„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. kovo 28 d., Nr. 6 (143)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ar savigyna nuo agresijos ir genocido teisėta?

Edmundas SIMANAITIS

Peršasi išvada, kad ne be „artimojo užsienio“ specialiųjų tarnybų filialų Lietuvoje įsiplieskė ir tolydžiai planingai pakurstoma tariama diskusija apie pasipriešinimo okupacijai, smurtui ir genocidui tikslingumą, teisumą, taigi ir laisvės kovų prasmę. Dažniausiai šią kampaniją mėginama pridengti „partizanų kovos beprasmiškumo“ devizu. Į diskusiją vienos televizijos laidos vedėjas įtraukia ir tituluotus profesorius, istorikus, žurnalistus. Turinčius kitokią nuomonę ar pačius laisvės kovotojus vengiama kviesti. Kaip vienas būtinų ir tariamai svarbiausių argumentų pateikiamas toks kaltinimas – partizanai žudė ir nekaltus žmones.

Posovietinė visuomenė sveiksta lėtai

Esame ir dar ilgokai būsime lėtokai natūraliu būdu sveikstanti posovietinė visuomenė. Beje, mes ir negalime būti kitokie. Amerikiečių, britų ir prancūzų okupuotoje Vokietijos dalyje denacifikacija formaliai truko porą metų. Nacių partijos vadeivos, taip pat represinių struktūrų nariai buvo teisiami. Nacionalsocialistų partijos nariams buvo apribotos pilietinės teisės. Jie negalėjo dirbti teisėjais, mokyklų direktoriais, užimti valstybės ir savivaldos pareigūnų postų.

Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo nacių analogas – kompartija ir okupanto represinės struktūros – praktiškai išliko jokių suvaržymų nepaliestos. Prasidėjo intensyvus iškabų keitimo metas. Ne šio straipsnio tikslas nagrinėti šią be galo įdomią ir itin aktualią ne tik istorikams, bet ir piliečiams temą, tačiau pasekmes paminėti verta.

Kas ir kodėl rengia „diskusijas“?

Kovo 11-osios Aktas patvirtino Lietuvos gyventojų pasiryžimą mėginti pasitariant, žinoma, kas be ko, ir pasibarant tvarkyti savo reikalus patiems. Tą lemtingą dieną visi sovietiniai teisėjai, visi visų mokyklų, įmonių, kolūkių, didelės dalies visuomeninių organizacijų vadovai formaliai tapo nepriklausomos Lietuvos Respublikos teisėjais ir švietimo įstaigų, pramonės įmonių vadovais. Jokios desovietizacijos, dekagėbizacijos tada neįvyko ir tomis sąlygomis pakartoti Vokietijos varianto nebuvo įmanoma. Taip prasidėjo egzaminas, kuris su kintama sėkme tebesitęsia ir šiandien. Gebėta išsaugoti ir apginti svarbiausi nacionalinio saugumo tikslai.

Naivu būtų tikėtis, kad posovietinės visuomenės sąlygomis panašaus pobūdžio „diskusijos“ nebūtų periodiškai keliamos. Tai viena iš priemonių „mokslinės diskusijos“ ar „žurnalistinio tyrimo“ būdu pabalinti genocido ir karo nusikaltimus ir pateisinti šių nusikaltimų vykdytojus bei jų talkininkus. Be to, „artimojo užsienio“ specialiųjų tarnybų vienas iš permanentinių tikslų – kelti sumaištį. Ji turi būti įvairi, bet su tuo pačiu „pamušaliniu“ tikslu – Lietuvos orientavimasis į Vakarų demokratijos pasaulį – klaida, nes, vaizdžiai šnekant, „prie ruso buvo geriau“.

Saviniekos eksperimentai tęsiasi

Štai sausio pabaigoje LTV laidoje „Amžininkai“ buvo kalbama apie partizaninį karą Lietuvoje siekiant parodyti, kad bekompromisė kova su okupantų baudėjais buvo ir „asmeninių sąskaitų suvedinėjimas bei civilių gyventojų žudymas“. Laidos vedėjas R.Bružas kalbino istorikus prof. L.Truską, dr. A.Anušauską, B.Gailių. Kiekvieno iš istorikų požiūris ne tik įsimintinas, bet ir analizuotinas plačiau, nes tai mažų mažiausiai būdinga būtent posovietinei visuomenei. Įsidėmėtina, kad laidos vedėjas nerado reikalo paklausinėti vieną kitą laisvės kovų dalyvį, gyvą to meto istorijos liudininką. Pernai kitoje, ne „Amžininkų“, televizijos laidoje dalyvavo laisvės kovotojai ir stribai. Simptomiška, kad pastariesiems buvo leidžiama atvirai niekinti laisvės kovas ir tyčiotis iš kovotojų, o Lietuvos kariuomenės veteranų žodis buvo nutraukiamas.

Šįkart R.Bružas nerizikavo pasikviesti gyvų partizanų, mat jie kalbėtų apie savo apsisprendimą, kovų patirtį ir svarbiausiąjį tikslą – nepriklausomybės atkūrimo siekį, kuris šioje laidoje nebuvo akcentuojamas. Matyt, tokia buvo užduotis. Vedėjas, apibendrindamas laidos eigą, teigė, kad vienos tiesos nėra, kad jos ir būti negali, nes kiekvienas turi savąją tiesą. Susidaro įspūdis, kad ne tiesmukai, bet pakankamai aiškiai pasiūlyta „įteisinti“ tikras ir tariamas tiesas: okupanto ir pavergtojo, plėšiko ir apiplėštojo, stribo ir partizano. Tai nėra nauja.

Kieno tiesa: pavergtojo ar pavergėjo?

Tačiau labiausiai stebino kitas tokios „diskusijų“ laidos faktas. Laidos vedėjas, atrodo, nepanoro pažvelgti į laisvės kovų istoriją pilietiniu ir teisės požiūriu. Trys Romos teisės postulatai, pasiekę mūsų amžių, itin reikšmingi, nes buvo, yra ir liks atraminiais tarptautinės teisės stulpais. Be jų neįmanoma išsiversti, kai svarstomi agresijos, genocido, pasipriešinimo agresijai bei genocido politikai, taigi ir laisvės kovų istorijos klausimai. Štai jie: „Ex injuria jus non oritur“ – iš neteisingumo teisė nesiranda; „Pacta sunt servanda“ – sutarčių reikia laikytis; „Justicia est fundamentum regnorum“ – teisingumas yra valstybių pagrindas. Tai tarptautinės teisės normos.

Pagal nusikalstamą slaptą 1939 metų Stalino ir Hitlerio sąmokslą, istorijoje žinomą Molotovo-Ribentropo pakto vardu, buvo pasidalytos Rytų Europos nepriklausomų laisvų valstybių teritorijos ir suplanuota Antrojo pasaulinio karo pradžia, lygiai taip pat ir masinės genocido akcijos. Lietuva turėjo atitekti Vokietijai, bet vėliau buvo išmainyta į dalį nukariautos Lenkijos Varšuvos ir Liublino vaivadijų ir priskirta Rusijos imperijai, tuomet prisidengusiai Sovietų Sąjungos iškaba.

Slaptasis sąmokslas sulaužė visas sutartis, kurios buvo anksčiau sudarytos su numatytomis pavergti valstybėmis. Tai akivaizdžiai šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas.

Visa, kas vyko Lietuvoje realizavus Stalino ir Hitlerio sąmokslą, tebuvo Kremliaus parengto vaidybinio scenarijaus apie „liaudies seimo rinkimus“, okupuotos šalies „prašymąsi“ priimti į narvą, į kurį buvo ką tik smurtu įtraukta, masinių areštų ir tremčių įgyvendinimas. Visi mėginimai melu, apgaule pridengti okupacijos faktą ir genocido nusikaltimus yra niekiniai. Jų vykdytojai – nusikaltėliai ir jokiu atveju negali būti lyginami su laisvės kovotojais.

Sovietinis genocido variantas „tobulesnis“

Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį buvo priimta 1948 m. gruodžio 9 d. Šiame tarptautinės teisės dokumente genocidas yra vertinamas kaip „pasibaisėtina žmonijos nelaimė“. Siekimas visiškai ar iš dalies sunaikinti savo ar užgrobtoje teritorijoje nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kvalifikuojamas kaip genocido nusikaltimas. Sovietai vykdė genocidą, prikabindami aukoms „socialiai svetimo elemento“ etiketę, pavyzdžiui, buržujaus, buožės, kapitalisto, liaudies priešo, fašisto, nacionalisto ir pan. Šiems nusikaltimams negalioja jokie senaties terminai. Bet koks mėginimas genocido planuotojus, vykdytojus ir nusikaltėlių talkininkus - kolaborantus statyti vienon greton su jų aukomis vertintinas ne kaip nesusivokimas, o kaip tendencingas istorinės tiesos slėpimas. Iš neteisėtumo teisė neatsiranda, o visi „argumentai“ grindžiami neteisia, o tuo labiau nusikalstama, veika yra niekiniai.

Nacionalinė teisė byloja vienareikšmiškai

Štai ką kalba nacionalinė teisė ir ko neturėtų pamiršti arba nežinoti kiekvienas šalies pilietis. Dviejų Tautų Respublikos palikimas – 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos XI straipsnis byloja: „Tauta privalo pati save ginti nuo užpuolimo ir saugoti savo vientisumą. Todėl visi piliečiai yra tautos vientisumo ir laisvių gynėjai.“ Antrosios Respublikos 1922 metų ir 1928 metų Konstitucijose rašoma: „Visi piliečiai dalyvauja jos teritorijos gynime įstatymuose nurodyta tvarka.“ Trečiosios Respublikos 1992 metų Konstitucijos 139 str. skelbia: „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.“

Taigi nacionalinė, kaip ir tarptautinė, teisė savigyną nuo agresijos, okupacijos ir genocido kvalifikuoja kaip piliečių pareigą ir teisę. Ši teisės norma ryškiai parodo esminį skirtumą tarp laisvės gynėjo ir okupanto kareivos ar stribo.

LR ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo įstatyme įteisinta partizaninio karo patirtis. Tokiu būdu parodoma, kad bet kokios abejonės savigynos teisumu yra niekinės iš principo. Besąlyginis visuotinis pasipriešinimas prasideda nuo agresijos pradžios. Tauta ir kiekvienas pilietis priešinasi visais įmanomais būdais. Niekas negali varžyti teisės priešintis agresoriui. Draudimas gintis yra niekinis.

Partizanai – Lietuvos kariuomenės veteranai

Nepamirškime, kad partizanai dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformą, nešiojo jos skiriamuosius ženklus, naudojosi kariuomenės statutais, pritaikytais partizaninio karo sąlygomis. LR įstatymas dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos vienareikšmiškai byloja, kad minėta taryba „buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti šiai kovai, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje“.

„Katalikų Bažnyčios katekizmas“, 1992 metais aprobuotas popiežiaus Jono Pauliaus II, patvirtina pasipriešinimo agresoriui teisumą (KBK-1909: „Bendrąja gerove grindžiama asmens ir kolektyvo savigynos teisė“; KBK-2239: „Kas yra pasiryžęs tarnauti Tėvynei, yra tautų saugumo ir laisvės gynėjas“).

Partizanų teisės dokumente – LLKS statute rašoma, kad „Sąjūdžio tikslas yra atstatyti laisvą, nepriklausomą, demokratinę Lietuvos Respubliką“. Partizanų karo lauko teisė aiškiai ir griežtai atribojo kriminalinius nusikaltimus nuo kovos prieš genocidą, tai yra „gyventojų naikinimą, išvežimą, kolonizaciją“. Už kriminalinius nusikaltimus patys partizanai griežtai baudė prasižengėlius, pavyzdžiui, už moters išprievartavimą, nekalto asmens nužudymą – mirties bausmė; už įskundimą, kai nors vienas asmuo įkalinamas ar ištremiamas, – mirties bausmė.

Remtis tarptautine ir nacionaline teise

Iš trumpo ekskurso į tarptautinės, nacionalinės, bažnytinės ir partizanų karo lauko teisės sritį savaime peršasi išvada, kad, kalbant ar rašant apie laisvės kovų periodą, tiesiog būtina remtis nacionalinės ir tarptautinės teisės normomis arba bent atsižvelgti į jas, bet jokiu būdu jų neignoruoti. Žinoma, prosovietinis ar agresyvios imperijos interesams atstovaujantis istorikas iš principo negali gerbti užgrobtos tautos ar nusimetusios pavergėjo jungą valstybės nacionalinės teisės normų.

Agresorius ir tarptautinės teisės normas mėgina tempti ant „deržavos“ kurpalio, naudodamasis visais įmanomais kazuistikos metodais, siekdamas pateisinti šantažą, smurtą, melą ir pabalinti nepaneigiamus genocido nusikaltimus. Tuo tarpu tarptautinė ir nacionalinė teisė vienareikšmiškai kvalifikuoja kaip karo ir genocido nusikaltimus visą agresoriaus – okupanto veiklą nuo pat agresijos pradžios, būtent politinį šantažą, grasinimus karine jėga, masinius trėmimus, masines žudynes, okupuotos valstybės valdymo struktūros griovimą, tautinės savimonės slopinimą ir kitas genocido politikos piktadarystes.

Kolaboravimo veika vertintina trimis aspektais: teisiniu, politiniu ir moraliniu, kaip nustatė Tarptautinis Vilniaus tribunolas (2000 m.), kurio nuosprendis atitinka nacionalinės ir tarptautinės teisės normas ir dvasią. Pasipriešinimas agresijai ir genocido akcijoms yra konstitucinė prievolė. Tai pilietinės pareigos vykdymas, paremtas prigimtine, nacionaline ir tarptautine teise. Savigyna nuo agresijos yra visada teisi, kilni ir gerbtina. Partizanai – kariai savanoriai yra Lietuvos kariuomenės dimisijos kariai, laisvės kovų veteranai.

Kriminalinių nusikaltimų pasitaiko visose struktūrose – jų buvo tiek okupacijos metais, yra ir atkūrus nepriklausomybę. Nei verslininkai, nei žurnalistai, nei laisvės kovotojai, nei kitų profesijų žmonės nėra išimtis. Baudžiamoji teisė taikytina visiems piliečiams, tačiau laisvės kovotojai už tuomet padarytus kriminalinius nusikaltimus turėtų atsakyti tik pagal LR įstatymus.

Pravartu priminti, kad visos okupanto struktūrų NKVD-MGB-KGB sukurptos bylos laisvės kovotojams be išimties buvo falsifikuojamos čekistiniu žargonu ir pirmiausia vertintinos kaip nepaneigiamas įkaltis genocido politikos vykdytojams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija