Stasi agentų buvo visur
Gintaras VISOCKAS
|
Dr. Matthias Braun iš Vokietijos
rodo laistytuvą, kuriame
įrengta slapta filmavimo kamera
|
|
Tokiuose induose slaptoji
VDR policija saugojo nelojalių
socialistinei santvarkai žmonių kvapus
|
|
Parodoje demonstruojamas
savadarbis įrenginys, padėjęs
Rytų vokiečiams įveikti Berlyno
sieną pabėgti į laisvąjį pasaulį
|
Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje atidaryta
paroda Valstybės saugumas Vokietijos vieningosios socialistų
partijos (VVSP) diktatūros garantas. Keli šimtai į Vilnių atvežtų
eksponatų išsamiai pasakoja apie slaptosios tarnybos Stasi stebėjimo,
manipuliavimo bei persekiojimo būdus komunistinėje Vokietijoje 19491990
metais. Kilnojamoji paroda veiks iki gegužės 4-osios. Čia demonstruojama
daug įspūdingų eksponatų: laistytuvas su įmontuota filmavimo kamera,
įrenginys, kuriuo žmonės įveikdavo Rytų ir Vakarų Vokietijas skyrusią
Berlyno sieną, indai su užkonservuotais žmonių kvapais...
Susilaukė didelio dėmesio
Paroda parengta 1996-aisiais. Pirmiausia ji eksponuota
Vokietijos Bundestage Bonoje, paskui ir kituose susijungusios
Vokietijos miestuose. Ypač didelio susidomėjimo slaptosios tarnybos
veikimo metodus demaskuojanti paroda sulaukė buvusio Rytų bloko
šalyse Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Estijoje, Bulgarijoje.
Kaip tvirtino Marianne Birthler, Vokietijos Federacijos įgaliotinė
dėl Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) saugumo tarnybos Stasi
dokumentų, kilnojamoji paroda jau pabuvo daugiau kaip 60 miestų,
ją aplankė per 250 tūkst. lankytojų. Pasak M.Birthler, Vokietija
Europai turi ką papasakoti apie sovietinių slaptųjų tarnybų darbo
metodus, nes nei Briuselis, nei Londonas, nei Paryžius neįsivaizduoja,
kokia klastinga, galinga ir žiauri buvo Stasi. Juk ji atliko ne
tik slaptosios policijos bei slaptosios žvalgybos funkcijas. Ji
dar buvo baudžiamosios teisės tardymo organas, turėjo teisę pradėti
baudžiamosios bylos tyrimo procesą bei atlikti svarbiausius tyrimo
veiksmus sulaikyti, atlikti kratas, konfiskuoti turtą, atlikti
kvotos funkcijas. Dažnusyk baugindavo savo aukas, net kankindavo.
180 km ilgio lentyna
Šiandien Vokietija turi sukaupusi tiek Stasi
bylų, kad, jas sustačius į eilę, susidarytų maždaug 180 km ilgio
lentyna (Lietuvoje, istoriko Arvydo Anušausko teigimu, susidarytų
vos 2 km ilgio lentyna). Tokie skirtumai ne vien dėl to, kad daug
dokumentų iš Lietuvos buvo išgabenta į Rusiją (pavyzdžiui, į Maskvą
išgabenta kartoteka su 600 tūkst. Lietuvos gyventojų rašto pavyzdžiais).
Toks skirtumas dar ir dėl to, kad jokioje kitoje Rytų bloko valstybėje
nebuvo tiek daug sovietinių slaptųjų agentų, kaip VDR. Stasi oficialiai
buvo įkurta 1950 m. vasario 8 d. Ši slaptoji tarnyba, kitaip dar
vadinama Valstybės saugumo ministerija, buvo kuriama pagal griežtą
sovietinio KGB modelį. Nuo pat pirmųjų susikūrimo dienų ji tapo
svarbiausiu instrumentu, padėjusiu Vokietijos vieningajai socialistų
partijai kontroliuoti padėtį šalyje. Neoficialiai Stasi vadinta
VDR komunistų partijos skydu ir kalaviju, saugančiu socialistinę
santvarką nuo bet kokios kritikos. Ji žiauriai slopino bet kokią
pogrindinę politinę veiklą, kiekvieną politinę ideologinę diversiją.
VDR saugumiečiams nieko netrūko
Atlikti šią misiją nebuvo ypatingai sunku, nes
Stasinetrūko nieko: nei lėšų, nei kadrų. Jau pirmosiomis susikūrimo
dienomis ši slaptoji tarnyba turėjo 8800 etatinių darbuotojų. 1961-aisiais,
kai buvo statoma Berlyno siena, ji jau turėjo per 20 tūkst. darbuotojų.
1971-aisiais daugiau kaip 45 tūkst. 1982-aisiais daugiau kaip
81 tūkst. O 1989-ųjų pabaigoje Stasi darbavosi 91 tūkst. kadrinių
darbuotojų. Jiems talkino net 174 tūkst. neoficialių bendradarbių,
gaunančių puikius honorarus bei įspūdingas socialines garantijas.
Lietuvoje maždaug tais pačiais metais veikė apie septyni tūkstančiai
sovietiniam KGB oficialiai talkinusių žmonių. Šie skaičiai byloja,
kad VDR turėjo 35 kartus daugiau su komunistine slaptąja tarnyba
susijusių žmonių nei sovietinė Lietuva. Mat Rytų Vokietijoje ir
Lietuvoje gyventojų skaičius tuomet skyrėsi tik penkis kartus. Tiesa,
istorikas A. Anušauskas tvirtina, jog tokie palyginimai nėra labai
tikslūs. Mat Rytų Vokietijoje agentai skirstyti net į dešimt kategorijų,
kai Lietuvoje tebuvo viena kategorija. Rytų Vokietijoje jie buvo
vadinami slaptaisiais bendradarbiais, o Lietuvoje veikė dar viena
kategorija, kuri nebuvo registruojama jokiose bylose. Tai vadinamieji
patikimi asmenys. Priskaičiavus patikimus asmenis, pridėjus dar
tuos, kurie tarnavo pasienio apsaugoje, susidarytų kur kas didesnis
skaičius, nei tie septyni tūkstančiai. Vis dėlto VDR buvo nepralenkiama
lyderė: 160 piliečių vienam Stasi darbuotojui. Kaip teigia M.
Birthler, per ilgą aštuntąjį dešimtmetį Stasi išaugo į bene didžiausią
slaptosios policijos ir slaptųjų tarnybų aparatą pasaulio istorijoje.
Buvę Stasi darbuotojai - nemėgstami
Stasi ir KGB metodai beveik nesiskyrė. Nekontroliuojamos
slaptosios tarnybos komunistinėse šalyse taikė vienodus darbo metodus
ir visos masiškai pažeidinėjo pagrindines žmonių teises. Tačiau
liustracijos procesai Vokietijoje ir Lietuvoje šiandien skiriasi.
Abiejose valstybėse su slaptosiomis tarnybomis bendradarbiavę žmonės
nepersekiojami. Lietuvoje jiems tik draudžiama eiti kai kurias pareigas.
Vokietijoje tokio įstatymo nėra; joje nedraudžia buvusiam Stasi
karininkui įsidarbinti valstybinėje ar privačioje įstaigoje. Tačiau
šioje šalyje įsivyravęs ypač neigiamas požiūris į buvusius Stasi
etatinius ir neetatinius darbuotojus. Vadinasi, ryšių su komunistine
slaptąja tarnyba turėjusiam vokiečiui realiai neįmanoma įsidarbinti
nei valstybinėse, nei privačiose tarnybose. Tiesiog federalinio
įgaliotinio įstaigai pateikiamas užklausimas ir, gavus atsakymą,
jog žmogus tarnavo Stasi, jam nesuteikiama galimybė įsidarbinti.
Nereikia jokių įstatymų. Užtenka vien neigiamos visuomenės nuomonės.
Pas mus kiek kitokia situacija: Lietuva kur kas atlaidesnė buvusiems
KGB darbuotojams ir KGB agentams.
Netikras sekretorius
Stasi organizacija buvo itin klastinga. Jos
vadovams ne vienerius metus pavyko mulkinti Vakarų Europos slaptąsias
tarnybas, vedžioti už nosies net galingą Jungtinių Amerikos Valstijų
slaptąją tarnybą CŽV (Centrinė žvalgybos valdyba). Štai tik keli
įspūdingiausi pavyzdžiai. Ilgamečiui Stasi vadovui generolui Markui
Volfui pavyko savo agentą įdarbinti net Vakarų Vokietijos kanclerio
Vilio Brandto sekretoriate. Stasi agentas Giunteris Gijomas plušėjo
Vakarų Vokietijos kanclerio sekretoriate ne vienerius metus, Rytų
Vokietijos komunistams sugebėjo perduoti neįkainojamos informacijos.
Jis sėkmingai trukdė Vakarų vokiečiams neutralizuoti Stasi ir
KGB veiklą. Jam buvo prieinamos ne tik VFR, bet ir kai kurios NATO,
JAV paslaptys. Vakarų Vokietijai prireikė maždaug 20 metų, kol ji
suprato, kas iš tiesų yra G.Gijomas. 1973 metais Vakarų Vokietija
jau žinojo, kad šis žmogus dirba sovietams. Tačiau trūko juridiškai
tvirtų įkalčių, ir G.Gijomui leista dar apie vienerius metus nekliudomam
plušėti kanclerio sekretoriate. Jis buvo sučiuptas tuo metu, kai
su broliu išvyko atostogauti į Skandinaviją. Tada jį sulaikė, nes
tikrai žinojo, jog sekretorius turi pasiėmęs slaptų dokumentų,
kuriuos neutralioje teritorijoje ketina perduoti Stasi darbuotojams.
Suimtas ir tardomas jis prisipažino dirbęs Stasi agentu ir buvo
nuteistas kalėti 13 metų. Kai visuomenė sužinojo, kad Vakarų Vokietijos
kanclerio padėjėju bei patarėju ne vienerius metus dirbo VDR slaptosios
tarnybos šnipas, kancleris V.Brandtas turėjo gėdingai atsistatydinti.
O Stasi vadovas Markas Volfas galėjo džiūgauti, pagrįstai tvirtindamas,
jog Stasi agentų buvo visur. Beje, jo agentas G.Gijomas 1984-aisiais
buvo iškeistas į kelis Vakarų Vokietijos žvalgybininkus, tad jam
neteko atlikti visos bausmės. Generolui M. Volfui likimas irgi buvo
maloningas. 1990-aisiais aukšti Rytų Vokietijos slaptųjų tarnybų
darbuotojai buvo teisiami. Teismo neišvengė ir Volfas (šešeri metai
kalėjimo). Tačiau 1995-aisiais Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą,
esą buvę Stasi darbuotojai baudžiamojon atsakomybėn patraukti
nepagrįstai. Volfui ir jo bendražygiams, ištisus dešimtmečius vogusiems
paslaptis iš Vakarų, drastiškais metodais šnipinėjusiems šaltojo
karo metais, tai reiškė visišką amnestiją.
Slaptoji operacija Auksas
Viena iš sėkmingiausių Stasi operacijų galima
laikyti ir vadinamąją Berlyno tunelio bylą. Pačiame šaltojo karo
įkarštyje JAV CŽV vadovas Alenas Dalesas sumanė po į Rytų ir Vakarų
sektorius atskirtu Berlynu iškasti slaptą požeminį tunelį ir tokiu
būdu prisijungti prie komunistinės Vokietijos telefono kabelių.
Šiam itin slaptam projektui pritarta 1954 metais. Tunelis iškastas
beveik 5 metrų gylyje, buvo 90 metrų ilgio ir 180 cm aukščio. Tačiau
iš pirmo žvilgsnio sėkminga operacija buvo pasmerkta pražūčiai.
Įtariama, kad Stasi apie rausiamą tunelį žinojo. Žinojo greičiausiai
nuo pat pirmųjų akimirkų, kai planas, kodiniu pavadinimu Auksas,
buvo patvirtintas CŽV būstinėje ir suderintas su Didžiosios Britanijos
žvalgyba. Apie planus išrausti tunelį po Berlynu Stasi greičiausiai
sužinojo iš KGB šnipo Džordžo Bleiko. Tačiau įdomiausia, kad Stasi,
pasitarusi su Maskva, leido vakariečiams manyti, jog apie tunelio
rausimą jie nė nenutuokia. Taigi VDR slaptoji tarnyba, matyt, ketino
mulkinti Vakarų Vokietiją, perduodama dezinformaciją. 1954 1955
metų žiemą Berlyno tunelio veikla buvo laikinai sustabdyta. Jo
egzistavimą galėjo išduoti virš žemės staiga nutirpęs sniegas. CŽV
vadovybės nurodymu buvo laikinai išjungta aparatūra, kuri šildė
žemę. Tačiau nei JAV, nei Vakarų Vokietija neįtarė, kad Stasi
greičiausiai tik apsimeta nieko nežinanti apie operaciją Auksas.
Berlyno siena
Prisimenant sėkmingas Stasi operacijas, negalima
nepaminėti ir Berlyno sienos pastatymo. Vakarų žvalgybos nesugebėjo
numatyti kelių vadinamųjų Berlyno krizių, kurios grėsė net trečiuoju
pasauliniu karu. Pirmoji tokia krizė ištiko 1948-aisiais, kai Sovietų
Sąjunga visaip kliudė Vakarų šalims susisiekti su Berlynu, o birželio
24 dieną jį visiškai uždarė. Uždarė visus sausumos, vandens ir oro
kelius. Daugiau kaip du milijonai berlyniečių faktiškai atsidūrė
visiškoje apsuptyje. Šitaip SSRS siekė priversti Vakarus atsisakyti
pretenzijų į Berlyną ir sukurti Vakarų Vokietijos valstybę amerikiečių,
anglų ir prancūzų okupacinėse zonose. Izoliuotus Berlyno gyventojus
išgelbėjo JAV karo lėktuvai, kurie per 321 blokados dieną atliko
270 tūkst. skrydžių ir į miestą atgabeno 2,5 milijonus tonų maisto
produktų, kuro. Berlyno blokada panaikinta 1949 metų gegužės mėnesį.
Štai tada ir susikūrė NATO kaip bastionas sovietų agresijai atremti.
Tais pačiais metais Vakarai paskelbė įkuriantys Vokietijos Federacinę
Respubliką, o kiek vėliau Sovietų Sąjunga Vokietijos Demokratinę
Respubliką. Berlynas, kaip ir visa Vokietija, buvo padalytas į dvi
dalis. 1953-iaisiais, po J. Stalino mirties, Rytų vokiečiai sukilo
prieš sovietinę diktatūrą, bet buvo numalšinti sovietų tankų. Amerika
nesiryžo apginkluoti sukilėlių. 1961-aisiais įvyko JAV prezidento
Džono Kenedžio ir SSRS vadovo Nikitos Chruščiovo šaltas susitikimas
Vienoje. N. Chruščiovas pareiškė, kad visas Berlynas bus perduotas
Rytų Vokietijai, jei Vakarai nepripažins jos kaip nepriklausomos
valstybės. Kilo nauja Berlyno krizė. JAV mobilizavo 250 tūkst.
rezervininkų. Buvo kuriami net atominio smūgio planai. Tūkstančiai
Rytų vokiečių bėgo į Vakarus, kuo toliau nuo sovietų. Būtent dėl
Vakarų valstybių slaptųjų tarnybų nerangumo sovietai pateikė dar
vieną įspūdingą siurprizą: beveik per naktį pastatė Berlyno sieną.
Ir ne tik tarp Berlyno: tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų įsiterpė spygliuotos
vielos, sargybinių bokštai. Žemėje buvo įrausta tūkstančiai pėstininkų
minų. Kad niekas iš Rytų Vokietijos negalėtų nepastebėtas arba nesužalotas
pabėgti į Vakarus. Apmaudžiausia, kad vakariečiai nieko nenutuokė
apie pasiruošimus greit, vos ne per kelias valandas pastatyti Berlyno
sieną. Kalbama, kad JAV prezidentas Dž. Kenedis po tokio akibrokšto
vos neišvaikė CŽV. Bet šaukštai jau buvo po pietų. Berlyno siena
buvo pastatyta...
Smurto išvengta
Rytų ir Vakarų Vokietijas skirianti siena ėmė
griūti 1989-aisiais. Kai tais metais vis daugiau VDR žmonių išeidavo
į gatves demonstruoti savo neigiamo požiūrio į Vokietijos vieningąją
socialistų partiją, jų protestas visų pirma buvo nukreiptas prieš
šios diktatūros slaptąją policiją Stasi. 1989 1990-ųjų žiemą
VDR piliečiai užėmė saugumo ministerijos įstaigas, o netrukus buvo
panaikinta visa valstybės saugumo institucija. Lemiamomis savaitėmis
nebuvo imtasi jokių represijų prieš Stasi darbuotojus. Ilgai kiekvienam
vokiečiui kėlusi didžiausią baimę, Stasi dabar pasitraukė taikiai,
spaudžiama beginklių, taikių demonstracijų. Išvengti kraujo praliejimo
pavyko dėl kelių priežasčių: žlugimą spartino tiek spaudimas iš
užsienio, tiek didžiulė ekonominė krizė. Tačiau svarbiausia, kad
Stasi vadovybė pasijuto bejėgė prieš masinį visuomenės nepasitenkinimą.
Taigi taikiam piliečių judėjimui pavyko nuversti gerai ginkluotą
valstybės saugumo aparatą, išisus dešimtmečius kėlusį siaubą tiek
saviškiams, tiek užsieniui. Pirmasis laisvai išrinktas VDR parlamentas
1990-aisiais priėmė įstatymą, reglamentuojantį Stasi bylų apsaugą
bei naudojimosi bylomis tvarką, sąlygas. 1991-ųjų pabaigoje, po
triukšmingų debatų, įstatymą palaimino visos Vokietijos parlamentas.
Minėtas įstatymas numato galimybę visuomenei laisvai, be suvaržymų
susipažinti su visomis Stasi bylomis. Įstatymas taip pat įpareigoja
valdžios institucijas skleisti informaciją apie VDR slaptosios policijos
nusikaltimus demokratijai bei žmogaus teisėms. Vilniuje demonstruojama
kilnojamoji paroda apie Stasi veiklos metodus vienas iš tokios
veiklos pavyzdžių.
Autoriaus nuotraukos
© 2007 XXI amžius
|