„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. balandžio 25 d., Nr. 8 (145)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

POLITIKŲ MORALĖ

Dr. Rūta Gajauskaitė,

kriminologė

Ar ją turi!

Visai netikėtai, nepasitarus su savo piliečiais, pažeidžiant Lietuvos Konstituciją, valdžia apsiskelbė statysianti naują AE. Kad išgelbėtų tautą nuo elektros brangimo. O kad būtų drąsiau – į dalininkus pasikvietė Lenkiją, Latviją ir Estiją. Seimas jau ruošiasi priimti atitinkamą įstatymą. Akivaizdu, kad jam yra pateikta medžiaga, tačiau nė vienos šalies piliečiai su ja nebuvo supažindinti. Visose keturiose posovietinėse valstybėse tvirtai laikomasi „geležinės uždangos“ principo, pažeidinėjant demokratijos garantuojamą viešumą, bei visuomenės dalyvavimą sprendime.

Tikriausiai teisus buvo A.Einšteinas, sakydamas: „Urano dalijimosi atradimas grėsmingas civilizacijai ir žmonijai nė kiek ne daugiau, nei degtuko atradimas. Žmonijos tolesnis vystymasisi priklauso nuo moralinių nuostatų, o ne nuo techninių laimėjimų“.

Kaip žinoma, mūsų politikų moralė akivaizdi. Toli skambančiais skandalais, kuriuos formuoja KGB rezervininkai pačiuose svarbiausiuose šalies postuose.

Tačiau piliečių dalyvavimo svarstymo imitacijos vyksta ir paukščiukai, kur reikia, dedami, delegatai renkami ir labai neviešuose forumuose atstovauja visiems. Tikriausiai būtų įdomu žvilgtelėti į tokį spektaklį?

Antai piliečių „Santalka“ pasvarstė už–prieš naujos AE aplinkybes. Tačiau abi pusės viena kitos taip ir neįtikino. Valstybininkai įrodinėjo savo, o piliečiai – savo. Svarbiausia, kad valdžios vyrai taip ir nepateikė jokios medžiagos, tyrimų ar analizės, bet nuoširdžiai tikėjosi, kad jų autoritetas atsvers informacijos stoką. Svarstyme dalyvavo 50 žmonių.

Kovo 24-25 dienomis gražiame „Villono“ viešbutyje su persiškais kilimais, Venecijos stiklo sietynais ir švediškai nukrautu stalu tyliai tyliai – be jokių žurnalistų ar „paparacių“, – vyko pasitarimas su Europos piliečiais. Atsitiktinumo principu atrinkti 40 Lietuvos piliečių įsitraukė į ES mastu vykdomą akciją nustatyti nuomonių įvairovę ar sutapimus trijose svarbiausiose gyvenimo srityse: energijos ir aplinkos, šeimos ir socialinės gerovės, Europos reikšmės ir imigracijos reikaluose. Taigi diskusijos vyko trijose grupėse, dalijantis tarpusavyje pasiektais sprendimais bei pasižvalgant per internetinį ryšį į kitas grupes, diskutuojančias Austrijoje, Kipre, Ispanijoje ir Suomijoje.

Atsitiktinumo dėka į pasitarimą pateko keli mokslo pasaulio atstovai, todėl diskutuojantys, be rengėjų informacijos, gavo ir papildomų žinių, kas suerzino organizatorius. Nors Lietuvos pasitarimo išvados atrodė pakankamai brandžios palyginti su kitų valstybių, bet buvo planuota ir tikėtasi kitokių.

To pačio atsitiktinumo dėka į „energijos ir aplinkos“ grupę pateko dvi „mokslo pelėdos“, kurių dėka buvo atmesta Lietuvos valdžios planuojama naujos AE statybos idėja, kaip pavojinga dėl tektoninių zonų, dėl radioaktyvių atliekų problemos bei pavojingumo tautos ir visos Europos sveikatai, gyvybei ir genetikai pasekmių.

Pasisakyta už saugią, racionalią ir ekologišką energiją, įtraukiant Lietuvą į bendrą ES mokslo tiriamųjų darbų programą. Tuo būdu gal apribojant Lietuvos valdžios ambicijas bet kokia kaina likti „branduoline“ valstybe, kai po Černobylio avarijos visos ES valstybės atsisakė atominių jėgainių. Daugelis jas jau uždarė ar uždarinėja dabar bei planuoja taip padaryti (kaip ir mes) artimiausiu metu.

Tuo tarpu Lietuva – viena vienintelė ES apsiskelbė statysianti naują AE. Nors alternatyvios energijos elektrinių turime su tris kartus didesniais pajėgumais nei reikia valstybės buities ar gamybos poreikiams! Perteklinė energija su 60 procentų nuostolių parduodama Rusijos karinėms bazėms ir Lukošenkos režimui paremti. Kol tai buvo susiję su senosios AE eksploatacija, – kaip sovietinės energijos sistemos paveldas, – ES šį buvusį okupanto rėmimą išsprendė kategoriškai: arba įsipareigojate uždaryti AE, arba nepradedame derybų dėl įstojimo ES. Ir su šia sąlyga kaipmat buvo sutikta. Tačiau naujos AE statyba, prisidengiant Lenkija, Latvija ir Estija, turint savų jėgainių tris kartus daugiau nei reikia valstybei, – tai jau vertas KGB rezervininkų tiek Lietuvos saugume, tiek Užsienio reikalų ministerijoje viražas.

Štai kam reikėjo piliečių pasitarimo – kad pridengtų AE statybą, pritariant piliečiams elektros energijos brangimo akivaizdoje. Todėl kelių tarptautinių organizacijų rūpesčiu buvo slaptai organizuotos priemonės siekiant parodyti visuomenės nuomonę. Ir ne bet kokią nuomonę, o ištobulintais metodais apdorotą, tinkama linkme nukreiptą ir būtinai suinteresuotos grupės poreikius patenkinančią.

Būtina, kad skaitytojas žinotų, kaip šis darbelis daromas.

Tyla – gera byla

Viešumas – tas demokratijos kertinis principas – daugeliu atvejų pridaro bėdos: kiekvienas žingsnis sekamas ir vertinamas, kiekvienas žodis į tris versijas išverčiamas, vis kitų prasmių ieškant. O svarbiausia – visiems paviešinama. Ir aiškinkis paskui...

Todėl apie du pastaruosius renginius nebuvo skelbta nei spaudoje, nei per televiziją. Renginių patalpose nebuvo nei radijo nei televizijos, nei spaudos atstovų. Buvo tik renginio organizatoriai ir tie 40-50 Lietuvai atstovaujančių piliečių.

Taigi fiksuojame pirmą – viešumo – pažeidimą.

Todėl diskusija buvo taip sureguliuota, taip surežisuota ir inkorporuotais dalyviais kryptingai nuvairuota, kad tik atsitiktinumo dėka nebuvo pridaryta Lietuvai žalingų sprendimų. Kiekvienai diskutuojančiųjų grupei buvo priskirti trys kuratoriai: vienas įvedinėjo į kompiuterį diskutuojančiųjų mintis, antrasis vadovavo ir reikiamu momentu vis pasukdavo pokalbį kita linkme ar įpiršdavo kokį darbelį, kad jau besiformuojanti išvada neišvystų pasaulio. Trečiasis – temos ekspertas, turintis akcentuoti nepaminėtas temas. Tačiau jau vien tai, kad energetikos ir imigracijos temų ekspertai buvo suinteresuoti pareigūnai, sąlygojo tik tendencingą diskusijos kryptį bei sprendimus.

Tai jau antras – interesų konflikto – pažeidimas.

Diskusijų metu buvo panaudotas netgi atviras psichologinis spaudimas. Jam nepavykus – pritaikytos individualios priemonės: kaip senais sovietiniais laikais be kaltės kalti buvo kviečiami ant „kilimo“, taip ir nepriklausomybės metais į organizatorių tendencijas netelpanti diskusijos dalyvė buvo apkaltinta neigiama įtaka kitų diskutuojančių nuomonei per išdalytą visiems medžiagą bei rezoliucijų projektus. Pasirodo, pasitarimo lozungas „tegul jus išgirsta“ taikomas ne visiems: prieš AE pasisakanti „mokslo pelėda“ buvo priversta nebedalyvauti diskusijose, kai tuo metu viena iš dalyvių, pasisakiusi už AE statybą, buvo kaip mat perduota per internetinį ryšį visoms diskutuojančioms šalims – Austrijai, Kiprui, Ispanijai ir Suomijai.

Tai jau du pažeidimai iš karto: teisės į savo nuomonės pareiškimą apribojimas ir lygių galimybių įstatymo pažeidimas, paskleidus dezinformaciją visai ES. Lietuvoje šią dezinformaciją galima pataisyti, paskelbiant vienos vienintelės diskusijos dalyvės nuomonę, kaip jos asmeninę. Tačiau ES narėms to jau nebeatšauksi. Juo labiau kad už tokią individualią nuomonę studenčiokė buvo kaip mat organizatorių apdovanota – ją pasiūlyta deleguoti į baigiamąjį pasitarimą Briuselyje. Argi tai netendencinga? Ar nerodo organizatorių tikrųjų tikslų?

Kita vertus, šis faktas leido įdėmiau pasižvalgyti ir netgi interviu su pasitarimo dalyviais organizuoti. Pasirodo, 50 proc. iš jų nesuprato, kas vyksta, taip pat ir savo vaidmens renginyje. Apie 30 proc. – suprato, bet bijojo pareikšti savo nuomones, kad neprarastų darbo ar turimos socialinės padėties ir iš dalies – pažadėto uždarbio. Apie 20 proc. suprato ir drąsiai elgėsi.

Kilo įtarimas, kad tarp drąsiai nuomonę reiškiančių yra organizatorių inkorporuotų asmenų, nes jie dažnai ėjo tartis ir laisvai jautėsi besikeičiančiose situacijose, kurios trikdė kitus dalyvius. Pažymėtina, kad pasitarimas vyko „dalykinio žaidimo“ forma, nepaaiškinus dalyviams žaidimo taisyklių, tikslo, bet labai akcentuojant rezultatus – 150 litų dovaną už dalyvavimą pasitarime.

Tai jau penktas pažeidimas – atviras nuomonės papirkimas. O ir ne vien ta suma. Tarp 40-ies pasitariman patekusiųjų 17,5 proc. buvo pensininkai – labiausiai socialiai nuskriausti mūsų valstybėje. 12 proc. buvo namų šeimininkės – taip pat gyvenimu neišlepintos. Taigi trečdalis pasitarimo dalyvių gal pirmą ir paskutinį kartą gyvenime vaikščiojo kilimais išklotuose rūmuose, papuoštuose brokatinėm užuolaidom, tviskančiais Venecijos „kandeliabrais“, ir stebėjosi karališkai puotai prilygstančiomis kasdieninėmis vaišėmis. Žado netekusi lyg sapnuodama ši grupė būtent nieko nesuprato. Tik nužemintai linkčiojo į visas puses ir šimtą kartą dėkojo organizatoriams už šią dviejų dienų pasaką.

25 proc. dalyvių buvo valstybės tarnautojai ir 10 proc. – verslininkai. Būtent šios dvi grupės prisibijojo ir labiau vertino savo socialinę padėtį nei nagrinėjamas problemas. Po 17,5 proc. sudarė dirbantieji ir studentai. Būtent dirbantieji jautė savo vertę ir reiškė savo nuomonę. Tuo tarpu studentai prieštaravo. Beje, ar dėl jaunystės, ar dėl kitų nežinomų priežasčių, jie jautėsi drąsiai, arogantiškai, o epizodais netgi ciniškai, kreipdamiesi į bendrapašnekovus familiariai (teta), vėliau visai nesigėdydami rašė „tetų“ diktuojamas išvadas, nes patys, deja, nesugebėjo net sakinio suformuluoti.

Argi nedemokratiškas pasitarimas, kai mokslų daktarai suformuluoja išvadas, o joms prieštaraujantys studentai siunčiami į Briuselį jų paneigti?

Na, jaunimas visais laikais prieštaravo vyresniajai kartai. Bet, palyginę diskutuotojus su tais studentais, kurie sovietmečiu prieš kareivio automatą stojo, apkabino AE ir privertė valdžią sustabdyti trečiojo jos bloko statybą, matome didžiulį skirtumą. Pasitarime buvę studentai gynė AE reikalingumą, nors žinojo, kad ši jėgainė buvo, yra ir bus tik rusų karinėms bazėms. Argi 150 litų „pakiša“ ir galimybė nuvažiuoti į baigiamąjį pasitarimą Briuselyje svarbiau nei mūsų ateitis? Pasirodo, taip.

Nubraukė studentė Živilė Čiučelytė kelių tūkstančių černobyliečių mirtį, o iš likusių – kančią ir jų vaikų ateitį. Nubraukė ir pareiškė, kad ji – už AE statybą Lietuvoje. Atsiminkime šią pavardę.

Trojos arklys

Pasibaigus šiam „Europos piliečių“ pasitarimui „Villono“ viešbutyje bei piliečių „Santalkos“ organizuotoje diskusijoje, kyla vienas ir pagrindinis klausimas – kam naudinga ta AE? Dėl Lietuvos valdžios – aišku, reveransas Rusijos karinėms bazėms. Bet iš Briuselio atvykusiems Europos integracijos koordinatoriams militaristinė Kaliningrado sritis viduryje žemyno turėtų tikrai nepatikti. Tai negi branduolinės energetikos pramonininkai tokiais keliais papirkinėja ir formuoja jiems palankią nuomonę? Jei taip, tai suprantama, iš kur ta pasitarimo prabanga, atlyginimai ir dovanos...

Gal domintų firma, mokanti taip mikliai iš 40 atsitiktinių suformuoti trijų milijonų piliečių nuomonę? Tai „Europen citizen‘s Consultations“ (www.europen-citizen-consultations.eu) su konsultante Sabina Klose, sugebančia apriboti pilietines teises net ir Lietuvos Atkuriamojo Seimo deputatui, bei jos gera talkininkė Vilniuje – VšĮ „Baltic Partners for Change Menagement“ su direktore Gaila Muceniekas priešaky. Svarbiausia, kad judviejų organizuotų pasitarimų indėlis bus pateiktas Europos viršūnių susitikimui. O ES valstybių europarlamentarams, – pavyzdžiui, Lietuvoje J.Paleckiui ir Vyriausybės atstovui – įteiktas jau diskusijų pabaigoje!

Kažin kiek tokių „išsėtinės sklerozės“ renginių tyliai tyliai, be paskelbimo ir spaudos dalyvavimo buvo organizuota Lietuvoje, Europoje ar visame pasaulyje? Atominių labui. Pramonininkų turtėjimui ir radioaktyvaus genocido grėsmei?

Valdančiųjų infantiliškumas valstybės valdymo klausimais – didelė valstybinė paslaptis. O kai apie nesugebėjimą valdyti prabyla autoritetingi asmenys, peršama nuomonė, kad jie užsiima „neobjektyvia kritika“. Net eurokomisarė Dalia Grybauskaitė konstatavo faktą, kad šalis nevaldo infliacijos, todėl net 2010 metais nesugebės įsivesti euro.

„Man labai keista, kad mūsų komisarė daugiausia kritikos skiria Lietuvai. Ji yra visos Europos Sąjungos komisarė, ir šiuo požiūriu aš nemanau, kad tai yra tinkama pozicija, – pareiškė premjeras Gediminas Kirkilas akcentuodamas, kad šita kritika yra visiškai nepagrįsta. – Mano požiūriu, ji yra šiek tiek karštakošiška, nors to nederėtų daryti komisarui, tokio lygio politikui“. Apie Ž.M.Barozo pastabas G.Kirkilas kukliai nutylėjo. Nutylėjo G.Kirkilas, ir kur dingo praėjusių metų šešių milijardų litų biudžeto surinkimo viršpelnis bei kodėl šios lėšos nepanaudojamos valstybės konkurencingumo faktoriui, darbo užmokesčiui didinti ir sėkmingai ruoštis euro įvedimui? Arba kodėl „valstybininkai“ nepasidomi, kaip Estija nebijo augančios infliacijos ir emigracijos?

Kodėl Lietuvai reikia naujos atominės elektrinės? Tai irgi valstybinė paslaptis. G.Kirkilo Vyriausybė jau pritarė naujos atominės elektrinės įstatymo projektui, kuris bus pateiktas Seimui. Nors viešų, išsamių diskusijų nebuvo, ar Lietuvai tikrai reikalinga tokia jėgainė, Vyriausybė jau teigia, kad „statybos projektas rengiamas viešai“. Kitaip tariant, visuomenės net nesiruošiama atsiklausti, ar norime ir toliau gyventi greta atominio baubo Žemės plutos tektoninio lūžio zonoje, o jau rengiamas naujos AE projektas. Nors Konstitucijos nuostata įpareigoja, kad svarbiausi klausimai sprendžiami referendumais, mūsų nuomonės, deja, neatsiklausiama. Vyriausybė vien tik perša mintį apie AE būtinybę – kad, girdi, nepabrangtų elektra, kad žmonėms būtų geriau. Betgi Černobylio avarija pareikalavo 70 mln. žmonių aukų, ir ES šalys tuoj pakeitė nuomonę apie atomines elektrines – dauguma jėgainių uždarytos, kitoms numatyti terminai.

Valdžios ruporai skelbia, kad nauja AE atpigins elektrą. Paskaičiuokime.

Lietuvoje (šiluminių, hidro ir AE) pagamintos elektros 1 kilovatvalandės (KWh) savikaina yra 10 centų. Karinės bazės ir Lukašenka mums moka po 4 ct. Turime 6 ct nuostolio. Todėl Lietuvos vidaus vartotojai moka po 31 ct ir padengia gamybos nuostolius bei uždirba jėgainėms ir paskirstymo tinklams pelną. Pasitikslinkime: iš 31 ct atėmus 4 ct, kuriuos moka pirkėjai, 27 ct mes, Lietuvos vartotojai padengiame iš savo kišenės.

O kiek yra mūsų, vartotojų, ir kiek visa Lietuva padengia? Jei per mėnesį viena šeima kukliai sunaudoja 100 KWh – sumoka 31 litą, o per metus, sunaudojusi 1000 KWh, sumoka 310 Lt, tai iš jų 270 Lt yra Rusijos ir Lukašenkos nuostoliams padengti.

Jei Lietuvoje yra vienas milijonas šeimų, tai jos visos per metus „sušelpia“ Rusiją ir Baltarusiją trečdaliu milijardo litų. Piliečių sunaudojama elektra sudaro tik septintąją dalį visos sunaudotos elektros Lietuvoje. Žemės ūkio ir pramonės gamintojų apimtys septynis kartus didesnės. Taigi ir dengiamų pinigų sumos už Rusiją ir Baltarusiją kiekis viršija du milijardus. Jei uždarius AE mes jau nebeteiksime „lengvatinės“ elektros Rusijai ir Baltarusijai, tai prie tų 10 ct už 1 KWh savikainos daugių daugiausiai galėtų būti pridėta dar 50 proc. pelnui paskirstymo tinklams ir aptarnavimui! Taigi Lietuvos vartotojui kainuotų 15 ct. už 1 KWh! Tai reiškia perpus mažiau nei šiandien, nes mes nebedengtume okupantų nuostolio.

Energetinę problemą mums formuoja dirbtinai, ir tai daro tik politikai. Slėpdami tikrą informaciją apie esamus resursus ir poreikius, apie pelną bei nuostolius ir tikruosius AE statymo tikslus – karinės bazės Europos viduryje aprūpinimą energija. Bet kokia kaina: apiplėšiant aštuonis kartus brangesne kaina savus vartotojus nei klientus. Žlugdant šalies pramonę ir biudžetą, – o tuo pačiu ir pensininkus, sveikatos apsaugą, švietimą ir kultūrą. Rizikuojant lietuvių tautos ir visos Europos genocidu dėl tektoninės zonos Lietuvoje ignoravimui Rusijos labui. ES neremia branduolinės energetikos. Juo labiau jei ji gaminama ne šalies, o okupanto poreikiams tenkinti, tegul ir buvusio. Ir jau visai kurioziška, kai ta energija gaminama visai Europai grasinančiai Rusijos karinei bazei!

Jei sovietmečiu žalieji išdrįso „apkabinti“ AE ir sustabdyti trečiojo bloko statybą, kai į juos buvo nukreipti automatų vamzdžiai, kai buvo reali tikimybė būti išsiųstam į Sibirą ar psichiatrinę, kai mažų mažiausiai grėsė būti išmestam iš universiteto ar darbo, tai šiandien mes, laisvi Lietuvos piliečiai, išdrįskime ir pasakykime NE atominei elektrinei!

Pažymėtina, kad, bendradarbiaujant su Danijos specialistais, Lietuvos žaliųjų buvo parengta „Darnios energetikos studija Lietuvai iki 2050 metų“, kurioje pagrindžiama, kaip Lietuva galėtų apsirūpinti energija, nestatydama naujos AE. Žaliųjų „Atgajos“ siūlomame variante numatoma, kad, uždarius Ignalinos AE, reikėtų ne statyti naują, o plėtoti alternatyvią energijos gamybą.

Mums nereikia branduolinės – alternatyvi energija visiems saugesnė. Taip nusprendė ES valstybės, taip turime nuspręsti ir mes. Juk ne vien mūsų paskutinius grašius iš kišenių vagia.

Apmaudu, kad pagal mūsų politikų moralę – nesvarbu nei Europos žūtis, nei jau nuo radiacijos turėti nuostoliai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija