Pagrindinė našta ant amerikiečių pečių
Jau nuo sovietinės armijos įsiveržimo į Afganistaną
laikų tapo įprasta, kad pasipriešinimo kovotojai anksčiau modžahedai,
dabar talibai atėjus pavasariui ir nutirpus sniegui kalnų perėjose
nusileidžia nuo kalnų į lygumas ir pradeda atakuoti. Taip atsitiko
ir šį pavasarį. Todėl Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džordžas
Bušas pareikalavo iš NATO sąjungininkų sustiprinti savo karines
pajėgas Afganistane. Be to, nuo šiol devynis mėnesius NATO pajėgoms
Afganistane vadovaus amerikiečiai. JAV generolas Danas Maknilas
perėmė vadovavimą ginkluotosioms 35 tūkst. NATO pajėgoms iš britų
generolo Devido Ričardso. Atsakydami į tai Talibano lyderiai įspėjo,
kad ši vasara bus pati kruviniausia užsienio kariams, esantiems
Afganistane. Tuo pačiu metu pasirodė ir pranešimai, kad talibai
jau parengė daugiau kaip du tūkstančius mirtininkų Alacho karių,
pasirengusių pulti NATO karius.
Apskritai karas Afganistane vyksta gana keistai,
todėl ir amerikiečių susirūpinimas savo sąjungininkų veiksmais visiškai
suprantamas. Pavyzdžiui, visus praėjusius metus vyko talibų ir NATO
pajėgų susirėmimai Gilmendo provincijos Musakalos mieste. Šį miestą
kontroliuoja britų kariai. Netikėtai jie nusprendė surengti gana
keistą eksperimentą. Britų karininkai susitarė su vietos senolių
taryba, kuri prižadėjo jokiu būdu neįsileisti į miestą talibų pajėgų.
Tačiau visai netrukus du šimtai iki dantų ginkluotų Talibano smogikų
be jokio vargo ir be menkiausio pasipriešinimo užėmė miestą, nuginklavo
vietinius policininkus ir išvaikė miesto administraciją... Dar didesnę
ne tik amerikiečių, bet ir pasaulio nuostabą sukėlė tai, kad Nyderlandų
NATO reikalų ministrė Van Ardene atskrido lėktuvu į Uruzgano provinciją
ir paprašė vietos gubernatoriaus... nenaikinti opiumo aguonų pasėlių!
Tenka atkreipti dėmesį į dar vieną niuansą. Europiečiai
kovoja Afganistane, rengdami atskirus išpuolius prieš talibų pozicijas,
o amerikiečiai stengiasi juos subombarduoti aviacijos pagalba. Todėl
neišvengiamai atsiranda ir taikių gyventojų aukų. Tuo puikiai naudojasi
talibai ir fanatiški mulos, kurstydami neapykantą visiems NATO šalių
kariams ir civiliams. Todėl suprantamas JAV politikų ir kariškių
nepasitenkinimas tokiais neryžtingais sąjungininkų veiksmais. Ne
be reikalo politikos specialistai vis dažniau kelia klausimą: jeigu
Talibanas sugeba užimti Afganistane ištisus miestus ir ilgą laiką
šeimininkauti juose, vadinasi, prezidento Hamido Karzajaus administracija
nesugeba kontroliuoti padėties ne tik centrinėse, bet ir šiaurinėse
Afganistano provincijose.
Afganistano vyriausybinėje armijoje yra 60 tūkst.
karių, o NATO pajėgose 35 tūkst. Tačiau Afganistano kariuomenė
nesugeba rimčiau pasipriešinti talibų gaujoms. O po JAV prezidento
Dž.Bušo raginimo NATO valstybėms pasiųsti pastiprinimą į Afganistaną
atsiliepta gana santūriai. Tiesa, Vokietija nusprendė savo trijų
tūkstančių karių kontingentą papildyti dar 500 karių. Karinėse operacijose
Afganistane didžiausia našta tenka amerikiečiams, Didžiajai Britanijai,
Kanadai ir Nyderlandams. Vokietijos vyriausybė savo kariams uždraudė
dalyvauti puolamosiose karinėse operacijose, todėl vokiečių kariai
daugiausia apsiriboja patruliavimu Afganistano sostinėje Kabule
ir kituose ramesniuose miestuose. Vakarų spauda pranešė įdomių
faktų apie tą vokiečių patruliavimą. Pasirodo, vokiečių patruliai
savo patruliavimo zonose paprasčiausiai papildomai pamaitina karinių
parduotuvių, daržovių kioskelių, amatininkų dirbtuvėlių savininkus,
dažnai dalija saldumynus zujantiems vaikams. Šitaip beveik garantuotai
apsisaugo nuo talibų užpuolimų. Apskritai tokia karių taktika pasirodė
veiksminga. Vokietijos kontingento nuostoliai patys minimaliausi.
Taigi amerikiečiams Afganistane, kaip ir Irake,
tenka kovoti daugiausia. Įdomu tai, kad Europos NATO šalių spaudoje
pasirodo vis daugiau straipsnių, kuriuose rašoma, kad po 2008 metų
JAV prezidento rinkimų europiečiai galės visiškai pasitraukti iš
Afganistano.
Petras KATINAS
© 2007 XXI amžius
|