Baku meta pirštinę Maskvai
Rusijos prezidentas V.Putinas po savo agresyvios
kalbos Miuncheno konferencijoje, norėdamas sušvelninti kilusį nerimą
pasaulyje dėl atgimstančios Maskvos agresyvios politikos ir energetinio
šantažo, pirmininkaujančios ES Vokietijos kanclerei Angelai Merkel
pažadėjo, kad Rusija vykdys savo pažadus ir užtikrins energoresursų
dujų ir naftos tiekimo stabilumą. Tačiau tas putiniškas stabilumas
reiškia tolesnę energetinę Europos priklausomybę nuo Rusijos. Dar
daugiau, Maskva siekia panašiai tvarkytis ir visame pasaulyje.
Tuo pat metu, kai V.Putinas dalijo pažadus A.Merkel,
aukšto rango Rusijos delegacija vykdė dar vieną Kremliaus užduotį
sukurti pasaulinę dujų imperiją, vadovaujamą Rusijos. Rusijos
delegacija lankėsi Alžyre, viename iš stambiausių dujų eksportuotojų.
Tai reiškia viena Maskva siekia glaudžiai bendradarbiauti ir koordinuoti
savo veiksmus su vienu labai svarbiu dujų eksportuotoju Alžyru.
Jeigu Kremliui tai pavyks Europai bus dar blogiau negu yra dabar.
Senasis žemynas paklius į savotiškas reples iš Šiaurės Europą
spaus Rusija, iš pietų Alžyras. Tiesa, kol kas klausimas, ar Alžyras
pasiduos Maskvos spaudimui ir sudarys aljansą su Kremliumi, dar
neaiškus. Aišku viena tai tikrai neprisidės prie Rusijos ir ES
santykių gerėjimo.
Dabar Kremlius ėmė labai įtartinai žiūrėti į dar
vieną daug energoresursų turinčią šalį Azerbaidžaną. Mat Baku
sparčiai rengia naują naftos transportavimo maršrutą į Europą. Jungiamąja
šio maršruto grandine turėtų tapti Rumunija. Pagal šį projektą,
kad Azerbaidžano nafta patektų į Rumuniją, bus panaudoti jau dabar
veikiantys naftotiekiai Baku-Supra ir Baku-Novorosijskas. Nafta
taip pat gali būti gabenama geležinkeliu iki Gruzijos uostų, o toliau
tankeriais per Juodąją jūrą iki Rumunijos, kurioje Azerbaidžano
valstybinė naftos kompanija (GNKPR) artimiausiomis dienomis atidarys
savo atstovybę.
Azerbaidžanas, ieškodamas naujų savo naftos maršrutų
ir rinkų, tai sieja su augančia naftos gavyba. Jo valstybinės naftos
kompanijos prezidentas Rovnatas Abdulajevas pareiškė, kad jau 2009
metais šalyje bus išgauta 50 mln. tonų naftos, o 2010-aisiais
65 mln. tonų. Maskvai labai nepatinka, kad pagrindiniu Azerbaidžano
naftos transportavimo punktu tampa Gruzija. Tą rodo vien tai, kad
Azerbaidžanas įsigijo dar nebaigtą statyti naftos terminalą šalia
Gruzijos Poti uosto. Į šį terminalą nafta pradės tekėti jau artimiausiais
mėnesiais. Poti uostas gali priiminėti didelius naftos tankerius.
Aišku, siekdama sumažinti savo energetinę priklausomybę
nuo Rusijos, tokiu Azerbaidžano naftos maršrutu labai suinteresuota
Europa. Kaip tik todėl po pernai rudenį Baku vykusių Azerbaidžano
prezidento Ilchemo Alijevo ir ES vadovų derybų ir buvo paskelbta
apie naujus Azerbaidžano naftos maršrutus. Azerbaidžanas su ES pasirašė
memorandumą dėl energetinės partnerystės, kuris užtikrins Kaspijos
naftos saugų tiekimą į ES.
Maskva taip pat neslepia savo susirūpinimo, kad
Azerbaidžano kaimynė Gruzija neprieštarauja, jeigu amerikiečiai
nuspręs Gruzijoje dislokuoti savo priešraketinės gynybos elementus.
Pasigirdus pranešimams, kad ir Azerbaidžanas gali pasekti Gruzijos
pavyzdžiu, iš Maskvos pasigirdo įprasti grūmojimai. Baku primenama,
kad kaimynė Armėnija yra Rusijos sąjungininkė ir Rusija imsis atitinkamų
priemonių, jeigu Azerbaidžane bus dislokuotos amerikiečių priešraketinės
gynybos sistemos. Kremlius taip pat primena, jog į tai bemat reaguos
ir Iranas, kuris irgi stos Rusijos ir Armėnijos pusėn. Taigi aiškiai
duota suprasti, kad jeigu Baku sutiks dislokuoti savo teritorijoje
amerikiečių priešraketinius radarus ar kitas priešraketinės sistemos
dalis, tai Rusija ir Iranas bemat stos Armėnijos pusėn. Vadinasi,
pripažins Kalnų Karabacho nepriklausomybę. Šiuo metu Maskvos pozicija
Kalnų Karabacho klausimu yra oficialiai neutrali, tačiau tai tiktai
žodžiai. Iš tiesų Rusija palaiko Armėniją ir žaidžia Kalnų Karabacho
korta, žinodama, kad Azerbaidžanas niekada nesutiks su šio krašto
praradimu, ir net neatmeta galimybės jėga atsiimti tas teritorijas.
Jeigu Baku puls į amerikiečių glėbį, tai tokiu atveju jėgų balansas
pasikeis ne Azerbaidžano naudai, pasakė NVS šalių instituto Kaukazo
skyriaus vadovas Michailas Aleksandrovas. Bet Maskvą nervina ne
tiek provakarietiška Azerbaidžano politika, kiek tai, kad jis vykdo
savarankišką naftos eksporto politiką ir, neatsiklausdamas Kremliaus,
faktiškai griauna Rusijos naftos monopoliją Europoje.
Petras Katinas
© 2007 XXI amžius
|