplieskė ir tolydžiai planingai
pakurstoma tariama diskusija apie pasipriešinimo okupacijai, smurtui
ir genocidui tikslingumą, teisumą, taigi ir laisvės kovų prasmę.
Dažniausiai šią kampaniją mėginama pridengti partizanų kovos beprasmiškumo
devizu. Į diskusiją vienos televizijos laidos vedėjas įtraukia ir
tituluotus profesorius, istorikus, žurnalistus. Turinčius kitokią
nuomonę ar pačius laisvės kovotojus vengiama kviesti. Kaip vienas
būtinų ir tariamai svarbiausių argumentų pateikiamas toks kaltinimas
partizanai žudė ir nekaltus žmones.
Posovietinė visuomenė sveiksta lėtai
Esame ir dar ilgokai būsime lėtokai natūraliu
būdu sveikstanti posovietinė visuomenė. Beje, mes ir negalime būti
kitokie. Amerikiečių, britų ir prancūzų okupuotoje Vokietijos dalyje
denacifikacija formaliai truko porą metų. Nacių partijos vadeivos,
taip pat represinių struktūrų nariai buvo teisiami. Nacionalsocialistų
partijos nariams buvo apribotos pilietinės teisės. Jie negalėjo
dirbti teisėjais, mokyklų direktoriais, užimti valstybės ir savivaldos
pareigūnų postų.
Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo nacių analogas
kompartija ir okupanto represinės struktūros praktiškai išliko
jokių suvaržymų nepaliestos. Prasidėjo intensyvus iškabų keitimo
metas. Ne šio straipsnio tikslas nagrinėti šią be galo įdomią ir
itin aktualią ne tik istorikams, bet ir piliečiams temą, tačiau
pasekmes paminėti verta.
Kas ir kodėl rengia diskusijas?
Kovo 11-osios Aktas patvirtino Lietuvos gyventojų
pasiryžimą mėginti pasitariant, žinoma, kas be ko, ir pasibarant
tvarkyti savo reikalus patiems. Tą lemtingą dieną visi sovietiniai
teisėjai, visi visų mokyklų, įmonių, kolūkių, didelės dalies visuomeninių
organizacijų vadovai formaliai tapo nepriklausomos Lietuvos Respublikos
teisėjais ir švietimo įstaigų, pramonės įmonių vadovais. Jokios
desovietizacijos, dekagėbizacijos tada neįvyko ir tomis sąlygomis
pakartoti Vokietijos varianto nebuvo įmanoma. Taip prasidėjo egzaminas,
kuris su kintama sėkme tebesitęsia ir šiandien. Gebėta išsaugoti
ir apginti svarbiausi nacionalinio saugumo tikslai.
Naivu būtų tikėtis, kad posovietinės visuomenės
sąlygomis panašaus pobūdžio diskusijos nebūtų periodiškai keliamos.
Tai viena iš priemonių mokslinės diskusijos ar žurnalistinio
tyrimo būdu pabalinti genocido ir karo nusikaltimus ir pateisinti
šių nusikaltimų vykdytojus bei jų talkininkus. Be to, artimojo
užsienio specialiųjų tarnybų vienas iš permanentinių tikslų kelti
sumaištį. Ji turi būti įvairi, bet su tuo pačiu pamušaliniu tikslu
Lietuvos orientavimasis į Vakarų demokratijos pasaulį klaida,
nes, vaizdžiai šnekant, prie ruso buvo geriau.
Saviniekos eksperimentai tęsiasi
Štai sausio pabaigoje LTV laidoje Amžininkai
buvo kalbama apie partizaninį karą Lietuvoje siekiant parodyti,
kad bekompromisė kova su okupantų baudėjais buvo ir asmeninių sąskaitų
suvedinėjimas bei civilių gyventojų žudymas. Laidos vedėjas R.Bružas
kalbino istorikus prof. L.Truską, dr. A.Anušauską, B.Gailių. Kiekvieno
iš istorikų požiūris ne tik įsimintinas, bet ir analizuotinas plačiau,
nes tai mažų mažiausiai būdinga būtent posovietinei visuomenei.
Įsidėmėtina, kad laidos vedėjas nerado reikalo paklausinėti vieną
kitą laisvės kovų dalyvį, gyvą to meto istorijos liudininką. Pernai
kitoje, ne Amžininkų, televizijos laidoje dalyvavo laisvės kovotojai
ir stribai. Simptomiška, kad pastariesiems buvo leidžiama atvirai
niekinti laisvės kovas ir tyčiotis iš kovotojų, o Lietuvos kariuomenės
veteranų žodis buvo nutraukiamas.
Šįkart R.Bružas nerizikavo pasikviesti gyvų partizanų,
mat jie kalbėtų apie savo apsisprendimą, kovų patirtį ir svarbiausiąjį
tikslą nepriklausomybės atkūrimo siekį, kuris šioje laidoje nebuvo
akcentuojamas. Matyt, tokia buvo užduotis. Vedėjas, apibendrindamas
laidos eigą, teigė, kad vienos tiesos nėra, kad jos ir būti negali,
nes kiekvienas turi savąją tiesą. Susidaro įspūdis, kad ne tiesmukai,
bet pakankamai aiškiai pasiūlyta įteisinti tikras ir tariamas
tiesas: okupanto ir pavergtojo, plėšiko ir apiplėštojo, stribo ir
partizano. Tai nėra nauja.
Kieno tiesa: pavergtojo ar pavergėjo?
Tačiau labiausiai stebino kitas tokios diskusijų
laidos faktas. Laidos vedėjas, atrodo, nepanoro pažvelgti į laisvės
kovų istoriją pilietiniu ir teisės požiūriu. Trys Romos teisės postulatai,
pasiekę mūsų amžių, itin reikšmingi, nes buvo, yra ir liks atraminiais
tarptautinės teisės stulpais. Be jų neįmanoma išsiversti, kai svarstomi
agresijos, genocido, pasipriešinimo agresijai bei genocido politikai,
taigi ir laisvės kovų istorijos klausimai. Štai jie: Ex injuria
jus non oritur iš neteisingumo teisė nesiranda; Pacta sunt servanda
sutarčių reikia laikytis; Justicia est fundamentum regnorum
teisingumas yra valstybių pagrindas. Tai tarptautinės teisės normos.
Pagal nusikalstamą slaptą 1939 metų Stalino ir
Hitlerio sąmokslą, istorijoje žinomą Molotovo-Ribentropo pakto vardu,
buvo pasidalytos Rytų Europos nepriklausomų laisvų valstybių teritorijos
ir suplanuota Antrojo pasaulinio karo pradžia, lygiai taip pat ir
masinės genocido akcijos. Lietuva turėjo atitekti Vokietijai, bet
vėliau buvo išmainyta į dalį nukariautos Lenkijos Varšuvos ir Liublino
vaivadijų ir priskirta Rusijos imperijai, tuomet prisidengusiai
Sovietų Sąjungos iškaba.
Slaptasis sąmokslas sulaužė visas sutartis, kurios
buvo anksčiau sudarytos su numatytomis pavergti valstybėmis. Tai
akivaizdžiai šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas.
Visa, kas vyko Lietuvoje realizavus Stalino ir
Hitlerio sąmokslą, tebuvo Kremliaus parengto vaidybinio scenarijaus
apie liaudies seimo rinkimus, okupuotos šalies prašymąsi priimti
į narvą, į kurį buvo ką tik smurtu įtraukta, masinių areštų ir tremčių
įgyvendinimas. Visi mėginimai melu, apgaule pridengti okupacijos
faktą ir genocido nusikaltimus yra niekiniai. Jų vykdytojai nusikaltėliai
ir jokiu atveju negali būti lyginami su laisvės kovotojais.
Sovietinis genocido variantas tobulesnis
Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui
ir baudimo už jį buvo priimta 1948 m. gruodžio 9 d. Šiame tarptautinės
teisės dokumente genocidas yra vertinamas kaip pasibaisėtina žmonijos
nelaimė. Siekimas visiškai ar iš dalies sunaikinti savo ar užgrobtoje
teritorijoje nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kvalifikuojamas
kaip genocido nusikaltimas. Sovietai vykdė genocidą, prikabindami
aukoms socialiai svetimo elemento etiketę, pavyzdžiui, buržujaus,
buožės, kapitalisto, liaudies priešo, fašisto, nacionalisto ir pan.
Šiems nusikaltimams negalioja jokie senaties terminai. Bet koks
mėginimas genocido planuotojus, vykdytojus ir nusikaltėlių talkininkus
- kolaborantus statyti vienon greton su jų aukomis vertintinas ne
kaip nesusivokimas, o kaip tendencingas istorinės tiesos slėpimas.
Iš neteisėtumo teisė neatsiranda, o visi argumentai grindžiami
neteisia, o tuo labiau nusikalstama, veika yra niekiniai.
Nacionalinė teisė byloja vienareikšmiškai
Štai ką kalba nacionalinė teisė ir ko neturėtų
pamiršti arba nežinoti kiekvienas šalies pilietis. Dviejų Tautų
Respublikos palikimas 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos XI straipsnis
byloja: Tauta privalo pati save ginti nuo užpuolimo ir saugoti
savo vientisumą. Todėl visi piliečiai yra tautos vientisumo ir laisvių
gynėjai. Antrosios Respublikos 1922 metų ir 1928 metų Konstitucijose
rašoma: Visi piliečiai dalyvauja jos teritorijos gynime įstatymuose
nurodyta tvarka. Trečiosios Respublikos 1992 metų Konstitucijos
139 str. skelbia: Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto
užpuolimo kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.
Taigi nacionalinė, kaip ir tarptautinė, teisė
savigyną nuo agresijos, okupacijos ir genocido kvalifikuoja kaip
piliečių pareigą ir teisę. Ši teisės norma ryškiai parodo esminį
skirtumą tarp laisvės gynėjo ir okupanto kareivos ar stribo.
LR ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo įstatyme
įteisinta partizaninio karo patirtis. Tokiu būdu parodoma, kad bet
kokios abejonės savigynos teisumu yra niekinės iš principo. Besąlyginis
visuotinis pasipriešinimas prasideda nuo agresijos pradžios. Tauta
ir kiekvienas pilietis priešinasi visais įmanomais būdais. Niekas
negali varžyti teisės priešintis agresoriui. Draudimas gintis yra
niekinis.
Partizanai Lietuvos kariuomenės veteranai
Nepamirškime, kad partizanai dėvėjo Lietuvos kariuomenės
uniformą, nešiojo jos skiriamuosius ženklus, naudojosi kariuomenės
statutais, pritaikytais partizaninio karo sąlygomis. LR įstatymas
dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d.
deklaracijos vienareikšmiškai byloja, kad minėta taryba buvo aukščiausia
politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti šiai kovai, vienintelė
teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1992 metais aprobuotas
popiežiaus Jono Pauliaus II, patvirtina pasipriešinimo agresoriui
teisumą (KBK-1909: Bendrąja gerove grindžiama asmens ir kolektyvo
savigynos teisė; KBK-2239: Kas yra pasiryžęs tarnauti Tėvynei,
yra tautų saugumo ir laisvės gynėjas).
Partizanų teisės dokumente LLKS statute rašoma,
kad Sąjūdžio tikslas yra atstatyti laisvą, nepriklausomą, demokratinę
Lietuvos Respubliką. Partizanų karo lauko teisė aiškiai ir griežtai
atribojo kriminalinius nusikaltimus nuo kovos prieš genocidą, tai
yra gyventojų naikinimą, išvežimą, kolonizaciją. Už kriminalinius
nusikaltimus patys partizanai griežtai baudė prasižengėlius, pavyzdžiui,
už moters išprievartavimą, nekalto asmens nužudymą mirties bausmė;
už įskundimą, kai nors vienas asmuo įkalinamas ar ištremiamas,
mirties bausmė.
Remtis tarptautine ir nacionaline teise
Iš trumpo ekskurso į tarptautinės, nacionalinės,
bažnytinės ir partizanų karo lauko teisės sritį savaime peršasi
išvada, kad, kalbant ar rašant apie laisvės kovų periodą, tiesiog
būtina remtis nacionalinės ir tarptautinės teisės normomis arba
bent atsižvelgti į jas, bet jokiu būdu jų neignoruoti. Žinoma, prosovietinis
ar agresyvios imperijos interesams atstovaujantis istorikas iš principo
negali gerbti užgrobtos tautos ar nusimetusios pavergėjo jungą valstybės
nacionalinės teisės normų.
Agresorius ir tarptautinės teisės normas mėgina
tempti ant deržavos kurpalio, naudodamasis visais įmanomais kazuistikos
metodais, siekdamas pateisinti šantažą, smurtą, melą ir pabalinti
nepaneigiamus genocido nusikaltimus. Tuo tarpu tarptautinė ir nacionalinė
teisė vienareikšmiškai kvalifikuoja kaip karo ir genocido nusikaltimus
visą agresoriaus okupanto veiklą nuo pat agresijos pradžios, būtent
politinį šantažą, grasinimus karine jėga, masinius trėmimus, masines
žudynes, okupuotos valstybės valdymo struktūros griovimą, tautinės
savimonės slopinimą ir kitas genocido politikos piktadarystes.
Kolaboravimo veika vertintina trimis aspektais:
teisiniu, politiniu ir moraliniu, kaip nustatė Tarptautinis Vilniaus
tribunolas (2000 m.), kurio nuosprendis atitinka nacionalinės ir
tarptautinės teisės normas ir dvasią. Pasipriešinimas agresijai
ir genocido akcijoms yra konstitucinė prievolė. Tai pilietinės pareigos
vykdymas, paremtas prigimtine, nacionaline ir tarptautine teise.
Savigyna nuo agresijos yra visada teisi, kilni ir gerbtina. Partizanai
kariai savanoriai yra Lietuvos kariuomenės dimisijos kariai, laisvės
kovų veteranai.
Kriminalinių nusikaltimų pasitaiko visose struktūrose
jų buvo tiek okupacijos metais, yra ir atkūrus nepriklausomybę.
Nei verslininkai, nei žurnalistai, nei laisvės kovotojai, nei kitų
profesijų žmonės nėra išimtis. Baudžiamoji teisė taikytina visiems
piliečiams, tačiau laisvės kovotojai už tuomet padarytus kriminalinius
nusikaltimus turėtų atsakyti tik pagal LR įstatymus.
Pravartu priminti, kad visos okupanto struktūrų
NKVD-MGB-KGB sukurptos bylos laisvės kovotojams be išimties buvo
falsifikuojamos čekistiniu žargonu ir pirmiausia vertintinos kaip
nepaneigiamas įkaltis genocido politikos vykdytojams.
© 2007 XXI amžius
|