Toleranciją ugdyti teisingumo pagrindu

Edmundas SIMANAITIS

Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos konferencijoje, vykusioje Vilniuje balandžio 14 dieną, dalyvavo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdantysis direktorius Ronaldas RAČINSKAS.

Tiria sovietų ir nacių nusikaltimus

Komisija, kuri buvo įsteigta 1998 metais, „užsibrėžė, remiantis nešališkais istoriniais tyrimais, išlikusiais dokumentais, archyvine medžiaga, liudininkų parodymais, įvertinti sovietų ir nacių okupacijos laikotarpius“. Be to, bus siekiama „suderinti Lietuvos ir užsienio valstybių požiūrius į okupacinį Lietuvos istorijos tarpsnį ir pateikti baigtinę reikšmę turintį vieningą vertinimą“.

Tai ambicingas siekis ir, žinoma, nelengvai įgyvendinamas. Pirmiausia į akis krinta komisijos sudėtis – nėra nė vieno atstovo iš Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovotojus vienijančių visuomeninių organizacijų. Nėra ir vadinamųjų litvakų – žydų atstovo. Šie Lietuvos Respublikos piliečiai tiesiogiai patyrė ir vieno, ir kito totalitarinio režimo represijas ir genocido baisumus. Ar tokios sudėties komisija visada gebės objektyviai tirti bei vertinti faktus ir kitą medžiagą? Labai nelengva bus suderinti Lietuvos ir Vakarų valstybių požiūrius į sovietų okupaciją. Komunizmo byla dar nepateko į Tarptautinį tribunolą, nors pastangų tai padaryti netrūksta. Štai ir birželio 16 dieną keliose Europos valstybėse, kurių gyventojai patyrė sovietų režimo represijas, vienu metu įvyks konferencijos ta pačia tema.

Išskirtinis šios programos bruožas yra tas, kad ji apima ne tik Kremliaus pastangomis Vakarams įpirštą ir iki šiol palaikomą tik nacių nusikaltimų vertinimą, bet ir analogiškus sovietų nusikaltimus. Kaip žinoma, abu totalitariniai sovietų ir nacių režimai praktikavo genocidą, tačiau stalinizmo nusikaltimai apimtimi, trukme ir žiaurumu gerokai pranoksta hitlerizmo piktadarystes.

Gyvoji kovų ir netekčių istorija

Svečias pristatė švietimo apie totalitarinių režimų nusikaltimus, nusikaltimų žmoniškumui prevencijos ir tolerancijos ugdymo programą ir edukacinio-istorinio projekto „Gyvoji Lietuvos laisvės kovų ir netekčių istorija“ viziją. Pagrindiniai programos tikslai keli. Pirmiausia – išsaugoti ir įprasminti istorijos liudininkų, su sovietiniu totalitariniu režimu kovojusių ir režimo represijas patyrusių asmenų, atsiminimus. Numatoma istorinių įvykių dalyvius ir liudininkus įtraukti į jaunosios kartos ugdymo procesą, tuo skatinant brandžios pilietinės bei istorinės atminties ir sąmoningo vertybinio ryšio su Tėvynės istorija formavimąsi. Savo ruožtu gyvas kartų ryšys padėtų jaunuoliams perimti tėvų ir senolių patirtį, kuri vertintina kaip Tėvynės naujausios istorijos sudėtinė dalis.

Sovietinė sistema sėjo nepakantumą

„Politinis, religinis bei kultūrinis nepakantumas, kurį nuo pat pradžių sėjo sovietinė sistema, supriešino ir kaimynus, ir gimines, ir tautas. Jaunosios kartos istorinė sąmonė buvo „nuodijama“, pokario partizanų kovas įvardijant kaip „tarybinės liaudies kovas su buržuaziniais nacionalistais“, o partizanus „banditais“.(...) Politinės tolerancijos stoka tuomet viešpatavusioje sovietinėje ideologijoje iškraipė lietuvių visuomeninę sąmonę. Sociologinių tyrimų rezultatai rodo, jog tolerancijos trūkumas ryškiai pastebimas šiandieninėje tautiškai homogeniškoje Lietuvos visuomenėje“, – rašoma „Tolerancijos ugdymo programoje“.

R.Račinskas minėjo, kad jau įsteigti 46 tolerancijos centrai Elektrėnų, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos, Kretingos, Mažeikių, Panevėžio, Plungės, Šiaulių, Šilalės, Tauragės, Telšių, Ukmergės, Utenos, Vilniaus, Visagino miestų mokyklose, gimnazijose, kai kur prie muziejų.

Totalitarinių režimų siekiai

Tiek sovietų, tiek nacių totalitarinių režimų tikslai buvo tokie patys. Abiejų režimų palyginimas keliais aspektais padeda objektyviai įvertinti totalitarizmo, kokia iškaba jis besidangstytų, keliamas grėsmes taikai, humanizmui ir visai žmonijai. Totalitariniams režimams būdingas vienvaldis diktatorius, aptariamu atveju – Stalinas ir Hitleris. Režimai remiasi viena politine partija – komunistų ir atitinkamai nacionalsocialistų. Ryški agresyvi politika kaimynių valstybių, kurias reikia nukariauti arba „išvaduoti“, atžvilgiu.

Agresija mėginama pagrįsti pseudomokslinėmis teorijomis. Sovietų komunistai rėmėsi „klasių kovos“ principu. Vokiečių nacionalsocialistai propagavo „rasės grynumo“ utopiją. Valdomose ir nukariautose teritorijose vykdomos masinės itin žiaurios genocido akcijos. Pagrindinių tikslų siekiama – dezinformacija, užkariavimais, teroru, smurtu, kryptingai seikėjamu melu. Abiejų totalitarinių režimų palyginimas tiesiog būtinas, antraip pateikiamas iškreiptas vaizdas. Ir sovietų, ir nacių režimų politikos tikslai iš esmės tokie patys, skiriasi tik metodai, priemonės, ideologiniai paistalai. Todėl labai naudinga ir paveiku visada išryškinti režimų kėslų, metodų, priemonių bendrybes ir skirtybes. Pastarosios labai reljefiškai paryškina nacionalinių tradicijų įtaką bendrybėms.

Kremliaus pastangos vien tik holokausto propaganda pridengti sovietų genocido nusikaltimus yra taip pat nusikaltimas, kurio toleravimas gali pavirsti nepateisinamu nusikaltimu demokratijos sąlygomis. Romėnų teisė bylojo: Socius fit culpae qui nocentem sublevat (Kas palaiko nusikaltėlį, tas yra nusikaltimo bendrininkas).

Naivu būtų manyti, kad tolerancijos programa galėtų duoti teigiamą pilietinio ugdymo efektą, jeigu būtų kalbama tik apie vieno totalitarinio režimo nusikaltimus. Programos autoriai šitai suvokė. Pristatyta programa rodo, kad tai mėginama įgyvendinti praktikoje.

Ko labiausiai tikėjosi represuotieji?

Totalitarinio režimo represijas patyrusieji piliečiai po Nepriklausomybės atkūrimo skaudžiai jautė tautinio-pilietinio ugdymo politikos stygių. Nebuvo aiškaus, nuoseklaus valstybinio požiūrio. Pedagogų didžiuma buvo sukaustyta sovietinių stereotipų. Ketvirtoji valdžia – didžiatiražinė žiniasklaida, o ypač televizija skyrė (ir tebeskiria!) daug dėmesio komerciniams interesams, bet anaiptol ne viešajam – pilietinės visuomenės ugdymo – reikalui. Smurtas, seksas, popkultūra, užgožusi žiniasklaidos erdves, negalėjo nekelti rūpesčio. Buvo laukta, kad televizijoje rasis kanalas, transliuojantis jaunimui skirtas laidas apie sudėtingą, nestokojantį kovų herojizmą, tautinio atgimimo impulsus, kūrybinės veiklos nepriklausomybės metais rezultatų nušvietimą. Buvo tikėtasi, kad laida, parengta jaunimui priimtina įtaigia forma, pateiks objektyvų ir pilietišką požiūrį į pasipriešinimo okupacijai ir genocidui periodą, į netektis, kančias ir vargus, kuriuos teko patirti tėvynainiams per okupacijas savame krašte ir svetur. Buvo manyta sulaukti laidų apie visuotinį tautos pilietinės valios pakilimą, kurio vardas pasaulio istorijoje žinomas autentišku, neverčiamu į kitas kalbas, žodžiu – Sąjūdis. Tada Europos žemėlapyje vėl atsirado Lietuvos vardas ir 1990 m. kovo 11-ąją gimė Trečioji Respublika.

Sužlugdyta pilietinė iniciatyva

Jau prieš dvejus metus politinių kalinių, tremtinių bendrijos ir sąjungos bei Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio iniciatyva buvo parengtas istorinės švietėjiškos televizijos programos projektas. Programa orientuota į jaunąjį žiūrovą. Buvo planuota išryškinti rezistencijos epizodų santykį su tarptautine teise, su nacionaline teise, partizanų statutais, Bažnyčios teise, visuomenės morale. Išryškinti moralines, pilietines laisvės kovotojų, jų rėmėjų ir ryšininkų vertybes, lėmusias jų apsisprendimą. Žinoma, istoriniai akcentai sietini su nūdienos aktualijomis, pavyzdžiui, valstybinėmis šventėmis ar esminės svarbos visuomeninio gyvenimo įvykiais. Savaime suprantama, tautos teisė į apsisprendimą, siekis atkurti Lietuvos valstybingumą, pareiga pagerbti žuvusiųjų kovose ir genocido aukų atminimą nebuvo kvestionuojami. Savaitinė televizijos laida turėjo būti profesionaliai parengta, patraukli ir transliuojama priimtinu laiku. Jos populiarumas tolydžio didėtų ir, svarbiausia, ji ugdytų patriotinius tautinės ir pilietinės savivokos jausmus.

Sujungti abi programas

R.Račinsko pristatoma Tolerancijos programa tiek savo turiniu, tiek ir metodais labai artima rezistentų iniciatyva sukurtam projektui. Apmaudu konstatuoti, kad daugkartiniai mėginimai šią programą įgyvendinti visada baigdavosi vienodai. LRT Tarybos pirmininkas prof. R.Pakalnis pritardavo sumanymui, o LRT generalinis direktorius K.Petrauskis jį atmesdavo, motyvuodamas tuo, kad siūlomos programos reitingas bus smarkiai žemesnis, negu realybės šou. Vėliau atsiradusi TV programa „Amžininkai“, atrodo, turėjusi užkišti žiojėjančią pilietinio ugdymo sistemos spragą, to vaidmens atlikti negali iš principo. Programoje vengiama parodyti pilietinę poziciją, prasilenkiama su tikrove ir faktais, kartais išryškėja prosovietinis mąstymas.

Kadangi rezistentų parengta programa buvo skirta ir šaukiamojo amžiaus jaunuoliams, taigi ir kariams naujokams, KAM vadovybė buvo pažadėjusi rasti galimybę realizuoti savo planuose bent kelias televizijos laidas, papildančias jaunojo kario mokymo kursą. Deja, ir šio sumanymo įgyvendinimas „pakibo“.

Ar nevertėtų pamėginti didesne ar mažesne apimtimi suderinti jau parengtą „Tolerancijos ugdymo programą“ su nacionalinės TVR atmesta rezistentų parengtąja? Tokiu atveju tolerancijos išplėstos programos paveikumas auditorijai (žiūrovams) ženkliai padidėtų – matytų ir klausytų visa Lietuva.

© 2007 „XXI amžius“