Rūsčios grėsmės akivaizdoje

Petras KATINAS

Lietuvos Prezidentas, kalbėdamas Briuselio forumo diskusijoje „Rusija – pasaulinė valstybė vėl scenoje?“, sakė, kad nerimą kelia tai, jog dabartinė Rusija „lėtina žingsnius demokratijos link“. Išties įdomus aiškinimas – „lėtina“. Juk tos demokratijos, kokią iš tiesų buvo bandoma įdiegti dar B.Jelcinui vadovaujant, nebeliko nė kvapo. O tie, kurie vis dar išdrįsta apie tai priminti, negailestingai daužomi omonininkų ir milicininkų lazdomis. Paskutiniai demokratijos daigai išrauti su šaknimis, ir didžiulė šalis tapo autoritarine, militaristine valstybe, keliančia didžiulę grėsmę ne tiktai artimiausiems kaimynams, bet ir visam pasauliui. Vien tai, kad Kremlius atvirai palaiko ir ginkluoja agresyvius ir neprognozuojamus Šiaurės Korėjos, Irano ir Venesuelos režimus, aiškiai parodo, kokia kryptimi einama. Na, o Kremliaus pradėta beprecedentinė ataka prieš Europos Sąjungos narę, mažą beginklę Estiją, akivaizdžiausiai atskleidžia tą kryptį. Vadinamasis „bronzinis karys“, perkeltas į Talino karių kapines, dėl kurio iškėlimo Kremlius organizavo vandalizmo išpuolius, pasitelkdamas vietinę penktąją koloną, akivaizdžiausiai parodė, kad Estija pasirinkta neatsitiktinai. Mat V.Putino kagėbistinis štabas jau net nustojo vadinti Baltijos valstybes artimuoju užsieniu ir atvirai skelbia, kad tai tik laikinai nuo Rusijos atplėštos jos istorinės teritorijos. Be to, Maskva, puldama Estiją, aiškiai norėjo sužinoti, kaip į atvirą agresiją prieš ES narę reaguos Europos Taryba ir kitos ES institucijos. Belieka pripažinti, kad ES pozicija labai pradžiugino Kremlių. Miglotas Europos Komisijos išstenėtas pareiškimas dėl įvykių Estijoje parodė, kad Rusijai faktiškai atrišamos rankos elgtis kaip nori. Na, o Europos Sąjungai pirmininkaujančios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimas, raginant „abi puses“, t.y. Rusiją ir Estiją, ieškoti kompromisų, parodė, kad kanclerė nė kiek nenutolo nuo savo pirmtako V.Putino artimiausio bičiulio ir padlaižūno buvusio kanclerio Gerhardo Šrioderio.

Taigi po trejų metų, kai Estija, Lietuva ir kitos ES naujokės tapo Bendrijos narėmis, pademonstruota, kad ta Bendrija negali ne tik apginti savo narių, bet ir nenori to daryti. Juk faktiškai tik viena Lenkija atvirai ir nieko nelaukdama palaikė Estiją, netgi pareiškė, kad ir Lenkija paseks Estijos pavyzdžiu ir nušluos visus dar lenkų žemėje stūksančius okupacijos simbolius – sovietinių „išvaduotojų“ stabus. Dar labiau nesuprantama, kodėl labai aukšti ES ir netgi NATO pareigūnai, tarp jų ir ES užsienio politikos koordinatorius Chavjeras Solana, atvirai išreiškė nepasitenkinimą, kad Lenkija ir Čekija, nepasitarusios su tuo pačiu Solana ir Vokietijos kanclere, ėmė derėtis su JAV dėl amerikietiško priešraketinio skydo elementų dislokavimo savo teritorijose. Juk Varšuva ir Praha kur kas geriau už „senosios“ Europos nares suprato, kad Briuselio biurokratai nė piršto nepajudins, jeigu iškils pavojus jų saugumui. Estiją Europos Sąjunga paliko vienui vieną įtūžusios Rusijos meškos grėsmės akivaizdoje. Ir nereikia manyti, kad Kremlius, nesulaukęs faktiškai jokios reakcijos iš ES vadovų, apsiribos vien tik Estija. Vien tai, kad ne kas kitas, o pats Rusijos prezidentas V.Putinas neseniai pasakytoje savo kalboje Baltijos valstybes apkaltino neva atgaivinančias nacizmą ir fašizmą, viską pasako. Ką visa tai reiškia, turėtų būti suprantama net aklam ir kurčiam. Mūsų aukščiausios valdžios pareigūnai išdidžiai pareiškė, kad Lietuvoje negali pasikartoti Estijos variantas, nes esą mūsų specialiosios pajėgos yra kur kas labiau pasirengusios panašiems įvykiams. Aišku, analogiškų provokacijų Lietuvoje pagal Estijos scenarijų Maskva nerengs. Tuo labiau kad okupaciniai simboliai ant sostinės Žaliojo tilto, kaip ir paminklai kolaborantams, ginami kaip „kultūros vertybės“, taip stebindami net iš tos abejingosios Europos pas mus apsilankančius piliečius.

Be to, Lietuvoje Rusijos penktoji kolona – tai ne vien vietiniai rusakalbiai ar Vilnijos krašto autonomininkai, kurie tvarkosi tame krašte kaip Pilsudskio laikais. Ta Lietuvoje veikianti penktoji kolona – tai gana aukštas pareigas užimantys asmenys su lietuviškomis pavardėmis. Štai Seime NATO reikalus tvarkęs parlamentaras Vaclavas Stankievičius kartu su kitu kolega, nežinia kieno rūpesčiu padarytu Lietuvos delegacijos vadovu Baltijos asamblėjoje, nežinia kam atstovaujančiu Valerijumi Simuliku netgi mokė Estijos vadovus, kaip jie privalo elgtis, kad, gink Dieve, neskriaustų Rusijos. Ir niekas nei iš Seimo vadovybės, nei iš aukščiausios valdžios visai nereagavo į tokius mūsų seimūnų akibrokštus. Netgi Seime priiminėjant pareiškimą dėl įvykių Estijoje ir Rusijos veiksmų tas pats V.Stankievičius dėstė, kad Rusija kažkodėl neatsiribojo nuo Estijos rusų chuliganiškų išpuolių. Tačiau kam pūsti miglą į akis. Negi šis politikas nežino, kad tuos veiksmus organizavo pati aukščiausia Rusijos valdžia? Dar prieš priimant Seimo pareiškimą Rusijos ITAR-TASS pasidžiaugė, kad Lietuvos Seimo pirmininkas V.Muntianas irgi mokė Estijos vyriausybę, kaip jai elgtis su okupacijos simboliu Talino centre. Tiesa, pats V.Muntianas ėmė aiškinti, kad ITAR-TASS ne taip suprato jo komentarus. Bet ką čia suprasti. Padlaižiavimas Maskvai akivaizdžiai liejasi per kraštus. Nežinia, kaip dabar jaustis ir prezidentui V.Adamkui, neseniai mokiusiam Latvijos ir Estijos vadovus, kaip jie privalo mylėti ir gerbti rusų kolonistus ir jų palikuonis.Todėl vargu ar Estijos prezidentas patikės V.Adamkaus laiško jam nuoširdumu. Kita vertus, koks gi, ypač posovietinių Europos šalių, politikas gali pasitikėti Lietuvos valdžia, kurioje tebetūno tie patys okupacinių laikų nomenklatūrininkai, o saugumo reikalus tvarko KGB rezervininkas.

Nesigirdėjo taip pat jokios reakcijos į žurnalistės R.Grinevičiūtės televizijos laidą, kurioje faktais įrodyta, kad „tvarkos ir teisingumo“ skelbėjas R.Paksas, kartu su savo žentu supirkinėdami žemes aplink Vilnių, vykdo Rusijos ekonominius planus. Tad Maskvai visiškai nereikia lošti vietinių rusakalbių korta. Tam žaidimui pakanka ir lietuvių – visokių „tvarkos ir teisingumo“, vėl keliamų iš politinio šiukšlyno, „tautos pažangiečių“, pagaliau visiškai išsicentravusių liberalcentristų.

Lietuvoje apsilankiusi Estijos parlamento pirmininkė E.Ergma padėkojo mums už paramą. Tik kur toji parama? Seimo priimtas gana aptakus, kaip visada, nuoširdžiai surašytas pareiškimas dėl Rusijos vykdomo grubaus spaudimo Estijai tebuvo tiktai pernelyg kuklus diplomatinis žingsnelis. Nieko kito ir negalima buvo tikėtis žinant, kas vadovauja Seimo Užsienio reikalų komitetui.

Pagaliau, nors irgi pavėluotai, apie rusų banditų siautėjimą Taline ir kituose Estijos miestuose bei blokuojamą Estijos ambasadą Maskvoje atsiliepė NATO generalinis sekretorius J. de Hopas Scheferis. Jis paragino Maskvą nutraukti ambasados blokadą. Nežinia, ar toks pareiškimas buvo padarytas tiktai po to, kai putinjugendo „Naši“ apdaužė ir Švedijos ambasados automobilį. Švedija vis dėlto ne Estija. Deja, tokie pernelyg kuklūs neprincipingi pareiškimai Maskvai nė motais. Tuo labiau kad Europos Sąjungos tūpčiojimas vietoje rodo, jog už rusiškas dujas ir naftą Briuselis faktiškai nieko nedaro, kad apgintų savo Bendrijos narę.

Vertėtų atkreipti dėmesį į dar vieną mūsų kaimynę Latviją, kurioje labai atkuto vadinamasis politinis susivienijimas „Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje“ ir kitos rusakalbių organizacijos. Šių organizacijų emisarai lankėsi Taline prieš prasidedant rusų chuliganų išpuoliams. Aišku, šie „žmogaus teisių gynėjai“ gavo irgi atitinkamas instrukcijas iš Maskvos. Dar daugiau, Latvijos rusakalbiai jau ragina Latvijos gyventojus nepirkti estiškų prekių ir nesinaudoti estiškų įmonių paslaugomis. Lietuvoje kol kas tokių raginimų dar nesigirdi. Bet ir nėra reikalo. Vien tai, kad mūsų sostinė atsidūrė prorusiškų jėgų rankose, reiškia daug ką. O jaunojo A.Paleckio pareiškimas, kad jis didžiuojasi savo senelio kolaboranto Justo Paleckio veiksmais ir darbais, labai daug ką pasako. Vien jau už tokį pareiškimą kiekviena save gerbianti politinė partija būtų parodžiusi tokiam asmeniui duris. Deja. Tokių paleckiukų vadinamųjų socialdemokratų partijoje yra per akis. Tiktai jie viešai nesišvaisto savo meilės kolaborantams pareiškimais. Na, nebent pats partijos vadas, vis dar su neslepiama nostalgija prisimenantis „tarybų Lietuvos“ laimėjimus.

© 2007 „XXI amžius“