Kokiu keliu pasuks Prancūzija?
Petras KATINAS
|
Naujasis Prancūzijos
prezidentas Nikolia Sarkozy
|
Nors daugiau kaip dvi valandas trukusioje televizijos
diskusijoje du varžovai į Prancūzijos prezidento postą dešiniųjų
jėgų (Sąjungos už liaudies judėjimą) kandidatas Nikolia Sarkozy
ir socialistė Segolen Ruajal beveik nediskutavo apie būsimą Prancūzijos
užsienio politiką, tačiau akivaizdu, kad naujos kadencijos Žako
Širako įpėdinis užsienio politikos reikalų nepaliks antraeiliais.
Tuo labiau kad Prancūzija, kaip nuolatinė Jungtinių Tautų Saugumo
Tarybos narė, turi didelį svorį tarptautinėje politikoje. Be to,
viena stambiausių Europos Sąjungos valstybių kartu su Vokietija,
Prancūzija vaidina svarbų vaidmenį Senojo žemyno bendrijoje. Ir
valdant Ž.Širakui tas vaidmuo buvo gana dviprasmiškas. Pirmiausia
bandant nukreipti ES politiką prieš JAV. Ir ne tik dėl Vašingtono
karinės operacijos Irake. Atvirai demonstruojamas Ž.Širako palankumas
Rusijos prezidentui V.Putinui ir už tai ne kartą susilaukęs Kremliaus
komplimentų virto beveik padlaižiavimu. Tuo tarpu vengrų emigranto,
po žiauriai sovietų armijos numalšinto Vengrijos tautos 1956 metų
sukilimo, sūnus N.Sarkozy nuo pat vaikystės buvo auklėjamas visai
kita dvasia ir, sprendžiant iš jo pasisakymų, dėl Maskvos politikos
neturėjo jokių iliuzijų. Atvirkščiai, jis sakė, kad Europos Sąjungai
reikia stiprinti euroatlantinį solidarumą ir pabrėžė, kad Vakarų
suskaldymas yra viena svarbiausių V.Putino politikos tikslų. Todėl
N.Sarkozy pabrėžia, jog antiamerikietiškos tendencijos senosios
Europos politikoje yra klaidinga politika.
Na, o kaip jau įprasta, socialistų kandidatė S.Ruajal
savo priešrinkiminėje kampanijoje akcentavo dar vis naujas socialines
lengvatas, netgi mažinti ir dabar tik 35 valandas trunkančią darbo
savaitę. Net kairiųjų pažiūrų ekonomistai ir finansistai tokią raudonosios
madam politiką vadino pražūtinga Prancūzijos ekonomikai, kuri ir
taip pastebimai smunka dėl pernelyg išpūstų socialinės politikos
elementų. Juk daugelis prancūzų jau atprato dirbti ir aiškiai piktnaudžiauja
socialinėmis lengvatomis. Tiesa, per pirmąjį rinkimų ratą abiem
pagrindiniams kandidatams netikėtai pirštinę metė centristu apsiskelbęs
vienu metu buvęs švietimo ministras Fransua Baru. Šis iš Pirėnų
kalnų kilęs politikas, besiskelbiantis praktikuojančiu kataliku,
aktyviai kovojo už tai, kad ES Konstitucijos preambulėje nebūtų
minimos Europos krikščioniškosios šaknys. Gal iš dalies todėl Prancūzijos
rinkėjai referendume ir nepritarė ES Konstitucijos projektui. Šiaip
ar taip, F.Baru pirmajame rinkimų rate surinko pakankamai daug balsų
ir todėl N.Sarkozy ir S.Ruajal, balandžio 22-osios rinkimų pirmajame
rate gavę atitinkamai 31,2 ir 25,9 proc. balsų, dėjo visas pastangas
pritraukti F.Baru rinkėjų balsus.
Apskritai pirmasis rinkimų ratas akivaizdžiai
parodė, kad nepaprastas prancūzų rinkėjų aktyvumas, dalyvaujant
rinkimuose, sumušė ne tik Europos, bet ir viso demokratinio pasaulio
rekordus. Balandžio 22 dieną prezidento pirmojo rinkimų rato aktyvumas
siekė net 84,8 proc. iš 44 milijonų balso teisę turinčių prancūzų
rinkėjų. O tai rodo, kad didžioji dauguma Prancūzijos piliečių išsiilgę
permainų ir jiems nusibodo per dvylika Ž.Širako valdymo metų įsigalėjęs
savotiškas sąstingis. Be to, po paskutiniųjų abiejų kandidatų aštrių
debatų televizijoje apklausų duomenys rodė, kad N.Sarkozy pasirodęs
kur kas kompetentingesnis sėdėti Eliziejaus rūmuose. Tuoj po debatų
paskelbti visuomenės apklausos duomenys rodė, kad už dešiniųjų kandidatą
N.Sarkozy pasirengę balsuoti 53,5 proc. rinkėjų. Politikos ekspertų
nuomone, tai rodo, kad didesnė dalis prancūzų, balsavusių už F.Baru,
vis dėlto pasirinko N.Sarkozy, o ne S.Ruajal. Kad ir kaip ten bebūtų,
bet prezidento rinkimai parodė, kad Prancūzijoje prasideda nauja
politinė era, kuri neišvengiamai turės įtakos Europos Sąjungai ir
apskritai visai euroatlantinei struktūrai. Žinoma, tai dar taip
greitai nepaaiškės, kokia bus Paryžiaus kryptis. Tuo labiau kad
netrukus Prancūzijoje įvyks rinkimai į žemuosius parlamento rūmus
Nacionalinį susirinkimą. Prognozės rodo, kad daugumą Nacionaliniame
susirinkime irgi turės N.Sarkozy šalininkai. O apklausų centrų prognozės
ir prieš pirmąjį, ir prieš antrąjį prezidento rinkimų ratą beveik
visiškai pasitvirtino. Už N.Sarkozy balsavo 53,2 proc. prancūzų
rinkėjų, už S.Ruajal 46,8 proc. Rinkėjų aktyvumas, kaip ir pirmajame
rate, buvo labai didelis per 80 proc.
Viena iš priežasčių, kodėl dauguma prancūzų pasirinko
N.Sarkozy, yra ta, kad per savo rinkimų kampaniją jis negailėjo
griežtų žodžių chuliganams, daugiausia nelegaliems imigrantams iš
arabų šalių, kurie neseniai kėlė didžiules riaušes Paryžiuje. Be
to, N.Sarkozy priminė ir 1968 metus, kai kairiųjų, ypač komunistų
ir socialistų, remiami ir jų sukurstyti jaunuoliai, tarp jų studentai,
tiesiog niokojo visą Prancūziją. Netgi perdėm liberaliems prancūzams
jau pabodo toleruoti ir kęsti panašius išsišokimus. Tiesa, kairieji
intelektualai, kurių Prancūzijoje niekada netrūko, N.Sarkozy laiko
pernelyg autoritarine asmenybe, o dėl jo nedidelio ūgio praminė
jį mažuoju Napoleonu. Vis dėlto prancūzai pasirinko geriau Napoleoną
nei kairiąją socialistę, vis dar neatsisakiusią sustabarėjusių marksistinių
dogmų. Vos paskelbus pirminius balsavimo rezultatus, pirmasis naująjį
Prancūzijos prezidentą N.Sarkozy pasveikino JAV prezidentas Džordžas
Bušas, pabrėždamas, kad JAV ir Prancūzija visada buvo istorinės
sąjungininkės.
© 2007 XXI amžius
|