Svarbiausias klausimas – elektros energijos kaina

Gintaras VISOCKAS

Seimo narys ekonomistas Kęstutis Glaveckas nesiima prognozuoti, kils ar mažės elektros energijos kainos, pastačius naująjį atominį reaktorių. „Elektros energijos kainos Lietuvoje vis tiek gali augti“, – teigia jis Autoriaus nuotrauka

Kada Lietuvoje buvo surengta įspūdinga protesto akcija, pavadinta „Gyvybės žiedu“? Nuo tos dienos, kai tūkstančiai lietuvių susikibę rankomis apjuosė Ignalinos atominę elektrinę (AE), smerkdami bet kokias trečiojo reaktoriaus statybas, prabėgo vos keliolika metų. Tuometinio Žaliųjų judėjimo lyderio Zigmo Vaišvilos organizuotas „Gyvybės žiedas“ laikytas sėkminga akcija. Nors Lietuva dar oficialiai priklausė Sovietų Sąjungai, tačiau Maskva nusileido mūsų reikalavimams – per prievartą nebepiršo naujojo reaktoriaus. Visi džiaugėmės: Ignalinos atominę elektrinę laikėme svetimkūniu, kuris kelia rimtą pavojų Lietuvos egzistencijai. Nuogąstavimai, kas ištiks Lietuvą, jeigu Ignalinos AE sprogs, ypač sustiprėjo po Černobylio tragedijos. Diskusijon, ar patikimi rusiški atominiai reaktoriai, įsijungė viso pasaulio mokslininkai. Beje, niekas nesiryžo duoti šimtaprocentinių saugumo garantijų. Taigi jautėmės atsikratą itin pavojingu monstru, galinčiu išnaikinti Lietuvoje viską, kas gyva. Tuomet buvo aišku: kuo greičiau AE uždarysime, tuo mums geriau. Taip mąstėme vos prieš kelis dešimtmečius. Tačiau šiandien ramybės neduoda tie patys klausimai: ar tikrai Lietuvai nereikalinga atominė elektrinė?

Į „XXI amžiaus“ žurnalisto klausimus atsako Seimo narys ekonomistas Kęstutis GLAVECKAS.

Ignalinos atominė elektrinė mums primesta per prievartą, kai dar buvome okupuoti. Sprendimą prie Visagino statyti atominę elektrinę priėmė Sovietų Sąjungos valdžia 1970 metais, visiškai neatsižvelgdama į Lietuvos poreikius, negalvodama apie Lietuvos saugumą. Šiandien, būdami laisvi, uždarome du rusiškus RBMK tipo reaktorius, tačiau labai rimtai svarstome galimybę pasistatyti naują, modernų, reaktorių. Ar šią idėją įgyvendinantys politikai nepamiršta saugumo reikalų? Juk žemės drebėjimo, techninių gedimų, galų gale – teroro akto tikimybė niekur nedingusi. Visa tai žinant, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, Lietuva labai greitai gali tapti dykviete, kurioje nebeliks vietos gyvybei.

Tokiuose nuogąstavimuose esama tiesos. Techtoniniai lūžiai neužsivėrė. Žemės drebėjimo, tegul ir nedidelio, jau būta. Dabar gi padėtį komplikuoja dar ir teroristai. Norint garantuoti saugumą, atominę elektrinę teks labai akylai saugoti. O tai labai brangus malonumas. Todėl pagarbiai žiūriu į tuos, kurie sako, esą „naujasis reaktorius mums duos daugiau žalos negu naudos“. Tačiau jau taip susiklostė aplinkybės, kad atominė elektrinė buvo pastatyta ne kur nors Estijoje, o būtent Lietuvoje. Ir čia nieko nepakeisi. Todėl būtina labai rimtai svarstyti: tęsti tai, kas pradėta sovietmečiu, ar visai atsisakyti atominės elektrinės. Lazda visuomet turi du galus. Skeptikai teigia, kad daugelis Europos Sąjungos valstybių, taip pat ir estai, ir latviai, neturi atominės elektrinės, tačiau elektros energijos jiems netrūksta, ir už kilovatvalandę jie nemoka milžiniškų pinigų. Žodžiu, išsiverčia be savos elektros energijos. Optimistai tuo tarpu tvirtina, jog turime tęsti tai, kas mums buvo primesta sovietmečiu. Kitaip tariant, privalome išnaudoti visus teigiamus mums per prievartą primestos atominės energetikos momentus. O jų esama: tai ir šioks toks patyrimas, ir darbo vietos, ir poreikis aukštosioms technologijoms. Neatsisakydama atominės elektrinės Lietuva demonstruotų norą ir toliau išlikti aukštųjų technologijų vartotoja. Tačiau mes privalėjome apsispręsti, statome ar uždarome, kur kas anksčiau. Tai turėjome padaryti mažų mažiausiai prieš dešimt metų. Maždaug prieš dešimtmetį su Europos Sąjungos vadovybe pasirašėme sutartį, jog uždarome Ignalinos AE. Tąsyk niekas nė puse žodžio neužsiminė, jog uždarę senuosius Ignalinos reaktorius statysime naują, trečiąjį, reaktorių. Tad šiandien padėtis labai kebli. Jeigu atvirai, tai ir šiandien dar nėra šimtaprocentinių garantijų, jog tikrai statysime trečiąjį bloką. Toks mėtymasis nuo vieno kraštutinumo prie kito – žalingas. Ekonominiu požiūriu nekonkretumas visuomet atneša didelių nuostolių. Dabar padėtis būtų buvusi geresnė ir tuo atveju, jeigu prieš dešimt metų būtume griežtai pasakę: daugiau jokių reaktorių. Juk tokiu atveju per paskutiniuosius metus būtume intensyviai ieškoję naujų atsinaujinančių resursų, modernizavę Elektrėnus, leidę prie Baltijos jūros statyti vėjo malūnus. Dabar tokiems dalykams skyrėme tik epizodinį vaidmenį. Todėl tūpčiojame vienoje vietoje.

Jeigu vis dėlto bus nuspręsta statyti naująjį reaktorių, kokie sunkumai iškils Lietuvai?

Iki realios statybų pradžios – dar labai toli. Naująją atominę elektrinę vargu ar pastatysime iki 2015 metų. Manau, kad politikai, sakantys, kad iki 2015-ųjų turėsime naująjį reaktorių, paprasčiausiai meluoja. Pačiu optimaliausiu variantu atominę elektrinę turėsime tik apie 2020-uosius. O senuosius du reaktorius ES vadovybei uždaryti esame įsipareigoję iki 2009-ųjų. Taigi nuo 2009-ųjų iki, geriausiu atveju, 2015-ųjų būsime be savos elektros energijos. Tai reiškia, kad tuo metu Lietuvos galbūt laukia sunkūs laikai. Elektros energijos kainos greičiausiai pakils. Elektros energiją importuoti teks tikriausiai iš tos pačios Rusijos. Vadinasi, priklausomybė nuo šios šalies energetinių resursų dar labiau sustiprės. Be to, kas gali garantuoti, kokių kainų Rusija pareikalaus tuo metu iš mūsų ne tik už elektros energiją, bet ir už naftą, dujas? O jeigu neparduos elektros energijos? O jeigu už pigiai tiekiamą elektros energiją reikalaus politinių nuolaidų, su kuriomis niekaip negalėsime sutikti? Kas tada atsakys už ekonominį nuosmukį 2009-2015-aisiais? Mano supratimu, 1995–1996-aisiais kai kurie mūsų politikai per daug lengva ranka kolegoms europiečiams pasirašinėjo įsipareigojimus uždaryti atominę elektrinę. Kodėl būtina uždaryti 2004-aisiais ir 2009-aisiais, o ne, sakykim, penkeriais metais vėliau? Keleri metai čia ar ten – ar tai jau tokia didelė problema Europai? O mums – didelis rūpestis. Tačiau kai kas iš mūsiškių tuo metu, man regis, užsiėmė akivaizdžiu politiniu bravorizmu, visiškai negalvodami apie pasekmes. Jiems svarbiausia buvo ne tik išsilaikyti valdžioje, bet dar ir gražiai atrodyti joje. Galvojo tik apie savo kadenciją, tik apie savo įvaizdį. Vadovavosi principu: po manęs – tegul ir tvanas.

Tačiau davę įsipareigojimus ES vadovybei vargu ar galime ką nors šiandien pakeisti. Priešingu atveju Europa nelaikys mūsų rimtu partneriu, galime sulaukti ekonominių sankcijų.

Be abejo, būtų kur kas geriau, jeigu nereikėtų keisti sutarčių. Tačiau precedentų, kai ES vadovybė įsiklauso į išskirtinius šalių poreikius, esama. Štai kad ir Švedijos Karalystė. Švedai įsipareigojo įsivesti eurą su pačia pirmąja banga. Bet Stokholmas vis dėlto surengė referendumą, kurio metu Švedijos piliečiai pareiškė nenorintys bendros ES valiutos. Ir kas atsitiko? Ogi Briuselis prarijo karčią švedišką piliulę. Švedijoje iki šiol cirkuliuoja ne euras, bet švediškos kronos. ES nesužlugo. Mūsų Vyriausybė tiesiog privalo pripažinti padariusi strateginę klaidą. Prisipažinus dėl grubių klaidų, reikėtų kreiptis į ES ir tartis dėl naujų terminų, įtikinamai paaiškinant Briuseliui, kokie sunkumai Lietuvos laukia po 2009-ųjų. Bet mūsų valdžia nepripažįsta savo klaidų. O jei nėra klaidų, tai kam keisti pasirašytas sutartis?

Vadinasi, pakliuvome į užburtą ratą, iš kurio Lietuvai nėra naudingo išėjimo? Vienintelė išeitis – kuo greičiau pradėt statybas? Bet ar sugebėsime suderinti visų norinčiųjų dalyvauti šiame projekte interesus?

Labai svarbu, koks kuriamo konsorciumo modelis bus pasirinktas. Pirmiausia reikia paklausti savęs, ar įsileisime privataus kapitalo atstovus. O jeigu įsileisime, tai kokiais principais vadovaudamiesi juos kviesimės dalytis statybos naštą? Aš jau ne sykį minėjau, kad man kelia nuostabą, kai valstybė proteguoja tik vienus verslininkus, kitiems akivaizdžiai trukdydama dalyvauti konsorciume. Nusprendę, esą be privataus kapitalo neišsiversime, turime leist šiame žaidime dalyvaut visiems verslininkams, ne tik Vakarų skirstomiesiems tinklams (VST). Kodėl tik jie? Tuo tarpu dabartinė Vyriausybė akivaizdžiai proteguoja VST, kitų įmonių ir koncernų neįtraukdama į pagalbininkų sąrašus. Toks elgesys labai jau įtartinai atrodo. Nereikia didelės nuovokos, jog suprastum, kad čia – kažkas ne taip. VST kaip potencialus investuotojas siekia tik asmeninės naudos. Jis nori atsiriekti kuo didesnį pyrago gabalą. Vyriausybė siekia stambiųjų verslininkų paramos, nes be jos ji ilgai neišsilaikys. Jei Vyriausybę rems stambieji verslininkai, vadinasi, rems ir stambioji žiniasklaida. Vyriausybei tai labai pravartu. Bet ar tai naudinga valstybei? Juk VST – monopolija. Jeigu jos kapitalas įkels koją dar ir į naująją AE, vadinasi, VST kontroliuos ne tik elektros energijos paskirstymą, bet dar ir jos gamybą. Po tokių žingsnių susidarys dar stambesnė, dar galingesnė monopolija, galinti diktuoti sąlygas politikams, Vyriausybei, žiniasklaidai. O tai pavojinga situacija. Žymiai geriau, jei valstybė dalį akcijų pardavinėtų pasaulinėse biržose. Lietuvos akcijų birža priklauso skandinavams. O per Skandinavijos biržas naujojo reaktoriaus akcijos pakliūtų į tarptautinius vandenis. Nemanau, kad nesusilauktų pirkėjų, gal net geresnių nei VST. Valstybė gali panaudoti daug finansinių instrumentų AE valdymui.

Tačiau čia galimi ir visai kiti variantai. Sakykit, kodėl valstybė negali išsiversti be privataus kapitalo pagalbos? Pasaulis žino daug sėkmingų atvejų: ir kai atominė elektrinė priklauso tik valstybei, ir kai AE valdo valstybė kartu su privataus kapitalo atstovais. Raginantys statyti naująjį bloką be privačių investuotojų turi svarių argumentų. Privatūs verslininkai, norėsiantys dalyvauti šioje statyboje, greičiausiai bus priversti skolintis pinigų pas bankininkus, nes tokių didelių apyvartinių lėšų jie vargu ar turi. Tad ar ne paprasčiau valstybei pačiai pasiskolinti keletą milijardų? Šiaip ar taip juk didžiausia atsakomybė teks ne verslininkams, o valstybei. Sėkmės atveju iškeptą pyragą dalysimės visi, nesėkmės atveju didžiausia atsakomybė – valstybei. Verslininkai pasitrauks iš žlungančio biznio, o valstybė bus priversta srėbti prisvilusią košę. Tad jei iki šiol į atominės elektrinės reikalus neįsileidome privačių verslininkų, šios tradicijos galima laikytis ir ateityje.

Kaip vertinate Lietuvos sprendimą į naujojo bloko statybą pasikviesti dar ir Lenkijos atstovus? Pirminis variantas buvo toks: kartu su mumis AE statybose dalyvauja tik estai ir latviai. Dabar atsirado trečiasis žaidėjas – Lenkija. Be to, Lietuva neinformavo estų ir latvių, jog pagalbon ketina pasikviesti lenkus. Todėl visai suprantamas Talino ir Rygos susierzinimas...

Čia kvepia negražiais politiniais žaidimais. Aš nesu nusiteikęs prieš lenkus. Tačiau pradėdami derybas su Varšuva, be abejo, pirmiausiai privalėjome pasitarti su savo partneriais estais ir latviais. Ir tik tuo atveju, jeigu jie sutinka, derėtis su Varšuva. Gedimino Kirkilo Vyriausybė pasielgė neapdairiai, ignoruodama Talino ir Rygos interesus. Be to, nereikia pamiršti, kaip lenkai tapo mūsų partneriais. Ogi spaudimo būdu. Varšuva pareiškė, jog nebus jokio elektros tilto į Vakarus per jų teritoriją, jeigu Lietuva neįtrauks jų į AE statybos reikalus. Čia du skirtingi dalykai. Nemanau, kad elektros tilto į Vakarus tiesimo reikalai turėtų tapti šantažo įrankiu. Tačiau akivaizdu, kad lenkai spustelėjo, o mes labai lengvai pasidavėme. Taip pat nesakau, kad pasielgėme blogai, pakviesdami talkon lenkus. Tačiau nepamirškime, kad lenkų kapitalas jau įkėlė koją į „Mažeikių naftą“. Dabar įžengs ir į atominės energetikos sferą. Galų galiausiai derėdamiesi su Varšuva neatstumkime estų ir latvių. Dar nėra jokių garantijų, jog Estija ir Latvija nepasitrauks iš šio žaidimo. Mes dabar labai keistai deramės. Derybas vedame su visais, bet atskirai. Jos tarsi ir sėkmingos. O kas bus susėdus prie vieno stalo visiems iš karto? Ar nepasirodys, jog interesai – per daug skirtingi?

Ar šiandieninė Vyriausybė, vadovaujama premjero Gedimino Kirkilo, sugebės suderinti visas konfliktuojančias puses?Juk daugumos Seime ši Vyriausybė tarsi ir neturi.

Beveik neabejoju, jog Vyriausybei bus be galo sunku įtikinti parlamentą. Norint realiai pradėti trečiojo bloko statybą, reikės Seime priimti daug svarbių įstatymų. Būtent Seime susikirs dešimtys įvairiausių privačių, partinių, tarpvalstybinių interesų. Esant tokiai „daugumai“, išties bus keblu priimti reikiamus potvarkius. Seime esančios frakcijos išsigalvos įvairiausių trukdžių, žais keisčiausius politinius žaidimus, vilkins, išsisukinės. Neatmetu galimybės, jog noras pradėti realias statybas bus tik imituojamas. Bijau, kad trečiasis blokas kai kurioms politinėms jėgoms bus tik patogus manipuliavimo įrankis siekiant siaurų partinių interesų. Realūs statybų darbai prasidės kur kas vėliau, nei šiandien deklaruojama.

Ar sumažės elektros energijos kaštai, kai turėsime naująjį reaktorių? Ar neatsitiks taip, kad elektros energija dar labiau pabrangs? Ar esama rimtų skaičiavimų, kokią ekonominę naudą mums atneš naujasis reaktorius?

Elektros energijos kaina – tai pats svarbiausias klausimas. Juk atominės elektrinės statomos būtent tam, kad būtų gaminama kuo pigesnė elektros energija, o ne tam, kad stovėtų ant ežero kranto. Tačiau AE pastatymas dar negarantuoja, jog elektros energijos kainos privalo mažėti arba bent jau neaugti. Estai su latviais labai drąsiai teiraujasi mūsų: kiek kainuos kilovatvalandė, kai ims veikti trečiasis blokas. Jau atlikta tarsi ir užtektinai lyginamųjų skaičiavimų, sakančių, jog AE pastatymas ekonominiu požiūriu – vertingas. Tačiau neatmetu galimybės, jog tokie skaičiavimai – šiek tiek pagražinti. Aš bijau, kad pastačius trečiąjį bloką kainos būtent išaugs, o ne kris. Įtraukus pastatymo, eksploatavimo, saugojimo kaštus, savikaina bus milžiniška. Realus gyvenimas kur kas sudėtingesnis nei mūsų prognozės. Mane neramina, kad šiandien labai daug suinteresuotų statybomis ir per mažai kalbama apie realias elektros kainas. Taigi ar iš viso verta ją statyti? Kas dabar mums gali pasakyti, kiek 2015 – 2020 metais kaštuos dujos ir nafta? Kokia padėtis susiklostys dėl vėjo malūnų, kurie, kaip prognozuoja ekonomistai, tuo metu pasaulyje jau gamins apie 20 proc. visos elektros energijos? Kaip išbrisime iš ekonominių sunkumų, jei ilgainiui paaiškės, jog šis projektas – finansiškai neteisingas? Daug klausimų, bet mažai konkrečių atsakymų.

© 2007 „XXI amžius“