Gruzija trauktis neketina

Prezidentas Michailas Saakašvilis: Gruzijos tikslas – kuo greitesnė integracija į Europos struktūras

Neseniai Maskva pasiūlė Tbilisiui gana suktą ir dviprasmišką pasiūlymą. Jame sakoma, kad Rusija pasirengusi tapti Gruzijos teritorinio vientisumo garante tuo atveju, jeigu Gruzija atsisakys savo ketinimų tapti NATO nare. Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, padaręs metinį pranešimą apie 2006 metų rezultatus, faktiškai atmetė šį Maskvos pasiūlymą. Pasak jo, Rusija paskutiniaisiais metais vos ne kasdien tik blogina santykius su Gruzija. Pavyzdžiui, vien tai, kad ant Rusijos durtuvų sėdintis „nepriklausomos“ Abchazijos režimas pasiuntė savo „užsienio reikalų“ ministrą į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesiją, labai daug ką pasako. Nepaisant kasdienio Rusijos spaudimo, politinio ir ekonominio šantažo, Gruzija atsilaikė ir 2006 metais sugebėjo įveikti dėl Rusijos kaltės susidariusius sunkumus, pabrėžė M.Saakašvilis savo metiniame pranešime parlamentui. Tuos laimėjimus, atsilaikant prieš Maskvos pinkles, Gruzijos prezidentas įvardijo netgi kaip ekonominį stebuklą, pabrėždamas, kad Gruzija savo gaminiams sugebėjo atrasti naujas rinkas. Pirmiausia savo vynui ir vaisiams.

Prezidentas M.Saakašvilis savo metiniame pranešime ypač daug dėmesio skyrė Gruzijos užsienio politikai. Jis pabrėžė, kad pagrindinis jo šalies tikslas – kuo greitesnė šalies integracija į Europos struktūras, o pirmiausia – į NATO. Svarbiausias uždavinys, pasak M.Saakašvilio, dėti visas pastangas, kad tarptautinė bendruomenė ryžtingai palaikytų Gruzijos teritorinį vientisumą. Pagrindiniu partneriu šių atplėštų teritorijų – Abchazijos ir Pietų Osetijos – klausimu M.Saakašvilis įvardijo Europos Sąjungą. Jis taip pat pasveikino visas Gruzijos pagrindines politines partijas, kurių lyderiai paskelbė memorandumą dėl Gruzijos stojimo į NATO. „Tai ne tiktai politinių partijų, o visos gruzinų tautos valia“, – pabrėžė prezidentas.

Kai dėl santykių su Maskvos išlaikomais separatistiniais Abchazijos ir Pietų Osetijos režimais, tai M.Saakašvilis pažymėjo, kad Gruzija ir ateityje laikysis pasirinktos taktikos. Tai yra kurti alternatyvias Gruzijos valdžios struktūras Abchazijos Kodoro tarpeklyje ir Pietų Osetijos kaimuose, kuriuose dauguma gyventojų yra gruzinai. Galima priminti, jog pernai rudenį Pietų Osetijos gruzinai savo prezidentu paskelbė Dmitrijų Sanakojevą, o Tbilisyje veikia šimtų tūkstančių gruzinų, išvarytų iš Abchazijos, išeivių vyriausybė.

M.Saakašvilis taip pat pažymėjo, kad artimiausiu metu Gruzija, be reguliarios kariuomenės, turės 100 tūkstančių rezervininkų, kad būtų galima atremti galimas Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistų, kuriems Rusija negaili ginklų, provokacijas.

Kremliaus kontroliuojama Rusijos spauda grubiai sukritikavo metinį Gruzijos prezidento pranešimą parlamentui ir pavadino jį vos ne karo paskelbimu Rusijai. Laikraščio „Moskovskij komsomolec“ politikos apžvalgininkė Marija Martova rašė: „Ir taip Saakašvilis net negalvoja pasukti iš savo pasirinkto kelio. Jis ieško draugų ir užtarėjų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet tiktai ne Rusijoje. Todėl Maskvai būtina padaryti atitinkamas išvadas. Jeigu jau Gruzijai skirta tapti kariniu placdarmu prieš Rusiją, tai jokiu būdu tai neturi vykti mūsų sąskaita“.

Taip kalba ir elgiasi ne tiktai rusišką imperializmą šlovinantys politologai ir apžvalgininkai, bet ir oficialūs Rusijos valdžios asmenys. Todėl Maskvos siūlymai Gruzijai neva garantuoti jos teritorinį vientisumą mainais už atsisakymą stoti į Šiaurės Atlanto aljansą tėra tiktai dar vienas propagandinis triukas. Kas gi trukdė Kremliui bent jau visame pasaulyje nereklamuoti Abchazijoje ir Pietų Osetijoje surengto spektaklio, pavadinto „demokratiškais rinkimais“?

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“