Imperinė deklaracija

Petras KATINAS

Dar nespėjo nutilti patrankų saliuto aidas ir stačiatikių archijerėjų grėsmės atsisveikinant su pirmuoju Rusijos prezidentu Borisu Jelcenu, kai jo įpėdinis V.Putinas savo metiniame pranešime vėl užsimojo imperialistiniu vėzdu. Nesvarbu, kad pasaulyje dar netyla triukšmas dėl Rusijos prezidento kalbos Miunchene, kurioje jis svaidė žaibus prieš Ameriką ir NATO, ypač prieš JAV planuojamus statyti priešraketinės gynybos elementus Lenkijoje ir Čekijoje. Šią kalbą Miunchene daugelis pasaulio politikos specialistų ir analitikų įvertino vienareikšmiškai – kaip naujojo šaltojo paskelbimą. Ne tiktai JAV, bet ir įžvalgesni bei padedantys atsipeikėti Europos politikai, tikėję naiviomis iliuzijomis apie teigiamą Kremliaus politikos pasikeitimą, suprato ir prakalbo, kad Miunchene V.Putinas galutinai palaidojo Rusijos ir Vakarų suartėjimo viltį, o praėjus dienai po B.Jelcino laidotuvių perskaitytume savo metiniame pranešime „užritino ant jo kapo didelį akmenį“. Pasaulis aiškiai pajuto atgimstančios Stalino imperijos kraupų dvelksmą. Užsimota atkurti imperiją netgi didesnę ir galingesnę už buvusią kruvinojo Josifo – nuo Karakaso iki Teherano. Įdomu tai, kad V.Putinas net nesislėpdamas demonstruoja tokius siekius ir planus. Ir jis puikiai žino, ką daro. Europa atsidūrė energetinėje Rusijos kišenėje ir gūžiasi tarsi triušis prieš Maskvos smauglį. Faktiškai braška visa euroatlantinė struktūra ir NATO.V.Putinui netgi pavyko paversti daugelį Europos politikų savo interesų vykdytojais. Vien tai, kad buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis buvo „Gazprom“ nupirktas tiesiogine to žodžio prasme, labai daug ką pasako. Kaip ir ypač senosios Europos deklaruojamas ryškus antiamerikietiškumas, o tai reiškia ne tik euroatlantinio solidarumo, bet ir NATO griovimą. Reikia pažymėti, kad Kremliui tai sekasi daryti. Neatsitiktinai pagrindiniu V.Putino organu ir ruporu tapęs dienraštis „Komsomolskaja pravda“ savo politinio apžvalgininko Vladimiro Vološino lūpomis V.Putino septynerių metų valdymo laikotarpį įvertino penketui. (Rusijoje galioja penkiabalė moksleivių ir studentų vertinimo sistema.) V.Vološinas ypač gyrė tai, kad V.Putinas sugebėjo pažaboti „oranžinę“ ir kitais pavadinimais skelbtas revoliucijas NVS šalyse, o Ukrainoje sugebėjo padaryti taip, kad oranžinę spalvą rusiškais dažais užtepliojo premjeras V.Janukovičius. Beliko tiktai Gruzija, bet tai, anot V.Vološino, tiktai laiko klausimas. Netrukus visa posovietinė erdvė vėl atsidurs „vyresniojo brolio“ žinioje. Maskvos propaganda kaip vieną iš didžiausių V.Putino nuopelnų vardija karinio-pramoninio komplekso atkūrimą, susidorojimą su Čečėnijos „banditais“ Maschadovu ir Basajevu bei visagalių oligarchų sutramdymą. Esą pagrindinis jų (Chodorkovskis) sėdi sukaustytas grandinėmis Sibiro lageryje, kiti pabėgo kas į Londoną, kas į Tel Avivą, o likusieji tapo švelniomis, paklusniomis avelėmis ir dalijasi savo milijardais su liaudimi. Čia V.Putino liaupsintojai apie dalijimąsi su liaudimi gerokai perdeda. Niekas iš dabartinių V.Putino naujų oligarchų klano savo milijardais su tais vargšais pasidalija. Kaip ir tai, jog liaudžiai šis tas nukrenta iš išpampusio vadinamojo stabilizacijos fondo. Tas fondas iš tiesų išsipūtęs, bet paprastiems žmonėms, jeigu ir nukrenta kai kas, tai tik smulkios kapeikėlės. Ir nežinia, kuo čia džiaugtis ir šlovinti V.Putiną, kad Rusijos „trojka“ zovada šuoliuoja į klestėjimą ir gerovę. Šuoliuoja iš tiesų, bet tuo pačiu įprastu keliu. Jeigu ne naftos ir dujų doleriai, ta „trojka“ vos vilktųsi, ir joks botagas nepadėtų.

Taigi viskas būtų puiku, jeigu ne tie Rusijos priešai. Pirmiausia – Baltijos valstybės ir Slovėnija, kurios nepasirašė sutarties dėl įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje. Tarsi šios šalys turėtų kokias nors raketas, tankų divizijas ir t.t. Tai visiška nesąmonė, kaip ir kaltinimas JAV, kad planai Lenkijoje ir Čekijoje dislokuoti dalį priešraketinės gynybos sistemos elementų irgi kelia pavojų Rusijai. JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais tokius V.Putino išvedžiojimus pavadino išsigalvojimais, kaip ir jo paskelbtą moratoriumą dėl įprastinės ginkluotės sutarties. Tai reikia suprasti, kad Rusija vienašališkai pasitraukia iš 1990 metais Rusijos ir NATO pasirašytos sutarties. NATO generalinis sekretorius Japas de Hopas Scheferis tokį V.Putino pareiškimą irgi griežtai sukritikavo pareikšdamas, jog ne kas kitas, o Rusija, neišvesdama savo pajėgų iš Gruzijos ir Moldovos, nevykdo savo įsipareigojimų dėl įprastinės ginkluotės Europoje sutarties. Turima galvoje Abchazija ir Pietų Osetija bei Padniestrė. Dar daugiau, V.Putinas įžiūrėjo grėsmę, jog neva užsienio vyriausybės per finansinę paramą kišasi į Rusijos vidaus reikalus. Kovo metiniame pranešime, paminėjęs kažkokias neįvardytas Vakarų „pseudoorganizacijas“, kurios mėgina apiplėšti Rusiją ir atimti iš jos „politinę ir ekonominę nepriklausomybę“, V.Putinas aiškiai turėjo galvoje JAV Nacionalinį demokratijos institutą, kuriam vadovauja buvusi JAV valstybės sekretorė Madlena Olbrait. Tai nieko nuostabaus, nes jau kelis mėnesius Kremliui pavaldi žiniasklaida puola Nacionalinį demokratijos institutą, kuris esą duoda pinigus „spalvotai“ revoliucijai Rusijoje, Baltarusijoje, Kirgizijoje organizuoti. Apskritai metinis V.Putino pranešimas nieko gero nežada pasauliui, o ypač dar galutinai nenumalšintai Rusijos opozicijai. Ir visai nesvarbu, kad V.Putinas pareiškė, jog daro jau paskutinį metinį pranešimą, nes neketina balotiruotis trečiajai kadencijai per 2008 metų prezidento rinkimus. Matant dabartinę situaciją Rusijoje visiškai aišku, kad tai bus rinkimų komedija. Kandidatą iš savo kagėbistinės aplinkos parinks pats V.Putinas. Na, o pasitraukimas iš įprastinės ginkluotės sutarties, skelbiant pavojų Rusijai, tėra dar vienas visiškai nupilietintos visuomenės apdorojimo būdas. Pirmiausia gąsdinant nebūtais baubais, daugumą visuomenės padaryti aklai paklusnią bet kokiam Kremliaus žingsniui. Aklas paklusnumas dar ne viskas. Blogiausia tai, kad rusams įdiegiama neapykanta visiems kaimynams, nevykdantiems Maskvos įsakymų. Tai jau tikras didžiavalstybinio šovinizmo įgyvendinimas, kas gali virsti neprognozuojamomis pasekmėmis pasaulio taikai ir saugumui. Tenka tik apgailestauti, kad pasaulis dar neišmoko istorijos pamokų ir nenori prisiminti, kuo baigiasi tas didžiavalstybinio šovinizmo ir primityvaus nacionalinio kurstymas. Na, o ta užuomina, kad V.Putinas nesibalotiruos trečiajai kadencijai, dar absoliučiai nieko nereiškia. Juk dar prieš du mėnesius jis pasakė, kad jam dar gerokai anksti pasitraukti iš politikos. Taip pat verta priminti, kad jis yra pasakęs, jog KGB karininkai į atsargą niekada neišeina. Taigi visiškai nesvarbu, koks žmogus taps V.Putino įpėdiniu, Kremliaus sostą valdys tas pats KGB pulkininkas, kuriam nevalia išeiti į atsargą. Rusijos visuomenėje skleidžiamas dar vienas blefas, kad V.Putinas per savo valdymo septynmetį esą aplaužė ragus oligarchams. Nieko panašaus. Vienus oligarchus pakeitė kiti. Ir visi jie tapo ministrais, viceministrais, jėgos struktūrų vadovais. Ne koncernų valdytojais, o savininkais. Na, o pats V.Putinas, kaip vienas iš stambiausių „Rosneft“ giganto akcininkų, žarsto ne milijonus, o milijardus. Vienas rusų politologas teigia, kad asmeninis V.Putino turtas siekia net 30 milijardų dolerių.

© 2007 „XXI amžius“