Atmintinė Seimo istorikams

Vilius BRAŽĖNAS

Vasario pabaigoje mūsų spaudoje pasirodė žinių apie Lietuvos Seimo susirašinėjimą su Rusijos Valstybės Dūma „Vaduotojo“ paminklo Estijos sostinės Talino centre iškėlimo klausimu. Mūsų Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininkas, kurio Maskva, atrodo, neturėtų pagrindo apkaltinti lietuvišku šovinizmu, parengė atsakymą, kuris komiteto buvo priimtas „be didesnių diskusijų“. Tad gal verta vis dėlto padiskutuoti tuo klausimu bent jau prie Seimo durų.

Seimo atsakymas, kad tai „yra pirmiausia pačios Estijos reikalas“, atrodo priimtinas, nes bet kas gali išskaityti kitą „diplomatinę“ mintį: ir niekas kitas neturi teisės diktuoti, ką suvereni valstybė gali ar negali savo teritorijoje daryti su paminklais.

Tačiau ši istorijos pamokėlė yra silpnoka. Joje Baltijos valstybių okupacijos klausimas iš anksto paverčiamas nesvarbiu klausimu, po „išvaduojamosios veiklos kovojant su naciais“. URK (pusbalsiu?) primena Dūmai, kad ta (vadavimo) „problema turi ir antrąją pusę – būtent Baltijos valstybių okupaciją“.

Juk nuo okupacijų, o ne nuo paminklų viskas ir prasidėjo. Tai buvo ir tebėra pirmoji „pusė“, kad ir kokį istorinį „medalį“ kas kaltų. O pirmoje jo pusėje – net trys Maskvos okupacijos ir du sukilimai. Su visu tuo susiję tautiniai ir religiniai persekiojimai, kalinimai, žudymai, masiniai žudymai antižmoniška tremtimi. Tad genocidas irgi įrašytinas į „pirmąją medalio pusę“.

O tai tik pradžia istorinės atmintinės (tomų) Maskvos agresijai paminklo byloje.

Ją papildysime vėliau. Dabar įvertinkime standartinį, mūsų nuolat vartotą ir Kremliaus keletą kartų ramiai atmestą „penkiasdešimt metų trukusią Baltijos šalių okupaciją“. Galima teigti, kad tas nuolat kartojamas procesas nepaliko beveik jokio pėdsako tiesos apie komunizmą vengiančioje pasaulio viešoje nuomonėje. Tad ar verta, be pakeitimų, kartoti tą patį dar kartą. 1932-1933 metais Kauno jėzuitų gimnazijos „aštuntokams“ istoriją dėstė jėzuitas tėvas Fengeris. Svarbiam istoriniam faktui pabrėžti jis sugebėdavo ir pabraukti per nosį klasės gudragalviams jį išgarsinusiu posakiu: „Durniams antrą kartą“. Ypač įdomiai skambėdavo jo vokiečių ir prancūzų kalbų įtaka lietuviškam tarimui „duhrrniams“.

Aišku, kartojimas gali padėti ir „duhrrniams“, jei jie nori žinoti tiesą. Tačiau tai niekad nepadės kremlistams. Jie nėra kvaili ir, bent jau nuo Pavlovo šuns laikų, suprato psichologinio karo svarbą. Tad Seimo URK pirmininkas tik linksmina Dūmą sakydamas, kad (gal 100-ąjį kartą išgirdusi apie 50 metų okupaciją?) „Maskva kritiškiau pažvelgs į praeitį“ („Kauno diena“, 2007 02 24).

Propagandinis karas kariaujamas ne priešui, o likusiam pasauliui „įtikinti“! O priešą bandoma apgauti arba apnuoginti nuplėšiant melo rūbą pasaulio akyse. Tad ir „istorijos pamokos“, adresuojamos Maskvai, turi būti taikomos pasauliui. Kai mūsų teigimai ataidės Maskvoje aplinkiniu keliu, tada ir „Maskva“ kritiškiau pažvelgs į praeitį, nes nenori, kad mes skelbtume pasauliui, kiek Kremliaus valdovai atsakingi už rusų tautos aukas kovojant su naciais. Paaiškės, kad pirmiausiai jie drauge su naciais ir pradėjo tą karą užpuldami Lenkiją. Aišku, nenorės priminti, kad Maskvos ir Berlyno generolai Lietuvos Brastoje (Brest Litovsk) priėmė bendrą „nugalėtojų“ (Lenkiją pasidalijusių) karo pajėgų paradą. Mano knygoje „Po dvylika vėliavų“ tai aprašyta. Ar dar reikės priminti, kad vėliau buvo pasidalyta Baltijos valstybėmis? O per Lietuvą riedančiais ešelonais, pagal slaptą susitarimą, SSRS aprūpino žaliavomis ir maistu Hitlerio stiprinamą karinę mašiną. SSRS pagalba Ketvirtajam Reichui nutrūko 1941 metų birželį, kai pastarojo karo mašina atidarė ugnį prieš buvusį karo sąjungininką.

Istorijos smalsuoliams gali būti įdomu ir tai, kad, kaip pikti liežuviai kalba, SSRS padėjo Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusiai Vokietijai apeiti Versalio sutarties draudimą vykdyti karinius manevrus: sovietai įsileido vokiečius manevruoti savoje teritorijoje.

Tai tik dalis to, kas priklauso „pirmajai medalio pusei“, kol galų gale ateitų eilė ir karo aukoms bei paminklams buvusiuose okupuotuose kraštuose.

Tad Seimo URK, prieš mokydamas Maskvą istorijos, kurią pati Maskva parašė, turėtų pasiskaityti karų istoriją, mūsų tautos aukų krauju ir ašaromis įamžintą Lietuvos žemėje ir Sibire. Primintini mūsų pasipriešinimai okupantams Vietinės rinktinės ir Tėvynės apsaugos rinktinės kautynėse. Tai žinotina ir kitiems pasaulyje.

© 2007 „XXI amžius“