Apraizgyti voratinkliais
Petras KATINAS
Po neseniai įvykusio grubaus susidorojimo su opozicijos
demonstrantais Rusijos sostinėje Maskvoje ir Sankt Peterburge netgi
kairiosios pakraipos Europos laikraščiai pagaliau prabilo, kad visos
iliuzijos, tariamai pasibaigus šaltajam karui, dėl Rusijos žlugo.
Apie jokią demokratiją Rusijoje negali būti ir kalbos. Todėl gana
keista girdėti kai kurių mūsų politikų ir politologų, tarp jų netgi
profesorių, samprotavimus, jog, gink Dieve, nevalia kritikuoti Maskvos
politikos, elgtis pragmatiškai, netgi mokyti Kremlių demokratijos.
Na, o aptingę ir apsnūdę Vakarai pagaliau praregi, kad Rusija, visomis
išgalėmis stengdamasi susigrąžinti supervalstybės statusą, siekia
diktuoti visai tarptautinei politikai. Aišku, būtų labai naivu tikėtis,
kad ekonomiškai atsigavusi, turėdama milžiniškus energoresursus,
Rusija nevykdys savo tradicinės imperialistinės politikos. Vien
tai, kad visose Rusijos aukščiausios valdžios struktūrose įsitvirtino
jėgos struktūros, pirmiausia KGB išugdyti kadrai, rodo, jog buvusioms
sovietinėms respublikoms, buvusio Varšuvos bloko šalims-satelitėms,
ramybės tikrai nebus. Ir visai nesvarbu, kad dauguma tų šalių tapo
NATO ir ES narėmis. Liūdna, bet šiose euroatlantinėse struktūrose
šios šalys didžiųjų ES valstybių vis dar tebelaikomos podukrų vietoje.
Su neslepiamu susierzinimu žvelgiama į tas šalis, tarp jų net į
Lenkiją, kurios bando šlietis prie Jungtinių Amerikos Valstijų,
suvokdamos, kad tik ši dar gali padėti jų saugumui.
Na, o Lietuvą krečiantys skandalai tiktai iš pirmo
žvilgsnio gali atrodyti kaip savanaudžių politikų ir už jų stovinčių
klanų kova. Iš tiesų tie skandalai R.Pakso, V.Uspaskicho avantiūros,
Valstybės saugumo departamento šefo išsidirbinėjimai tėra tiktai
valstybės griovimas, vykdomas Rusijos naudai. Tai, žinoma, jokia
naujovė. Šimtmečių istorija, anot teisininko Gedimino Vitkaus, patvirtina
taisyklę, pagal kurią jeigu Rusija silpnėja, tai Lietuva atgimsta.
O kada imperija atsigauna Lietuvos laukia neišvengiamos bėdos.
Istorinė patirtis akivaizdžiausiai rodo, kad Rusija, ir carinė,
ir bolševikinė, o ypač dabartinė, putiniška, yra valstybė, kurią
galima palyginti su voru, kruopščiai rezgančiu savo voratinklį ir
laukiančiu, kada musė pati paklius į jo suregztą tinklą. Dabar gi
tą voratinklį regzti aktyviai padeda ir vietiniai to tinklo rezgėjai.
O kad Lietuva pati įsinarpliotų į tą voratinklį, pirmiausia naudojamasi
beveik absoliučia energetine priklausomybe. Kita vertus, ne mažiau
svarbus veiksnys yra tai, kad grėsmė nacionaliniam saugumui ir valstybės
pagrindams sudaroma per vykstančius Lietuvoje vidaus politikos destabilizacijos
procesus.
Vienas iš tos destabilizacijos elementų supriešinti
tautiečius, gyvenančius Lietuvoje, ir išeivius. Tai ir suprantama.
Maskva puikiai žino, kiek nervų jai pagadino mūsų išeivija, ypač
Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai jie ištisus okupacijos dešimtmečius
dėjo visas įmanomas pastangas atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvos
okupaciją. Ir štai Konstitucinis Teismas pernai vasarą išaiškino,
kad lietuviai, turintys kitos valstybės pilietybę, visomis išgalėmis
bei savo pinigais palaikę lietuvybę, kovoję už Lietuvos nepriklausomybę,
buvę netgi kur kas didesni patriotai nei čia, okupuotoje Lietuvoje,
paverčiami nereikalingais antrarūšiais. Netikėtai tampa tarsi ne
lietuviai, iš jų atimama prigimtinė teisė. Pagaliau niekas taip
suprantamai ir neišaiškino, ką dėl pilietybės klausimų daro kiti
Europos kraštai. Ypač tie, kurie, kaip ir Lietuva, po Antrojo pasaulinio
karo išgyveno to paties komunistinio siaubo dešimtmečius. Juk dauguma
mūsų tautiečių, bėgusių nuo naujos bolševikinės okupacijos, išgelbėjo
ne tik savo ir savo vaikų gyvybes, bet ir nemažą dalį tautos intelektualinio-kultūrinio
potencialo. Galima neabejoti, kad, anuomet pasilikę okupuotoje Lietuvoje,
jie būtų ištremti ir sunaikinti. Taigi kiekvienas, išvykęs iš Lietuvos,
buvęs prieškario nepriklausomos valstybės pilietis, kaip ir jo vaikai,
vaikaičiai bei provaikaičiai, negali netekti pilietybės prieš savo
valią. Reikia tikėtis, kad bus rasta kokia nors išeitis. Galbūt
pakeičiant atitinkamus Konstitucijos straipsnius ar surengiant referendumą.
Tikriausiai Lietuvos žmonės pritartų pasiūlymui neapriboti mūsų
tautiečių pilietinių ir prigimtinių teisių. Ta proga galima priminti,
ką kalbėjo Lietuvos diplomatinis atstovas Vašingtone Stasys Lozoraitis
1991 m. rugsėjo 2 d., kai jau buvo aišku, kad Lietuva bus priimta
visateise nare į Jungtinių Tautų Organizaciją: Mūsų valstybės tarptautinis
pripažinimas, su ja atnaujinti diplomatiniai santykiai atveria mums
duris į pasaulį. Džiugu, kad prie šių pastangų noriai prisideda
užsienio lietuviai, pirmiausia Amerikos lietuviai. Jiems reiškiama
nuoširdi padėka už tvirtą prisirišimą prie tėvų žemės.
Neseniai sulaukėme ir prezidento V.Adamkaus metinio
pranešimo. Jau trečiame jo antrosios kadencijos pranešime Prezidentas
konstatavo valstybės tapatybės krizę ir negailėjo kritikos beveik
visoms valdžios institucijoms. Bemat atsirado ir tokių skeptikų,
kurie įvertino padėtį ne kaip valstybės tapatybės krizę, o kaip
bankrotą.
Šį kartą Prezidentas susirūpino netgi patriotizmo,
tautiškumo ugdymu. Keistai atrodo jo rūpestis šiais tautiniais klausimais,
žinant, kad valstybės galva nuo pat praėjusių metų rudens gina KGB
rezervininkus. Konkrečiai visiškai suįžūlėjusį VSD vadovą. Kita
vertus, pranešimas, nors ir negailestingai kritikuojantis, pilnas
įvairiausių metaforų. Tačiau jame nebuvo jokios savikritikos Prezidentūros
atžvilgiu. Šiemet neišgirdome ir pernykščiame pranešime išreikšto
susirūpinimo dėl oligarchinių tendencijų įsigalėjimo Lietuvoje.
Negi jos išnyko? Greičiau atvirkščiai klanų, kurių smegenų centrai
yra ne tiek Lietuvoje, kiek įvairius voratinklius rezgančioje Rusijoje,
apstu. Tą puikiai matome ne tik iš Seimo Nacionalinio saugumo ir
gynybos komiteto, tyrusio VSD veiklą, patvirtintos to tyrimo medžiagos
dalies. Keista, bet Prezidentui aiškiai nepatiko toks NSGK žingsnis.
Jau vien tai, kad jis atsisakė (ne kartą) priimti NSG Komisijos
narius, kurie norėjo supažindinti V.Adamkų su tyrimo medžiaga, atrodo
gana keistai. Arba tai, kad, vos pernai rudenį Seimui priėmus sprendimą
dėl VSD vadovo A.Pociaus netinkamumo eiti šias pareigas, Prezidentas
išvyko atostogauti į saulėtąją Meksiką, o grįžęs iš ten kaip svarbiausią
dalyką demonstravo pirmosios šalies damos garbei išleistą knygą.
Bet, nepaisant gana griežtos, nors ir abstrakčios, kritikos beveik
visoms valdžios institucijoms, metinis V.Adamkaus pranešimas, atrodo,
labiausiai sunervino valdantįjį klaną socdemų partijos lyderius.
Štai A.Brazauskas bemat pareiškė, kad jis nesuprantąs, ką reiškia
toks dalykas, kaip Prezidento metiniame pareiškime akcentuota valstybės
tapatybės krizė. Ogi tą ir reiškia, kad mums draugiški Europos valstybių
ir JAV politikai nebesuvokia, kas darosi Lietuvoje, kodėl svarbioje
valstybės institucijoje, VSD diplomatiniame korpuse, darbuojasi
daugiausia senosios nomenklatūros atstovai, o į vadinamųjų socialdemokratų
lyderius besitaikantis Stalino saulės nešėjo J.Paleckio anūkas visai
tautai deklaruoja, jog norėtų būti vertas savo senelio ir visada
į jį lygiuojasi... Deja, ne jis vienas. Todėl Prezidentas, girdamas
Lietuvos užsienio politiką demokratizuojant Baltarusiją ir ragindamas
jos neatstumti, užsiminęs apie Lietuvos vaidmenį Kaukaze, gerokai
perdėjo. Užsienis puikiai mato, kas yra tie Lietuvos užsienio politikos
vykdytojai. Pavyzdžiui, apie neseną Gruzijos prezidento metinį pranešimą
rašė daugelio pasaulio šalių laikraščiai, bet vargu ar kas nors
komentuos mūsų Prezidento pasisakymą. Juk netgi kritika, pažerta
vykdomajai ir įstatymų leidžiamajai valdžiai apie stagnaciją, reformų
stabdymą, tapatybės nebuvimą, tebuvo tik žiniasklaidos daugybę kartų
aprašytų skandalų ir panašių dalykų apibūdinimas. Todėl nesistebėkim,
jei metinio Lietuvos Prezidento pranešimo užsienyje niekas nekomentuos.
Viskas, kas jame pasakyta, jau seniai žinoma iš žiniasklaidos pranešimų
ir komentarų.
© 2007 XXI amžius
|